Dirvonakiuose sužydo Linos tortai

Eg­lės STRA­VINS­KAI­TĖS nuo­tr.
Li­nos Striu­žie­nės tor­tai pa­ke­liui pas klien­tus.
Praė­ju­sių me­tų va­sa­ros pa­bai­go­je, po ve­dy­bų de­šimt­me­čio, iš­si­pil­dė Li­nos Striu­žie­nės sva­jo­nė. Ji ta­po „Kon­di­te­ri­jos da­ma“. Striu­žų so­dy­bos kie­me kon­di­te­ri­jos ce­che ke­pa Li­nos tor­tai, py­ra­gai­čiai. „ Dar stu­di­juo­da­mi Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­te su bū­si­mu vy­ru To­mu ži­no­jo­me: grį­ši­me į Bir­žų kraš­tą. Tik čia įsi­vaiz­da­vo­me sa­vo atei­tį,“ – pri­si­me­na Li­na. Kaip gim­ti­nė­je jau­nie­ji Striu­žai ku­ria sa­vo lai­mę?..

Do­va­nų – na­mas

Pag­rin­di­nė­je Dir­vo­na­kių gat­vės pra­džio­je prie upe­lio – bal­tas Striu­žų na­mu­kas. At­si­nau­ji­nęs. Dir­vo­na­kiai – Li­nos vy­ro To­mo gim­ti­nė. Na­mu­ką To­mui pa­do­va­no­jo tė­ve­liai dar prieš ve­dy­bas. Prieš 10 me­tų į šį na­mu­ką To­mas ir par­si­ve­dė sa­vo žmo­ną, bu­vu­sią kla­sės drau­gę. Li­nos gim­ti­nė vi­sai ne­to­li. Nau­sė­džių kai­me.

– Kau­no tech­no­lo­gi­jų uni­ver­si­te­te abu bai­gė­me stu­di­jas, dip­lo­mus at­siė­mė­me ir bir­že­lį at­šven­tė­me ves­tu­ves. Na­mas bu­vo ne­re­no­vuo­tas su duon­ke­pe kros­ni­mi, sta­čia­mal­kiais pe­čiais. Gy­ve­no­me be pa­to­gu­mų. Tas mū­sų ve­dy­bi­nis gy­ve­ni­mas pir­mais me­tais kaip sma­gus nuo­ty­kis. Jį ma­lo­nu pri­si­min­ti, – šyp­so­si Li­na.

Lai­min­ga mo­te­ris. Ša­lia jos my­lin­tis, rū­pes­tin­gas vy­ras To­mas, du sū­ne­liai: Gus­tas ir Gvi­das.

Jau­na šei­ma na­mą greit su­si­tvar­kė pa­gal sa­vo no­rus. Šian­dien na­mas ki­toks...

Li­nos To­mas – kom­piu­te­ri­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tas. Dir­ba Bir­žuo­se. Li­na bai­gu­si mais­to tech­no­lo­gi­ją ir in­ži­ne­ri­ją, aš­tuo­ne­rius me­tus plu­šė­jo bend­ro­vė­je „Bir­žų duo­na“. Jei­gu ne tas vai­kys­tės me­tais mo­čiu­tės An­ta­ni­nos Ja­nu­lie­nės taik­lus pa­ste­bė­ji­mas, kaip koks už­kal­bė­ji­mas: „ ... ir bū­si tu kon­di­te­ri­jos da­ma...“

