DŽIAUGSMO FILOSOFAS, FANTASTINIO ROMANO AUTORIUS

As­me­ni­nė nuo­tr.
135-osioms Vla­di­mi­ro Stan­ke­vi­čiaus gi­mi­mo me­ti­nėms

Ban­dė gel­bė­ti Ru­si­ją

Ame­ri­kie­čių žur­na­lis­tas Džo­nas Ri­das kny­go­je „10 die­nų, ku­rios su­krė­tė pa­sau­lį“, pa­sa­ko­jan­čio­je apie tuos 1917 me­tų va­di­na­mos Spa­lio re­vo­liu­ci­jos ( iš tik­ro gink­luo­to per­vers­mo) įvy­kius ra­šo: „Mes tru­pu­tį pa­sto­vi­nia­vo­me prie lan­go, žiū­rė­da­mi į rū­mų aikš­tę, kur iš­si­ri­kia­vo trys kuo­pos ka­riū­nų il­go­mis pil­ko­mis mi­li­nė­mis. Jiems va­do­va­vo aukš­taū­gis, iš pa­žiū­ros la­bai ener­gin­gas ka­ri­nin­kas, ku­ris pa­si­ro­dė man pa­žįs­ta­mas. Tai bu­vo Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės vy­riau­sia­sis ka­ro ko­mi­sa­ras Stan­ke­vi­čius. Po ke­lių mi­nu­čių dvi iš šių tri­jų kuo­pų, gar­siai žvang­te­lė­ję ant pe­čių ke­lia­mais šau­tu­vais, tvar­kin­go­mis gre­to­mis sker­sai aikš­tę, pro pa­grin­di­nę ar­ką pa­su­ko į pri­ti­lu­sį mies­tą ir din­goi mums iš akių.

– Nuė­jo užim­ti te­le­fo­no sto­ties, – pa­si­gir­do kaž­kie­no bal­sas“.

Vė­liau šis epi­zo­das is­to­ri­kų bus ver­ti­na­mas kaip vie­nin­te­lis ban­dy­mas gel­bė­ti 1917 me­tais Alek­sand­ro Ke­rens­kio va­do­vau­ja­mą Ru­si­jos Lai­ki­ną­ją Vy­riau­sy­bę. Po ke­le­rių me­tų, gy­ven­da­mas Ber­ly­ne, Vla­di­mi­ras Stan­ke­vi­čius sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se ra­šys, kad bol­še­vi­kai ta­da lai­mė­jo ne to­dėl, kad bu­vo ga­lin­gi ar juos rė­mė žmo­nės, o dėl to, kad A. Ke­rens­kio val­džia bu­vo vi­sai be­jė­gė, pa­kri­ku­si ir jos ne­no­rė­jo gin­ti nei ka­riuo­me­nė, nei liau­dis. Po dau­ge­lio me­tų, jau gy­ven­da­mas JAV, Stan­ke­vi­čius su juo mie­lai bend­raus, gins jį nuo ar­šių mo­nar­chis­tų ru­sų emig­ran­tų, tvir­ti­nan­čių, kad „nie­kas ne­pa­da­rė Ru­si­jai tiek ža­los, kaip A. F. Ke­rens­kis“.

