Dau­gu­vie­tis Dau­gu­vie­čiuo­se

Re­ži­sie­riaus, ak­to­riaus, dra­ma­tur­go Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio gi­mi­mo 135 me­ti­nėms

Gi­ri­nin­kas.“Mū­zos“ re­ži­sie­rius

1920 me­tais, po kla­jo­nių Pe­ter­bur­go, Gar­di­no ir Niž­nij Nov­go­ro­do teat­ruo­se, ak­to­rius ir re­ži­sie­rius Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis su šei­ma grįž­ta į Lie­tu­vą. Pra­de­da dirb­ti ne­to­li gim­tų­jų Dau­gu­vie­čių bu­vu­sios Rig­man­tiš­kių gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­ku. Kla­jo­da­mas po miš­kus, ne­ga­li pa­mirš­ti teat­ro, vaid­me­nų, spek­tak­lių. Net­ru­kus pa­ma­to vie­ną iš Bir­žų mu­zi­kos ir dra­mos drau­gi­jos „Mū­za“ vai­di­na­mų pje­sių. Tai tar­si ne­ti­kė­ta lai­mė. Ir „Mū­zos“ ar­tis­tams, ir pa­čiam Dau­gu­vie­čiui. Jis tam­pa „Mū­zos“ re­ži­sie­riu­mi. Or­ga­ni­zuo­ja ar­tis­tams teat­ri­nę stu­di­ją. Re­pe­ti­ci­jo­se su juo ne­leng­va, bet įdo­mu. Aukš­tas, im­po­zan­tiš­kas, ap­si­ren­gęs pa­mėg­ta tols­to­jiš­ka pa­lai­di­ne, kai­rė­je au­sy­je virp­čio­ja auk­si­nis aus­ka­ras. Kaip di­de­lę pa­slap­tį iš­duo­da­mas paaiš­ki­na: ne­šio­ja jį to­dėl, kad pro­se­ne­liai, esą, bu­vę Do­no ka­zo­kai. Bai­siai griež­tas, stai­gus. Re­gė­da­mas, kad mė­gė­jui ak­to­riui nie­kaip ne­pa­vyks­ta lais­vai jaus­tis sce­no­je, ne­su­si­val­do, už­si­plies­kia, teš­kia rūs­čią, pa­juo­kian­čią rep­li­ką, daž­niau­siai ru­siš­ką prie­žo­dį. O pa­skui vėl kant­rus, pa­drą­si­nan­čio žo­džio ne­gai­li.

Gy­ven­ti tais me­tais re­ži­sie­riui bu­vo ne­leng­va. Dau­gu­vie­ti­nė­je ūkis ap­leis­tas. Šei­ma di­de­lė. Kaip ty­čia, ne­se­niai gi­mė penk­ta duk­tė. Net kar­vės ne­tu­rė­jęs. To­dėl po B. Dau­gu­vie­čio re­ži­suo­tos Mol­je­ro ko­me­di­jos „Gy­dy­to­jas iš prie­var­tos“ prem­je­ros „Mū­zos“ ak­to­riai re­ži­sie­riui įtei­kė gė­lių krep­šį, iš ku­rio si­dab­ru žvil­gė­jo šam­pa­no bu­te­lio kak­liu­kas. Gė­lė­se bu­vo pa­slėp­tas ak­to­rių nu­pirk­tos ir re­ži­sie­riui do­va­no­tos kar­vės pa­sas. Pa­ma­tęs jį, Dau­gu­vie­tis la­bai su­si­jau­di­no.

Net­ru­ko gar­sas apie Dau­gu­vie­čio teat­ri­nę veik­lą „Mū­zos“ drau­gi­jo­je pa­siek­ti Kau­ną. 1922 me­tais Kau­no Vals­ty­bės dra­mos teat­ro di­rek­to­rius Liu­das Gi­ra ima tar­tis su B. Dau­gu­vie­čiu dėl dar­bo teat­re. Bet ne taip pa­pras­ta, vis­ką me­tus, iš­lėk­ti į lai­ki­ną­ją sos­ti­nę.

