Eksponatai prikelti naujam gyvenimui

Eks­po­na­tai pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus pra­tur­tė­jo dau­giau nei pen­kio­mis de­šim­ti­mis po res­tau­ra­ci­jos grį­žu­sių eks­po­na­tų. Mu­zie­ji­nin­kų tei­gi­mu, vi­si eks­po­na­tai – uni­ka­lūs ir ver­ti dė­me­sio. Pir­mą kar­tą pa­ro­dy­ta XIX am­žiaus ke­lio­ni­nė dė­žu­tė – ki­tos to­kios Lie­tu­vo­je nė­ra. Ver­tin­gi ir ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai, ir dai­lės kū­ri­niai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pri­kel­tas XIX am­žius

Mu­zie­ji­nin­kai iš Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­ro par­vež­tas ver­ty­bes pri­sta­tė Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je.

Pa­sak „Auš­ros“ mu­zie­jaus Res­tau­ra­vi­mo cent­ro ve­dė­jos Vi­tos And­ru­lie­nės, di­džio­ji da­lis daik­tų bu­vo eks­po­nuo­ti Vil­niu­je, Tai­ko­mo­sios dai­lės ir di­zai­no mu­zie­ju­je.

Iki šiol nie­kur ne­ro­dy­ta  vie­ne­ti­nė XIX am­žiaus ke­lio­ni­nė dė­žu­tė. Prieš du šimt­me­čius dė­žu­tės kar­ka­są pa­da­rė sta­lius, siu­vė­ja ap­siu­vo au­di­niu, bu­vo su­kur­ti ir spe­cia­lūs ga­lio­nai iš si­dab­ro siū­lų.

Iš kur į mu­zie­jų pa­te­ko šis eks­po­na­tas, ne­ži­no­ma. Pa­sak V. And­ru­lie­nės, daž­niau­siai bran­gūs, gra­žūs daik­tai at­ke­liau­da­vo iš dva­rų, so­viet­me­čiu ne­fik­suo­ta, iš kur. Iš­li­ko ir dė­žu­tės rak­te­lis.

Dė­žu­tės res­tau­ra­ci­ja at­lik­ta ga­na grei­tai – be­veik per dve­jus me­tus.

XIX am­žiaus po­rce­lia­no skulp­tū­ra „Gat­vės mu­zi­kan­tas“ res­tau­ruo­ta dau­giau nei de­šimt­me­tį. Skulp­tū­ra bu­vo stip­riai nu­ken­tė­ju­si, trū­ko vie­nos lėkš­tės, ba­to, bu­vo nu­skel­ta pa­grin­do da­lis. Res­tau­ra­to­riai ne­ži­no­jo, kaip ją at­kur­ti, kol ne­bu­vo ras­ti ana­lo­gai.

V. And­ru­lie­nė ro­do su Šiau­liais su­si­ju­sią 1907 me­tų ma­so­nų lo­žės afi­šą, at­spaus­din­tą ant šil­ki­nio au­di­nio. Afi­ša bu­vo api­ru­si, rykš­tan­ti, ap­siū­ti bal­ti siū­lai ro­dė anks­tes­nio ne­pro­fe­sio­na­lo dar­bą. Da­bar­ti­nių res­tau­ra­to­rių ap­siu­vi­mas toks su­bti­lus, kad siū­lą bū­tų ga­li­ma įžiū­rė­ti tik su pa­di­di­ni­mo stik­lu. Afi­šą pla­nuo­ja­ma eks­po­nuo­ti nau­jo­jo­je mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­jo­je, skir­to­je Šiau­liams.

Ku­ni­go ko­lek­ci­ja

Iš Vil­niaus par­vež­tos ir ke­lios de­šim­tys ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių. Pa­sak Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jos Aud­ro­nės Ša­pai­tės, mu­zie­jus tu­ri gau­sią ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių ko­lek­ci­ją. Šį kar­tą dė­me­sys skir­tas ku­ni­go Juo­za­po Žio­go (1868–1935) ko­lek­ci­jai. Iš vi­so jo­je – per 300 ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių. Ko­lek­ci­ja api­ma nuo ak­me­ni­nių kir­vių iki vė­ly­vų­jų vi­du­ram­žių ra­di­nių. Daik­tai – įvai­riau­si: vy­rų ir mo­te­rų pa­puo­ša­lai, dar­bo įran­kiai, gink­lai.

Pa­sak A. Ša­pai­tės, ši ko­lek­ci­ja la­bai tur­tin­ga, jo­je gau­su itin ver­tin­gų dir­bi­nių, ku­rie da­bar par­vež­ti iš Vil­niaus.

Vie­nas iš jų – žal­va­ri­nis bron­zos am­žiaus (nuo XVI am­žiaus prieš Kris­tų iki IV prieš Kris­tų) kir­ve­lis. Ar­cheo­lo­gės tei­gi­mu, to­kių kir­ve­lių Lie­tu­vo­je skai­čiuo­ja­ma vie­ne­tais. Ma­sy­vi žal­va­ri­nė apy­ran­kė at­ke­lia­vo iš vi­du­ri­nio­jo ge­le­žies am­žiaus – to­kių apy­ran­kių A. Ša­pai­tė Lie­tu­vo­je ži­no tik tris.