Įk­vėp­da­vo ap­lin­kos gro­žis

Gi­mė Vla­di­mi­ras Stan­ke­vi­čius ( nuo 1944 me­tų Vla­das Stan­ka) 1884 me­tų lapk­ri­čio 16 die­ną Bir­žuo­se. Jo tė­vai Be­ne­dik­tas ir Ane­lė Sir­vy­dai­tė bu­vo smul­kūs ba­jo­rai, tu­rė­jo du va­la­kus že­mės. Po dau­ge­lio me­tų Vla­di­mi­ras pri­si­mins, kad jų so­dy­ba bu­vu­si ant pie­ti­nės Bir­žų mies­to ri­bos, gre­ta se­nos Tiš­ke­vi­čių dva­ro so­dy­bos, o erd­vų ir ge­rai pa­sta­ty­tą na­mą su­po di­de­lis so­das. Ta­pęs Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to do­cen­tu, pro­fe­so­riu­mi, ka­ted­ros ve­dė­ju, įžy­miu ad­vo­ka­tu, ne­ven­gian­čiu im­tis su­dė­tin­gų po­li­ti­nių by­lų, jis be­veik kas­met su šei­ma lan­ky­sis sa­vo gim­tuo­siuo­se Bir­žuo­se, gė­rė­sis se­ne­lio pa­so­din­tu, pa­va­sa­rio žie­dais pa­si­puo­šu­siu so­du, kai jo žo­džiais: „vi­si me­džiai - ne­sus­kai­to­mos vyš­nios, sly­vos, obe­lys ir kriau­šės, ne­kal­bant apie aly­vų tan­kius krū­mus pa­tvo­riuo­se, žy­dė­jo, kve­pė­jo, šla­mė­jo ir dai­na­vo. Aš ge­rai pa­me­nu ke­lis sa­vo kū­di­kys­tės ir jau­nys­tės aki­mirks­nius, kai ap­lin­kos gro­žis įkvėp­da­vo man pa­sau­lio har­mo­ni­jos nu­jau­ti­mą.“

Maiš­tin­ga jau­nys­tė

Iki tre­čios kla­sės Vla­di­mi­ras Stan­ke­vi­čius mo­kė­si Ry­go­je, Alek­sand­ro gim­na­zi­jo­je. Po tė­vo mir­ties ma­te­ria­li­nė šei­mos pa­dė­tis pa­blo­gė­jo. Pa­gel­bė­jo ma­mos se­suo, te­ta Eve­li­na Sir­vy­dai­tė, tu­rė­ju­si gra­žų ir stip­rų bal­są, stu­di­ja­vu­si dai­na­vi­mą Vil­niu­je, Var­šu­vo­je, Ita­li­jo­je, gar­si Pe­ter­bur­go im­pe­ra­to­riš­ko­sios ope­ros so­lis­tė. 1890 me­tais ji sa­vo se­se­rį su sū­nu­mi Vla­di­mi­ru pa­kvie­tė gy­ven­ti į Pe­ter­bur­gą. 1903 me­tais si­dab­ro me­da­liu bai­gęs gim­na­zi­ją, Vla­di­mi­ras pa­si­rin­ko stu­di­jas Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to tei­sės fa­kul­te­te. Pra­džia ne­bu­vo leng­va. Te­ko už­dar­biau­ti ra­šant į laik­raš­čius. Ta­čiau grei­tai ga­vo sti­pen­di­ją, o nuo tre­čio kur­so jau ėmė­si ir moks­li­nio dar­bo. Va­sa­ros ato­sto­gas daž­niau­siai pra­leis­da­vo Bir­žuo­se. Čia su­si­pa­ži­no su Er­nes­tu Gal­va­naus­ku, bro­liais Jo­nu ir Mar­ty­nu Yčais. Maiš­tin­gais 1905 me­tais Bir­žuo­se ir Va­bal­nin­ke sa­kė karš­tas kal­bas už de­mok­ra­ti­nes per­mai­nas Ru­si­jos gy­ve­ni­me. De­mok­ra­tiš­kai nu­si­tei­ku­si Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to bend­ruo­me­nė tų kal­bų ne­pa­lai­kė nuo­dė­me, pir­me­ny­bę ati­da­vė Vla­di­mi­ro ga­bu­mams. To­dėl bai­gęs Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to tei­sės fa­kul­te­tą, jis bu­vo pa­lik­tas prie bau­džia­mo­sios tei­sės ka­ted­ros. Ra­šė ir spaus­di­no žur­na­luo­se straips­nius ju­ri­di­niais klau­si­mais, rin­ko me­džia­gą ma­gist­ro di­ser­ta­ci­jai, o 1914 me­tais bu­vo pa­skir­tas Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to pri­vat do­cen­tu ir ko­man­di­ruo­tas į už­sie­nį. Ta­čiau iš­va­žiuo­ti su­truk­dė pra­si­dė­jęs Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Nors do­cen­tų pa­skelb­ta mo­bi­li­za­ci­ja ne­lie­tė, bet Vla­di­mi­ras sau­gia­me už­nu­ga­ry­je lik­ti ne­pa­no­ro. Jis įsto­jo į ka­ro mo­kyk­lą ir ją pui­kiai bai­gęs pra­dė­jo ka­ri­nę tar­ny­bą.