Teat­ro gast­ro­lių Bir­žuo­se kri­ti­ka

Ap­sisp­ręs­ti pa­ska­ti­na su gast­ro­lė­mis į Bir­žus 1923 me­tais at­vy­kęs Kau­no Vals­ty­bės dra­mos teat­ras. B. Dau­gu­vie­tis, pa­si­pyk­ti­nęs men­ka­ver­čiu teat­ro re­per­tua­ru, „Bir­žų ži­nio­se“ ( 1923 m. spa­lio 7 d. Nr. 32) iš­spaus­di­na griež­tą re­cen­zi­ją „Vals­ty­bės teat­ro dra­mos gast­ro­lės.“ Jis ra­šo, kad „mums dar anks­ti žiū­rė­ti vi­sus tuos „Po­ta­šus“, „Glu­šus.“ Tai per­daug tuš­ti ir nie­kin­gi vei­ka­lai, ne­tu­rin­tie­ji jo­kios me­no ver­tės, ne­duo­dan­tie­ji pub­li­kai nie­ko, be juo­ko, ku­ris grei­tai už­si­mirš­ta ir iš teat­ro nė­ra iš­si­ne­ša­mas. Pa­na­šūs vei­ka­lai tai pre­ky­biš­kai fi­nan­si­nis me­no pu­sės re­zul­ta­tas, ku­ris reiš­kia­si tuo, kad teat­ras nu­sto­ja bu­vęs mo­kyk­la, o ima tai­kin­tis prie smul­kių sko­nių mi­nios, ne­no­rin­čios gal­vo­ti ir per­gy­ven­ti, o gei­džian­čios tik juo­ko ir ra­maus, so­taus va­ka­ri­nio poil­sio.“ Tik­riau­siai ši griež­ta, bet pro­fe­sio­na­li ne tik re­per­tua­ru, bet ir vai­dy­bos bei re­ži­sū­ros ana­li­ze re­cen­zi­ja pa­ska­ti­no dar ener­gin­giau tar­tis su Dau­gu­vie­čiu dėl jo dar­bo teat­re.

Komp­li­men­tai

Po spek­tak­lių Bir­žuo­se B. Dau­gu­vie­tis su­si­ti­ko su Vals­ty­bės teat­ro ak­to­riais prie gra­žiai bir­žie­čių šei­mi­nin­kių pa­ruoš­to sta­lo. Ak­to­rė Teo­fi­lė Vai­čiū­nie­nė pri­si­me­na, kad „iš­gė­rus vie­ną ki­tą tau­re­lę, at­si­pa­lai­da­vo lie­žu­viai, at­si­vė­rė šir­dys, ir B. Dau­gu­vie­tis (…) at­si­sto­jo, iš­si­tie­sė vi­su ūgiu ir kiau­rą nak­tį mums dek­la­ma­vo A. Puš­ki­ną, Ler­mon­to­vą, sa­kė iš vai­din­tų vei­ka­lų mo­no­lo­gus, dai­na­vo se­nas bir­žie­čių, ru­sų, či­go­nų dai­nas. (…) Vi­si tur­būt troš­kom, kad tik grei­čiau tas įdo­mus žmo­gus atei­tų į mū­sų teat­rą.“

Kvie­tė į Kau­ną

Ta­me su­si­ti­ki­me bu­vęs, iš ne­to­li Sa­lo­čių esan­čio De­vei­to­nių kai­mo ki­lęs ak­to­rius Vin­cas Ste­po­na­vi­čius ne­tru­kus at­va­žia­vo į Bir­žus kvies­ti Dau­gu­vie­čio į Vals­ty­bės dra­mos teat­rą. Tik­riau­siai at­si­ve­žė ir 1923 me­tų lapk­ri­čio 3 die­ną L. Gi­ros Dau­gu­vie­čiui ra­šy­tą laiš­ką, ku­ria­me teat­ro di­rek­to­rius jį ra­gi­no „kuo grei­čiau­siai at­vyk­ti į Kau­ną su­tar­ties rei­ka­lu.“ Bir­žuo­se tą die­ną V. Ste­po­na­vi­čius Dau­gu­vie­čio ne­ra­do, nes jis bu­vo iš­vy­kęs į sa­vo mie­luo­sius Dau­gu­vie­čius. Vy­riau­sia duk­ra Ma­ri­ja, pa­si­sko­li­nu­si iš re­for­ma­tų ku­ni­go Po­vi­lo Ja­ku­bė­no ark­lį, nu­ve­žė sve­čią į Dau­gu­vie­čius. Čia iš Bir­žų bu­vo per­si­kraus­čiu­si gy­ven­ti Dau­gu­vie­čių šei­ma. Jo žmo­na ak­to­rė Ol­ga Kuz­mi­na – Dau­gu­vie­tie­nė vė­liau pa­pa­sa­kos, kad po Vin­co Ste­po­na­vi­čiaus ap­si­lan­ky­mo Bo­ri­sas nu­spren­dęs va­žiuo­ti į Kau­ną.