Kon­di­te­ri­jos da­ma

– Pot­rau­kis kon­di­te­ri­jos ga­mi­niams iš mo­čiu­tės, nuo ma­no mo­ti­nos ma­mos An­ta­ni­nos Ja­nu­lie­nės pu­sės. Mo­čiu­tė tu­rė­jo 12 mū­sų, anū­kų. Mums kep­da­vo ban­de­les. Mo­čiu­tė leis­da­vo mums pri­si­lies­ti prie teš­los, teš­lą min­ky­ti. Mo­čiu­tė mums kep­da­vo ir tor­tus. Be pu­rik­lių, kė­lik­lių, bisk­vi­ti­nius. Kiau­ši­nius plak­da­vom ran­ko­mis. La­bai la­bai il­gai. Pa­varg­da­vom. Gy­ve­no­me ar­čiau­siai mo­čiu­tės, to­dėl aš nuo vai­kys­tės su ja kar­tu vis ir šei­mi­nin­kau­da­vau. Mo­čiu­tė man sa­ky­da­vo: kai užaug­si, tu bū­si kon­di­te­ri­jos da­ma. Ji iš­mo­kė įvai­riau­sių gud­ry­bių. Tu­rė­jo ir prie­ta­rų. Pa­vyz­džiui, mo­čiu­tė draus­da­vo: bisk­vi­tas la­bai opus, to­dėl kai bisk­vi­tas ke­pa­mas ne­ga­li­ma tran­ky­ti du­ri­mis. Ir ant­ras prie­ta­ras: jei­gu vy­ras per­žengs per slenks­tį bisk­vi­tą ke­pant, jis su­kris... – pri­si­me­na Li­na mo­čiu­tės pa­mo­kas.

Ir pri­pa­žįs­ta: iš­vy­kus stu­di­juo­ti į Kau­ną Li­nai ne­be ban­de­lės ir tor­tai, bet moks­lai bu­vo gal­voj. Ban­de­les ir tor­tus ji pri­si­mi­nė iš­te­kė­ju­si, be­si­lauk­da­ma ir jau su­lau­ku­si vai­ku­čių. Pa­sak Li­nos, ne­ma­žai prie to pri­si­dė­jo ir li­ku­si na­mų au­ra. Anks­čiau bu­vu­si so­dy­bos, ku­rio­je ap­si­gy­ve­no jau­no­ji Striu­žų šei­ma šei­mi­nin­kė bu­vo ku­li­na­rė ir kon­di­te­rė. Ji kaip tais lai­kais bū­da­vo įpras­ta šei­mi­nin­kau­da­vo įvai­rio­se šven­tė­se. Kai jau­na­ve­džiai įsi­kė­lė gy­ven­ti į šiuos na­mus, čia bu­vo li­kę vi­si šios šei­mi­nin­kės įran­kiai bei ra­kan­dai: gry­bu­kų kep­tu­vės, įvai­riau­si in­dai ir įran­kiai. Tai ska­ti­no Li­nu­tę do­mė­tis, iš­ban­dy­ti.

Po­mė­gis iš­si­ru­tu­lio­jo iki vers­lo.

Sa­vo jė­go­mis, sa­vo lė­šo­mis

– Pa­tal­pų įsi­ren­gi­mas, įsi­kū­ri­mas tru­ko me­tus. Vis­ką da­rė­me sa­vo jė­go­mis, sa­vo lė­šo­mis. Iš sa­vo san­tau­pų. Vy­ras To­mas daug pa­dė­jo, pa­lai­kė ma­no su­ma­ny­mą. Vy­ro tė­tis Al­gir­das la­bai na­gin­gas meist­ras mums tal­ki­no. Pra­ver­tė in­ter­ne­to pla­ty­bės, spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mai. Jei­gu tu­ri daug no­ro, vis­kas įma­no­ma. Rei­ka­la­vi­mų daug, bet tik ne­rei­kia iš­si­gąs­ti. Nė kiek ne­nu­to­lau ir nuo sa­vo pro­fe­si­jos, – Li­na džiau­gia­si, įsi­lei­du­si į sa­vo gy­ve­ni­mą vers­lą.

Li­na Striu­žie­nė ro­do sa­vo ke­pyk­lė­lę. Ji pa­sa­ko­ja: ne vi­sa įran­ga nau­ja. Šal­dy­tu­vai ne­be nau­ji. O mai­šyk­lė pra­mo­ni­nė, įsi­gy­ta anks­čiau. Ap­siei­ta be ke­pi­mo kros­nies. Pir­ko įmon­tuo­ja­mas or­kai­tes, nes or­kai­tės Li­nos nie­ka­da ne­pa­ve­du­sios. Di­džiau­sia in­ves­ti­ci­ja – ne­rū­di­jan­čio plie­no kriauk­lės, sta­lai.