Ne­ra­mūs me­tai

Po gink­luo­to bol­še­vi­kų per­vers­mo V. Stan­ke­vi­čius 1918 me­tais sėk­min­gai pa­sie­kė Lie­tu­vą, nors ke­lio­nė iš pi­lie­ti­nių ka­rų su­maiš­ties apim­tos Ru­si­jos ne­bu­vo pa­pras­ta. Vė­liau pri­si­mi­ni­muo­se ra­šys, kad „pa­sku­ti­niuo­sius 20 ki­lo­met­rų iki Psko­vo, ku­rį ta­da val­dė vo­kie­čiai, va­žia­vo kai­miš­ku ve­ži­mu. Pro vie­nus Psko­vo mies­to var­tus vo­kie­čiai įleis­da­vo tik es­tus, pro ki­tus – tik lat­vius. Iki var­tų, pro ku­riuos bu­vo lei­džia­mi lie­tu­viai, V. Stan­ke­vi­čiui te­ko bris­ti iki kak­lo per upę su daik­tais ant gal­vos. Ta­čiau Lie­tu­vo­je jis neuž­si­bu­vo. Tik­riau­siai jau­tė mo­ra­li­nį įsi­pa­rei­go­ji­mą ko­vo­ti prieš bol­še­vi­kus, kad Ru­si­ja bū­tų lais­va, de­mok­ra­tiš­ka, eu­ro­pi­nes ver­ty­bes pri­pa­žįs­tan­ti vals­ty­bė. Iš­vy­kęs į Ki­je­vą, ban­dė or­ga­ni­zuo­ti pa­si­prie­ši­ni­mą bol­še­vi­kams, ne­le­ga­liai lan­kė­si bol­še­vi­ki­nė­je Mask­vo­je, Pe­ter­bur­ge. Ke­le­tą kar­tų bu­vo bol­še­vi­kų areš­tuo­tas. Jo bi­čiu­lis Alek­sand­ras Ke­rens­kis jau bu­vo emig­ra­vęs į Pran­cū­zi­ją. 1919 me­tais Ki­je­ve V. Stan­ke­vi­čius svars­tė: ko­kį ke­lią rink­tis. Ru­si­jos pla­ty­bė­se ko­vos dar bu­vo ne­si­bai­gu­sios. Vi­suo­se fron­tuo­se tu­rė­jo pa­žįs­ta­mų. Gal vyk­ti pas De­ni­ki­ną? Pas Kol­ča­ką? Pas do­nie­čius su ge­ne­ro­lu Kras­no­vu? Ar pas lie­tu­vius ir kar­tu su vai­kys­tės drau­gais gin­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę? O gal pas len­kus, nes jo gim­to­ji kal­ba – len­kų? Ga­lop ry­žo­si su žmo­na ir duk­re­le ke­liau­ti Vo­kie­ti­jon. Ket­ve­rius me­tus gy­ve­no Ber­ly­ne. Ra­šė kny­gas. Jo­se tar­si nu­ma­tė ko­vų dras­ko­mos Ru­si­jos im­pe­ri­jos tau­tų atei­tį. 1921 me­tais Ber­ly­ne ru­sų kal­ba bu­vo iš­spaus­din­ta jo kny­ga „Ru­si­jos tau­tų li­ki­mai“, ku­rio­je ra­šo­ma apie Bal­ta­ru­si­ją, Uk­rai­ną, Lie­tu­vą, Lat­vi­ją, Es­ti­ją, Ar­mė­ni­ją, Gru­zi­ją, Azer­bai­dža­ną, Suo­mi­ją, Len­ki­ją, pa­tei­kia­mi že­mė­la­piai, is­to­ri­nės tų tau­tų ap­žval­gos. Ki­ta Ber­ly­ne iš­leis­ta kny­ga pa­va­din­ta „Ru­si­ja ir Vo­kie­ti­ja“. V. Stan­ke­vi­čius ra­šo, kad šia kny­ga sie­kian­tis pa­brėž­ti, jog ne ne­san­tai­ka ir ko­va, o tau­tų so­li­da­ru­mas ir tai­kus bend­ra­dar­bia­vi­mas yra nau­din­giau­sia, pra­ktiš­kiau­sia ir tiks­lin­giau­sia. Ber­ly­ne jis taip pat pa­ra­šė vie­ną iš pir­mų­jų di­des­nės apim­ties kny­gą apie gar­sų­jį ru­sų che­mi­ką Dmit­ri­jų Men­de­le­je­vą.