Sma­giau­sia ato­sto­gau­ti gim­ti­nė­je

Ta­čiau kiek­vie­ną va­sa­rą bent ke­le­tą mė­ne­sių pra­leis­da­vo Dau­gu­vie­ti­nė­je. Ne­mė­go ato­sto­gau­ti Pa­lan­go­je, į ku­rią steng­da­vo­si su­va­žiuo­ti vi­sa Kau­no grie­ti­nė­lė. Gal ant­ro­sios žmo­nos ak­to­rės Ne­lės Vo­sy­liū­tės ir duk­ros Ga­li­nos pri­kal­bin­tas ko­kį kar­tą ir bu­vo, ta­čiau ener­gin­gam, jud­riam, mėgs­tan­čiam bend­rau­ti re­ži­sie­riui tik­ra kan­čia gu­lė­ti ant smė­lio sau­lės ato­kai­to­je. Ki­tas rei­ka­las ato­sto­gau­ti gim­ti­nė­je, Dau­gu­vie­čiuo­se, kur tiek erd­vės, gai­vios me­džių ža­lu­mos, čia pat, ša­lia na­mų, čiur­le­nan­tis vė­sus ir skaid­rus Ne­mu­nė­lis. Ypač mie­li jam bu­vo Dau­gu­vie­čiai po 1932 me­tų, kuo­met Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis pa­gal sa­vo pro­jek­tą iš ta­šy­tų rąs­tų pa­si­sta­tė va­sar­na­mį. Sta­tė ge­ras meist­ras, kai­my­nas Ro­ber­tas Vens­pa­la, ku­riam tal­ki­no Juo­zas Kve­da­ra­vi­čius ir ki­ti dar­bi­nin­kai. Pra­dė­jęs sta­ty­ti va­sar­na­mį pi­ni­gų ne­skai­čia­vo. Dar­bi­nin­kai iš­mū­ri­jo pa­ma­tą – vai­šės, su­ren­tė sie­nas, už­den­gė sto­gą – vėl Dau­gu­vie­čiuo­se skam­ba dai­nos. O kai bai­gė va­sar­na­mį – iš­kė­lė tik­rą puo­tą. Sta­ty­bai tė­vas pa­sky­rė 4 hek­ta­rus že­mės. Nau­ja­sis na­mas, iš­di­džiai va­din­tas „pi­li­mi“, bu­vo erd­vus: su sal­kom, vir­šu­je – du kam­ba­riai ir bal­ko­nas, o apa­čio­je trys kam­ba­riai su ve­ran­da ir vir­tu­vė. Bal­dų kam­ba­riuo­se bu­vę ne­daug – kuk­li na­mų dar­bo spin­ta, ke­lios kė­dės, lo­va, so­fa, pin­tas sta­le­lis, me­ta­li­nė Ne­lės Vo­sy­liū­tės lo­va.

Ne­mu­nė­lio pa­kran­tė­je bu­vo įreng­ta lau­ko vir­tu­vė, ku­rio­je gy­ve­no tar­nai­tė Kaz­laus­kie­nė. Čia, sau­lės ato­kai­to­je, sto­vė­jo il­gas suo­las. Tai bu­vo mėgs­ta­ma va­sa­ro­to­jų vie­ta. Prie upės – pir­te­lė. Iki upės vi­du­rio nu­ties­tas liep­te­lis, o kad bū­tų pa­to­giau iš­lip­ti iš van­dens – pa­kran­tė­je iš len­tų su­kal­ta aikš­te­lė.

Va­sar­na­mį su­po pa­ties re­ži­sie­riaus so­din­tas di­de­lis so­das. Pa­sa­ko­ja­ma, kad Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis jį rū­pes­tin­gai pri­žiū­rė­jo, iš Ne­mu­nė­lio ne­šda­vo ki­bi­rais vais­me­džiams (au­gi­no ir vy­nuo­ges) lais­ty­ti van­de­nį. Jis so­di­no ir va­sar­na­mį su­pan­čias pu­šis bei me­džius prie ke­liu­ko į Dau­gu­vie­čius. Ne­to­li va­sar­na­mio au­go Svi­lai­te va­din­tas miš­ke­lis.

Ke­lio­nės tė­viš­kėn

Gy­ven­da­mas Kau­ne ar­ba Šiau­liuo­se (ten jis 1931 – 1935 m. re­ži­sa­vo įvai­rius spek­tak­lius) va­žiuo­da­mas į Dau­gu­vie­čius ato­sto­gau­ti, pir­miau­siai už­suk­da­vo pas sa­vo bi­čiu­lį, Ast­ra­vo dva­ro sa­vi­nin­ką ag­ro­no­mą Pet­rą Va­ria­ko­jį. Čia vie­šė­da­vo ne vie­ną sa­vai­tę. Abu mė­go dai­nuo­ti ru­siš­kus ro­man­sus, ir nors Dau­gu­vie­čio bal­sas po ug­nin­gų kal­bų 1905 me­tais Ry­go­je bu­vo ki­mus, ro­man­sai skam­bė­jo pui­kiai.