– Vy­rus iš na­mų iš­lei­džiu į Bir­žus – To­mą į dar­bą, Gus­tą į mo­kyk­lą, o Gvi­dą į dar­že­lį ir sku­bu į sa­vo ke­pyk­lė­lę. Dar­bo vi­są lai­ką tu­riu. Kar­tais tvar­kau do­ku­men­ta­ci­ją, o kar­tais ma­no dar­bo die­na pra­si­de­da nuo už­sa­ky­mų, – kal­ba Li­na Striu­žie­nė. Ji sa­vo dar­bo va­lan­dų ir die­nų ne­skai­čiuo­ja.

Rek­la­ma, stu­di­ja ir edu­ka­ci­ja

Li­na su­kū­ru­si sa­vo in­ter­ne­ti­nį pus­la­pį „Kon­di­te­ri­jos da­ma“, ku­ria­me da­li­na­si sa­vo ieš­ko­ji­mais, at­ra­di­mais, pa­sie­ki­mais. Šia­me pus­la­py­je rek­la­muo­ja­mi jos ga­mi­niai. Mo­te­ris ga­mi­nius fo­tog­ra­fuo­ja. Atei­čiai sva­jo­ja ce­che įkur­ti at­ski­rą pa­tal­pė­lę, stu­di­ją. Čia jai ga­mi­niai po­zuo­tų. Pa­sak Li­nos, neuž­ten­ka ga­mi­niui vien tik sko­nio, rei­kia ga­mi­nį ir pa­teik­ti es­te­tiš­kai, kad klien­tą su­do­min­tų, pri­trauk­tų. Mo­te­ris sva­jo­ja ir apie at­ski­rą pa­tal­pė­lę, ku­rio­je ji ves edu­ka­ci­jos pa­mo­kė­les. Klien­tai at­vyks­ta ir iš­sku­ba. Li­na pa­si­gen­da bend­ra­vi­mo su žmo­nė­mis. Prieš Ka­lė­das Li­ną Striu­žie­nę ves­ti edu­ka­ci­jos pa­mo­kė­les kvie­tė dvi kai­mo bend­ruo­me­nės. Iš pa­skos at­si­vi­jo la­bai šil­ti at­si­lie­pi­mai. Li­nu­tė la­bai nuo­šir­džiai mo­ka bend­rau­ti, įtai­giai per­tei­kia sa­vo ži­nias. Li­nu­tės ruo­ši­nu­kai vai­ku­čius tie­siog pri­kaus­tė, jie nu­ti­lo ir pa­si­nė­rė į kū­ry­bą. Pa­sak Li­nu­tės, vai­ku­čiai tu­ri tiek daug fan­ta­zi­jos, tik duok jiems va­lią. Vai­ku­čiai vis­ką mo­ka, ne­bė­ra ko juos ir mo­ky­ti...

Ne­si­vai­ko leng­vų ke­lių

Tor­tas rim­tam vy­ru­kui, iš­ma­niai mo­čiu­tei, ma­ža­jam krep­ši­nin­kui, me­džio­to­jui, Na­pa­leo­nas (Li­nai pa­ts gar­džiau­sias). Ant ma­žo Li­nos Striu­žie­nės tor­to tel­pa va­sa­ra, jū­ra ir smė­lis...

– Pir­mie­ji ma­no kon­di­te­ri­jos ban­dy­mai ne­bu­vo tiek žais­min­gi, man trū­ko pa­tir­ties ar įgū­džių, bet aš nei­nu leng­vais ke­liais. Ne­nau­do­ju prie­dų ir mi­ši­nių, ku­rie pa­leng­vi­na ir pa­grei­ti­ną dar­bą. Užt­run­ku il­giau, no­ri­si iš­gau­ti tik­res­nį sko­nį, tik­res­nį re­zul­ta­tą. La­bai pra­ver­čia mo­čiu­tės pa­mo­kos. Ne­pa­mir­šau se­no­vi­nių šei­mi­nin­kių re­cep­tų, juos iš­to­bu­li­nau. Tu­riu ne­ma­žą ži­nių ba­ga­žą, ku­ris pa­de­da ku­riant. Pa­gal ma­no re­cep­tū­rą kur­tas tor­tas „Pa­va­sa­ris“, „Sni­kers eg­zo­ti­ka“, „Ka­ra­me­li­nė eg­zo­ti­ka“, – pa­sa­ko­ja kon­di­te­rė Li­na.