Pro­fe­so­rius ir ad­vo­ka­tas

1923 me­tais su­grį­žo į Lie­tu­vą. Iki 1944 me­tų Kau­no ir Vil­niaus uni­ver­si­te­tuo­se dės­tė bau­džia­mą­ją tei­sę. Be jos dar skai­tė tei­sės fi­lo­so­fi­jos, pre­ky­bi­nės tei­sės, Klai­pė­dos kraš­to tei­sės pa­skai­tas. Mo­kė­jo su­do­min­ti stu­den­tus, nes bu­vo pui­kus ora­to­rius ir di­de­lis eru­di­tas. Be­veik kiek­vie­ną va­sa­rą iš­si­ruoš­da­vo pa­dir­bė­ti į gar­siau­sias Ber­ly­no, Pa­ry­žiaus, Lon­do­no bib­lio­te­kas, nes ge­rai mo­kė­jo ne tik ru­sų ir len­kų, bet ir ang­lų, pran­cū­zų, vo­kie­čių kal­bas. Ver­tė­si ad­vo­ka­tū­ra, ak­ty­viai da­ly­va­vo Lie­tu­vos tei­si­nin­kų veik­lo­je. Jo, kaip ad­vo­ka­to, sek­re­to­riu­mi dir­bęs And­rius Bu­lo­ta, 1922 me­tų ge­gu­žes 6 die­ną su­reng­to pa­si­kė­si­ni­mo prieš Lie­tu­vos mi­nist­rą pir­mi­nin­ką Au­gus­ti­ną Vol­de­ma­rą da­ly­vis, kny­go­je „Li­mu­zi­nas Nr. 4“ pri­si­me­na, kad pro­fe­so­rius V. Stan­ke­vi­čius rė­mė po­li­ti­nius ka­li­nius, šel­pė pa­žan­gius stu­den­tus, „nie­ka­da neat­si­sa­ky­da­vo paau­ko­ti ke­lis ar ne­tgi ke­lias de­šim­tis li­tų ir pa­si­ra­šy­ti pa­kiš­ta­me au­kų la­pe“. Jis bu­vo pa­ty­ręs ad­vo­ka­tas. And­rius Bu­lo­ta pa­sa­ko­ja, kad gin­da­mas Mi­ka­sę Na­vi­kai­tę (vė­liau so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je ži­no­mą Mi­cha­li­ną Meš­kaus­kie­nę), jis ban­dė ją įti­kin­ti, kad teis­me bū­tų su­kal­ba­mes­nė, vaiz­duo­tų nuo­lan­kes­nę, gal kiek nai­vo­ką ir „neer­zin­tų be rei­ka­lo“ tei­sė­jų. Kal­bė­da­mas teis­me pro­fe­so­rius V. Stan­ke­vi­čius „sten­gė­si pa­veik­ti tei­sė­jų jaus­mus, pri­mi­nė, kad jau­niems žmo­nėms bū­din­ga neap­gal­vo­ti žings­niai ir gy­ve­ni­mo klai­dos“.