Ro­mė­niš­ko­jo lai­ko­tar­pio (I–IV am­žiai po Kris­taus) se­gė puoš­ta ema­liu. „Ema­lis bu­vo la­bai bran­gus, iš pra­džių tik ro­mė­nai mo­kė­jo jį ly­dy­ti. Bron­zos pa­puo­ša­lai bu­vo gel­to­nos spal­vos, o ema­lis švie­tė rau­do­nai ir at­ro­dė pra­ban­giai. Ema­liuo­tus pa­puo­ša­lus rei­kė­jo vež­ti iš to­li, jie kai­na­vo bran­giai“, – sa­ko A. Ša­pai­tė. Re­tas pa­puo­ša­las – ir žal­va­ri­nių ka­ro­lių vė­ri­nys.

Ku­ni­gą J. Žio­gą A. Ša­pai­tė įvar­di­ja vie­nu iš pir­mų­jų Lie­tu­vos ar­cheo­lo­gų ne­pro­fe­sio­na­lų. Šiek tiek ka­si­nė­jo ir pa­ts, bet dau­giau­siai ra­di­nius rin­ko iš ap­lin­ki­nių gy­ven­to­jų.

J. Žio­gas kau­pė vis­ką, kas jo nuo­mo­ne, bu­vo se­na ir įdo­mu. Ka­dan­gi ku­ni­gas kil­no­tas iš pa­ra­pi­jos į pa­ra­pi­ją, ra­di­niai yra iš įvai­rių vie­tų: Lat­vi­jos, Šiau­rės Lie­tu­vos, Ig­na­li­nos kraš­to, Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­nio.

Ku­ni­gas bu­vo la­bai kruopš­tus žmo­gus, už­ra­ši­nė­jo in­for­ma­ci­ją, prie daik­tų kli­ja­vo nu­me­riu­kus. Da­bar, kon­ser­vuo­jant ko­lek­ci­ją, res­tau­ra­to­rių bu­vo pa­pra­šy­ta nuim­tus J. Žio­go nu­me­riu­kus įdė­ti į mai­še­lį ir pri­ka­bin­ti prie ra­di­nio, kad mu­zie­jus jų ne­pra­ras­tų.

Į „Auš­ros“ mu­zie­jų ko­lek­ci­ja po ku­ni­go J. Žio­go mir­ties pa­te­ko „su kri­mi­na­li­nė­mis pe­ri­pe­ti­jo­mis“.

Pa­sak A. Ša­pai­tės, pa­gal vie­ną ver­si­ją ku­ni­gas tes­ta­men­tu ko­lek­ci­ją už­ra­šė Kau­no mu­zie­jui, o pa­skui par­da­vė ki­tam ku­ni­gui. Ant­ra ver­si­ja – kad ki­tas ku­ni­gas tik ap­si­skel­bė nu­si­pir­kęs ko­lek­ci­ją. Po il­gų aiš­ki­ni­mų­si, di­džią­ją da­lį ko­lek­ci­jos bu­vo nu­spręs­ta per­duo­ti Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jui, kaip ne­suin­te­re­suo­tam as­me­niui. Da­lį ra­di­nių, kaip už­mo­kes­tį dėl ne­su­mo­kė­tos al­gos, pa­si­li­ko ku­ni­go gi­mi­nai­tė.

Ga­liau­siai, jau sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je, ko­lek­ci­jos da­lis iš gi­mi­nai­tės bu­vo nu­pirk­ta ir at­ke­lia­vo į „Auš­ros“ mu­zie­jų.

„Kon­ser­va­vo­me ra­di­nius, da­bar pa­si­rū­pin­si­me, kad pa­sau­lis iš­girs­tų apie ku­ni­gą J. Žio­gą ir jo ko­lek­ci­ją, pa­reng­si­me jam skir­tą pa­ro­dą“, – sa­ko A. Ša­pai­tė.

Re­li­gi­niai ir Na­po­leo­no siu­že­tai

Į „Auš­ros“ mu­zie­jų ar­ti­miau­siu me­tu bus par­vež­tas ir res­tau­ruo­tas Juo­za­po Peš­kos (1763–1831) pa­veiks­las „Dva­ri­nin­kų šei­ma“ (219x191 cm), ja­me įam­žin­ta Kel­mės dva­ri­nin­ko Er­nes­to Gru­ževs­kio šei­ma.

Pa­veiks­las tu­rė­jo par­ke­liau­ti kar­tu su ki­tais daik­tais, bet, pa­sak Dai­lės sky­riaus ve­dė­jos Ode­tos Stri­pi­nie­nės, jis su rė­mais ne­til­po į mu­zie­jaus tu­ri­mą au­to­mo­bi­lį.

Į mu­zie­jų par­vež­tos ke­tu­rios gra­viū­ros ir alie­ji­nės ta­py­bos dar­bas.

„Gra­viū­ros – du me­no kū­ri­niai vie­na­me: pa­ti li­tog­ra­fi­ja, ir paauk­suo­ti, de­ko­ruo­ti rė­mai su rel­je­fi­niais kraš­te­liais“, – sa­ko O. Stri­pi­nie­nė.