Kon­di­te­ri­jos ga­mi­niai tik iš na­tū­ra­lių ža­lia­vų. Avie­tės, braš­kės, mė­ly­nės, juo­die­ji ser­ben­tai ir ki­tos uo­gos, pa­sa­ko­ja Li­na, pirk­tos va­sa­rą ir ru­de­nį Bir­žų tur­gu­je iš vie­ti­nių so­di­nin­kų, uo­gau­to­jų. Li­na ti­ki­na: bū­ti­na at­si­žvelg­ti į eko­lo­gi­ją. Vi­sos pa­kuo­tės -- tik po­pie­ri­nės, jo­kio plas­ti­ko.

Vy­rai ir ze­fy­rai

„Kon­di­te­ri­jos da­mos“ asor­ti­men­te – 16 tor­tų rū­šių, kek­siu­kai, de­ko­ruo­ti sau­sai­niai, me­duo­liai, py­ra­gai­čiai, de­ser­tai in­de­liuo­se, ežiu­kai, gry­bu­kai, braš­ky­tės, rie­šu­tė­liai... Dir­ba ne­se­niai, bet jau už­ka­ria­vu­si klien­tų pa­si­ti­kė­ji­mą. Ne vie­ni ves­tu­vėms, ju­bi­lie­jui sku­ba pas „kon­di­te­ri­jos da­mą“ už­si­sa­ky­ti ne tik tor­tų, bet ir vi­so sal­daus sta­lo.

Stam­biau­siais už­sa­ky­mas – ves­tu­vi­nis 10 kg tri­jų aukš­tų tor­tas.

– Vi­są lai­ką ką nors iš­ra­di­nė­ju, ku­riu nau­jas re­cep­tū­ras, to­dėl šei­my­nai pa­si­gar­džia­vi­mui vis lie­ka ska­nės­tų. Sau­sai­nių mes ne­per­ka­me. Bet ma­no trys vy­rai tu­ri sa­vo nuo­mo­nę. Jie iš­ran­kūs. Jie ma­no pir­mie­ji ga­mi­nių eks­per­tai, pa­ta­rė­jai. Jų nuo­mo­nė la­bai svar­bi, nes ma­no ga­mi­nius val­go ir suau­gu­sie­ji, ir vai­kai, – pa­brė­žia Li­na.

Striu­žų šei­mos tra­di­ci­ja: rug­sė­jo pir­ma­jai ma­my­tė kon­di­te­rė ke­pa tor­tą pa­gal sū­nų no­rus, bet tor­tą puo­šia jau pa­tys sū­nūs.

– Per praė­ju­sias Ka­lė­das sve­ti­miems sa­ve au­ko­jau, to­dėl ant mū­sų šven­ti­nio sta­lo pri­trū­ko tor­to. Bet mes per daug ir ne­nu­si­mi­nė­me. Juk čia ne mū­sų kar­tų tra­di­ci­ja, – sa­ko Li­na.

Praė­ju­sį ket­vir­ta­die­nį Li­ną ke­pyk­lė­lė­je už­klu­po­me iš­ra­di­nė­jan­čią nau­ją ska­nės­tą. Ze­fy­rus. Ji tei­si­no­si: vis­ką no­rin­ti iš­ban­dy­ti... Pro­ce­sas il­gas. Ze­fy­rai įno­rin­gi.Te­kę la­bai il­gai vir­ti juo­dų­jų ser­ben­tų dže­mą. Li­nai šie ze­fy­rai dar neį­ti­ko, bet už­si­spy­ri­mo kon­di­te­ri­jos da­ma tu­ri, to­dėl mes greit ra­gau­si­me ir šį ska­nės­tą.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.