Fan­tas­ti­nio ro­ma­no au­to­rius

Pro­fe­so­riau­da­mas Vla­di­mi­ras Stan­ke­vi­čius iš­lei­do ke­le­tą kny­gų tei­sės klau­si­mais. 1934 me­tais pa­si­ro­dė jo lie­tu­vių ir ru­sų kal­bo­mis pa­ra­šy­tas is­to­ri­nis ir fi­lo­so­fi­nis vei­ka­las „Pa­sau­li­nės is­to­ri­jos di­na­mi­ka“, po tre­jų me­tų – eko­no­mi­nio po­bū­džio kny­ga „ Pa­sau­li­nio ūkio di­na­mi­ka“. 1936 me­tais A. Ko­sos sla­py­var­džiu bu­vo iš­spaus­din­tas nuo­ty­ki­nis fan­tas­ti­nis ro­ma­nas jau­ni­mui „In­di­jos ka­ra­liaus tur­tai“. Pag­rin­di­nis ro­ma­no vei­kė­jas – jau­nas Lie­tu­vos moks­li­nin­kas Vla­das Sto­nis, Eu­ro­po­je pri­pa­žin­tas ge­riau­siu In­di­jos ka­ra­liaus Aso­ko, žy­maus val­do­vo, vieš­pa­ta­vu­sio 300 me­tų prieš mū­sų erą, epo­chos ži­no­vu. Ro­ma­ne iš­sa­ky­tos Vla­do Sto­nio min­tys ir jo sam­pro­ta­vi­mai apie Aso­kos edik­tus (įsa­ky­mus, pa­skel­bi­mus) yra pa­ties Vla­di­mi­ro Stan­ke­vi­čiaus, ku­ris nuo­lat do­mė­jo­si bu­diz­mu ir ka­ra­liu­mi Aso­ka ( jo kny­ga apie ka­ra­lių Aso­ką bu­vo iš­leis­ta lie­tu­vių, vo­kie­čių, ru­sų, ang­lų kal­bo­mis) min­tys. Net ir Vla­do Sto­nio pa­var­dė la­bai ar­ti­ma Vla­di­mi­ro Stan­ke­vi­čiaus pa­var­dei, ypač, kuo­met jis, 1944 me­tais pa­si­trau­kęs į Vo­kie­ti­ją, pa­si­va­di­no Vla­du Stan­ka.

Vo­kie­ti­jo­je. Abe­jo­nės

Vo­kie­ti­jo­je ap­si­sto­jo bir­žie­čio pro­fe­so­riaus ku­ni­go Po­vi­lo Ja­ku­bė­no šei­mo­je. Vė­liau per­si­kė­lė į ne­to­li Da­ni­jos sie­nos esan­tį Hu­sum mies­te­lį. Abe­jo­jo, ar tei­sin­gai pa­siel­gė pa­si­trauk­da­mas iš Lie­tu­vos. Tie­sa, oku­pa­ci­nė so­vie­tų val­džia jam už­drau­dė vers­tis ad­vo­ka­to pra­kti­ka, ta­čiau lei­do to­liau dės­ty­ti uni­ver­si­te­te. Už­si­da­riu­sį ir ty­lų aka­de­mi­ką tai ten­ki­no. To­dėl 1945 me­tų ko­vo 3 die­ną laiš­ke bu­vu­siam Vil­niaus uni­ver­si­te­to rek­to­riui My­ko­lui Bir­žiš­kai ra­šė: „Kas lie­čia to­li­mes­nius pla­nus, – tai mes ne­tu­ri­me jo­kių. Ma­no no­ras – grįž­ti į Lie­tu­vą, nors ir per Si­bi­rą. Tam tiks­lui – jei toks ap­skri­tai yra pa­sie­kia­mas, Hu­sum gal ir pa­to­gi vie­ta. Ta­čiau įvy­kiams bręs­tant nie­kas ne­ži­no, kas ką da­rys. Mat Lie­tu­vo­je iki pa­sku­ti­nės va­lan­dos bu­vau tvir­tai įsi­ti­ki­nęs, kad mums rei­kia pa­si­lik­ti, ir iki šiai die­nai ma­nau, kad pa­da­riau di­de­lę klai­dą ap­leis­da­mas Lie­tu­vą. Pa­da­riau są­mo­nin­gai, ma­ty­da­mas ir su­pras­da­mas, pa­da­riau be­tiks­liai, bet vis­gi pa­da­riau. Kas ži­no, ko­kių dar klai­dų teks pri­da­ry­ti. Tai­gi, ne­da­rau sau jo­kių pla­nų, sė­džiu ir sva­jo­ju, kar­tais net ant po­pie­rio“.