Kū­ri­niai at­spaus­ti Pa­ry­žiaus spaus­tu­vė­se. Pa­sak Dai­lės sky­riaus ve­dė­jos, XIX am­žiuje bu­vo la­bai po­pu­lia­ri Na­po­leo­no te­ma ir rep­ro­duk­ci­nė gra­fi­ka. Leis­ti al­bu­mai, spaus­tu­vės ieš­ko­da­vo rai­žy­to­jų, ku­rie per­kel­tų ta­py­tus alie­ji­nius dar­bus ant po­pie­riaus.

Gra­viū­ros į mu­zie­jų pa­te­ko iš dva­rų: dva­ri­nin­kai do­mė­jo­si is­to­ri­ja, po­li­ti­ka, ke­lia­vo po pa­sau­lį, se­kė įvy­kius, ten­den­ci­jas. Mu­zie­ju­je yra ir dau­giau eks­po­na­tų su Na­po­leo­no at­vaiz­du: tau­rės, pud­ri­nė.

Re­li­gi­nio siu­že­to alie­ji­nės ta­py­bos dar­bas „Auš­ros“ mu­zie­jų pa­sie­kė apie 1940 me­tus. Pa­veiks­le vaiz­duo­ja­mos sep­ty­nios re­li­gi­nės sce­nos, pen­kio­se iš jų yra Švč. Ma­ri­ja. Ma­no­ma, kad tai – XIX am­žiaus dar­bas, au­to­rius ne­ži­no­mas.

Pa­veiks­las res­tau­ra­to­riams bu­vo per­duo­tas la­bai pra­stos būk­lės, su­suk­tas į ritinį. „Jie at­kū­rė tik­rą pa­veiks­lą – nu­va­lė, su­tvar­kė, įrė­mi­no“, – džiau­gia­si O. Stri­pi­nie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KO­LEK­CI­JA: Ku­ni­go Juo­za­po Žio­go su­rink­to­je ko­lek­ci­jo­je – įvai­riau­si daik­tai: vy­rų ir mo­te­rų pa­puo­ša­lai, dar­bo įran­kiai, gink­lai.

RES­TAU­RA­TO­RĖ: Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Res­tau­ra­vi­mo cent­ro ve­dė­ja Vi­ta And­ru­lie­nė džiau­gia­si į mu­zie­jų iš Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cent­ro grį­žu­siais ver­tin­gais eks­po­na­tais.

DĖ­ŽU­TĖ: Į XIX am­žiaus ke­lio­ni­nę dė­žu­tę sa­vi­nin­kė su­si­dė­da­vo bran­ge­ny­bes, do­ku­men­tus. Iš­li­ko ir dė­žu­tės rak­tas.

KIR­VIS: Žal­va­ri­nis kir­ve­lis, da­tuo­ja­mas bron­zos am­žiu­mi.

SKULP­TŪ­RA: „Gat­vės mu­zi­kan­tas“ su­kur­tas XIX am­žiu­je iš po­rce­lia­no.

AFI­ŠA: 1907 me­tų afi­ša, at­spaus­din­ta ant šil­ki­nio au­di­nio.

TA­PY­BA: Alie­ji­nės ta­py­bos pa­veiks­le vaiz­duo­ja­mos sep­ty­nios re­li­gi­nės sce­nos. Ma­no­ma, kad tai – XIX am­žiaus dar­bas, au­to­rius ne­ži­no­mas.

KIR­VE­LIAI: Mi­nia­tiū­ri­niai kir­ve­liai. Pa­go­niš­kais lai­kais į ka­pą bū­da­vo de­da­mi dar­bo įran­kiai ir gink­lai. Kad ne­rei­kė­tų dė­ti bran­gaus daik­to, bū­da­vo da­ro­mi mi­ni­ma­lūs – įdė­da­vo į ka­pą ne pa­tį daik­tą, o daik­to sie­lą.

TE­MA: XIX am­žiaus gra­viū­rų te­ma – Na­po­leo­nas.

AR­CHEO­LO­GĖ: Mu­zie­jaus Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja Aud­ro­nė Ša­pai­tė pla­nuo­ja pa­reng­ti pa­ro­dą apie ku­ni­gą Juo­za­pą Žio­gą ir jo ko­lek­ci­ją.

SU­SI­DO­MĖ­JI­MAS: XIX am­žiaus ke­lio­ninę dė­žu­tę ap­žiū­ri Dai­lės sky­riaus ve­dė­ja Ode­ta Stri­pi­nie­nė (de­ši­nė­je) ir Ar­cheo­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja Aud­ro­nė Ša­pai­tė.

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus nuo­tr.

PA­ŽEI­DI­MAI: Skulp­tū­rai „Gat­vės mu­zi­kan­tas“ trū­ko vie­nos lėkš­tės, ba­to, bu­vo nu­skel­ta pa­grin­do da­lis.

PA­VEIKS­LAS: Alie­ji­nės ta­py­bos pa­veiks­las prieš re­konst­ruk­ci­ją.