1946 me­tų sau­sio 15 die­ną ang­liš­kai ra­šy­ta­me laiš­ke sa­vo bend­ra­žy­giui, bu­vu­siam Ru­si­jos Lai­ki­no­sios Vy­riau­sy­bės va­do­vui Alek­sand­rui Ke­rens­kiui ra­šo, kad Lie­tu­vo­je pa­li­ko vi­są sa­vo tur­tą, ir da­bar ant­rą kar­tą yra varg­šai, „iš sa­vo gim­to­sios že­mės iš­rau­ti pa­bė­gė­liai“. Gy­ve­ni­mo są­ly­gos pa­ge­rė­ja, kai Stan­ka gau­na lei­di­mą vers­tis ad­vo­ka­to pra­kti­ka, o duk­ra Ele­na pra­de­da dirb­ti sek­re­to­re ir ver­tė­ja Bri­tų vy­riau­sy­bė­je. Per­si­kė­lus į Ham­bur­gą, Vla­di­mi­ras Stan­ke­vi­čius – Stan­ka iš­ren­ka­mas vie­nu iš tri­jų stei­gia­mo Pa­bal­ti­jo uni­ver­si­te­to rek­to­rių, skai­to pa­skai­tas ang­lų ir vo­kie­čių kal­bo­mis. No­ri iš­vyk­ti į JAV. Laiš­ke A. Ke­rens­kiui ra­šo: „Mes vi­si trys ( jis, žmo­na ir duk­ra – A.B.) die­ną nak­tį sva­jo­ja­me apie Ame­ri­ką, ta­čiau su­pran­ta­me, kad tai – tik gra­ži sva­jo­nė, ypač tu­rint ome­ny­je, jog ne­pro­tin­gai ne­pa­si­rū­pi­no­me jo­kiu „ame­ri­kie­čių dė­de“.

Ame­ri­ko­je

1949 me­tais jis su žmo­na ir duk­ra at­vy­ko į JAV ir iki pat mir­ties ( mi­rė 1968 me­tų gruo­džio 25 die­ną Va­šing­to­ne) dir­bo Kong­re­so bib­lio­tek­je. Čia jis pa­ren­gė stu­di­ją apie Ark­ti­kos ty­ri­mus So­vie­tų Są­jun­go­je (ji bu­vo iš­leis­ta tris kar­tus), stu­di­ja­vo ato­mi­nės fi­zi­kos is­to­ri­ją, do­mė­jo­si ma­žų tau­tų li­ki­mu ir jų in­dė­liu į pa­sau­lio is­to­ri­ją, pa­ra­šė daug straips­nių Bos­to­ne lei­džia­mai Lie­tu­vių en­cik­lo­pe­di­jai. Mėgs­ta­miau­sia moks­lo ša­ka gy­ve­nant Va­šing­to­ne jam bu­vo fi­lo­so­fi­ja. Žy­mus išei­vi­jos is­to­ri­kas Vin­cas Trum­pa Vla­di­mi­rą Stan­ke­vi­čių pir­miau­sia api­bū­di­no kaip fi­lo­so­fą, o jau po to va­di­no jį is­to­ri­ku ir tei­si­nin­ku. Pats V. Stan­ke­vi­čius yra ra­šęs, kad iš­stu­di­ja­vęs vi­so pa­sau­lio šven­tuo­sius raš­tus ir sa­vo mo­ky­to­ju pa­si­rin­kęs in­dų iš­min­čių ka­ra­lių Aso­ką, ku­ris su­for­ma­vęs sa­vą­ją fi­lo­so­fi­nę sis­te­mą, ku­rio­je pa­grin­di­nis žmo­nių gy­ve­ni­mo už­da­vi­nys yra įkū­ny­ti dar­ną su pa­sau­liu ir sa­vi­mi. Jis tvir­ti­no, kad „tie­sa, ku­ri tei­kia skaus­mą ir kan­čią, yra ne tie­sa, bet klai­da; ir klai­da, ku­ri tei­kia džiaugs­mą bei links­mu­mą, yra ne klai­da, o tie­sa“.

Ka­ro in­ži­nie­rius

Vi­si, pa­ži­no­ję pro­fe­so­rių V. Stan­ke­vi­čių-Vla­dą Stan­ką, pri­si­me­na jį kaip ne­pap­ras­tai pla­taus aki­ra­čio ta­len­tin­gą žmo­gų. Jis mi­ni­mas kaip ta­len­tin­gas ka­ro in­ži­nie­rius, ku­ris 1915 me­tais mo­kė ka­rius žval­gy­bos ir kaip įreng­ti įtvir­ti­ni­mus. Vė­liau jis pa­ts, pa­skir­tas dar­bo ba­ro vir­ši­nin­ku, sta­tė įtvir­ti­ni­mus prie Ry­gos ir Psko­vo. Čia jam pa­vy­ko įreng­ti ge­rus ap­ka­sus, ku­riuos ke­tin­ta net ca­rui pa­ro­dy­ti. 1916 me­tų pa­va­sa­rį įren­gi­nė­jo už­nu­ga­rio po­zi­ci­jas prie Dvins­ko (Daug­pi­lio). Tais me­tais V. Stan­ke­vi­čius daug kur ka­ro mo­kyk­lo­se skai­tė ka­ri­nin­kams pa­skai­tas. Su­kū­rė mo­de­lį prie­tai­so, ku­riuo, neiš­li­pant iš ap­ka­so, ga­li­ma pa­kiš­ti mi­ną po prie­šo spyg­liuo­tų vie­lų už­tva­ra, pa­ren­gė kny­ge­lę apie kul­kos­vai­džių prie­dan­gas. Kar­tu su dviem Pe­ter­bur­go in­ži­ne­ri­jos aka­de­mi­jos pro­fe­so­riais pa­ra­šė ir iš­lei­do lau­ko for­ti­fi­ka­ci­jos va­do­vė­lį. Juo nau­do­jo­si net Ka­ro aka­de­mi­jo­je. Pro­fe­so­riui rū­pė­jo pa­sau­li­nio ūkio di­na­mi­ka, di­de­lių ir ma­žų tau­tų li­ki­mas, eg­zis­ten­cia­liz­mo švie­sa ir tam­sa, džiaugs­mas kaip ci­vi­li­za­ci­jos šal­ti­nis, ir dar daug kas.

Džiaugs­mo fi­lo­so­fi­jos kū­rė­jas

Jo se­na pa­žįs­ta­ma ir bi­čiu­lė Ha­li­na Di­lie­nė 1969 me­tais „Mū­sų spar­nuo­se“ iš­spaus­din­ta­me pro­fe­so­riui skir­ta­me ne­kro­lo­ge ra­šė, kad „Stan­kos pa­sau­lė­žiū­rą ga­li­ma bū­tų pa­va­din­ti džiaugs­mo fi­lo­so­fi­ja. Be­veik vis­kas pa­sie­kia­ma, kai žmo­gus džiau­gia­si ir ku­ria, siek­da­mas džiaugs­mo vi­sam, kas gy­va. Vla­das Stan­ka (...) kiek­vie­nam ro­dė džiaugs­mą; kiek­vie­nam, be išim­ties, bu­vo ma­lo­nus. (...) Kar­tą nu­si­skun­džiau, kad štai ir vėl ap­si­niau­kę. Links­mai nu­si­šyp­so­jęs pro­fe­so­rius pa­sa­kė: „ Už tai, kai pa­si­ro­dys sau­lė, mes ja dar la­biau džiaug­si­mės, o, be to, žiū­rė­ki­te, kaip ne­pap­ras­tai gra­žiai at­ro­do vė­jo blaš­ko­mi ir va­ro­mi de­be­sys. Tik­ra sim­fo­ni­ja.“

As­me­ni­nė nuo­tr.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.