Iki va­lios pa­vie­šė­ję pas vai­šin­gus Ast­ra­vo šei­mi­nin­kus, ark­liais, o vė­liau, apie 1937 me­tus, kai Va­ria­ko­jai nu­si­pir­ko pen­kia­vie­tį „Chrys­ler“ fir­mos au­to­mo­bi­lį, juo Dau­gu­vie­čiai baig­da­vo sa­vo ke­lio­nę tė­viš­kėn.

Su­ži­no­jęs, kad re­ži­sie­rius jau Dau­gu­vie­čiuo­se, prie ke­lio gy­ve­nęs kal­vis Kal­va­nas į kal­vę už­su­kan­tiems kai­my­nams sa­ky­da­vo: „Vy­rai, slėp­kit ark­lius. Bo­ri­sas at­va­žia­vo.“ Mat, to­kią ma­dą re­ži­sie­rius tu­rė­jęs: už­sė­dęs ant pir­mo pa­si­tai­kiu­sio ark­lio, jo­da­vo iki ki­to, tuo­met pir­mą­jį pa­leis­da­vo, ant­ruo­ju jo­da­vo iki tre­čio. Ir taip keis­da­vo ark­lius, kol pa­siek­da­vo jam rei­ka­lin­gą vie­tą.

Pa­sa­ko­ji­mai ir pri­si­mi­ni­mai

Iš­li­ko iš tų Dau­gu­vie­čio va­sa­rų ir dau­giau pa­sa­ko­ji­mų. Kar­tą, ei­da­mas į va­sar­na­mį, žmo­gus už­kliu­dė ant len­ty­nos sto­vė­ju­sią puo­dy­nę ir ją su­dau­žė. Iš­si­gan­du­sį žmo­gų Dau­gu­vie­tis nu­ra­mi­no: „Ot ge­rai, kad su­dau­žei. Ne kar­tą ruo­šiaus ją su­dau­žy­ti, bet vis ne­tu­rė­jau lai­ko“.

Kai­my­nai pa­sa­ko­jo, kad kar­tą re­ži­sie­rių vai­ši­nę vė­da­rais. Kai dar pa­siū­lė, jis at­sa­kė: „Taip pri­val­giau, kad vie­nas vė­da­ro ga­las įsi­rė­mė, ne­ga­liu at­si­sės­ti“. Ki­tas pri­si­me­na per Pet­ri­nes tu­rė­jęs alaus. Atė­jo Bo­ri­sas. Iš­gė­rė, o ta­da už­li­po ant sto­go. Sė­di ant ka­mi­no ir džiau­gia­si, kad to­li ma­to.

Ei­da­mas kal­bin­da­vo vi­sus, ne tik su­tik­tus kai­my­nus, bet ir šu­nis bei ka­tes. Miš­ke, pa­ma­tęs gry­bus, že­mai nu­si­lenk­da­vo, nu­siim­da­vo ke­pu­rę ir su jais pa­si­svei­kin­da­vo. Kai ge­rų gry­bų ne­ras­da­vo, rink­da­vęs ir mus­mi­res. Sa­ky­da­vo, kad jos daug ska­nes­nės už ki­tus gry­bus, sal­džios, tik rei­kia ge­rai nu­plau­ti ir il­gai vir­ti.

Dau­gu­vie­čiuo­se kas va­sa­rą iš­bū­da­vo pust­re­čio mė­ne­sio. Mo­kė­jo at­min­ti­nai dau­ge­lio žvaigž­džių ir žvaigž­dy­nų pa­va­di­ni­mus, to­dėl rugp­jū­čio nak­ti­mis iš­ti­sas va­lan­das iš­sė­dė­da­vo at­lo­šęs gal­vą, ste­bė­da­mas dan­gaus kū­nus. Kny­gas skai­ty­da­vo iš kar­to tris: kla­si­ką, apie vabz­džius ir apie žvaigž­des. Bend­rau­da­mas su kai­my­nais at­si­pa­lai­duo­da­vo, elg­da­vo­si pra­sčio­kiš­kai. Pa­sa­ko­ja, kad daž­nai su­reng­da­vęs vai­šes. Prik­rau­da­vo du­be­nį mė­sos, at­neš­da­vo duo­nos ke­pa­lą, kiek­vie­nam sve­čiui duo­da­vo po ša­ku­tę, o lėkš­tu­čių ne­pri­pa­žin­da­vo. Ar­ba sre­bia su dar­bi­nin­ku kruo­pi­nę iš vie­no du­bens. Ži­no­ma, žmo­nai Ne­lei tai ne­pa­tik­da­vo.

Va­sa­rą Dau­gu­vie­čiuo­se ne­tru­ko ato­sto­gau­jan­čių. At­va­žiuo­da­vo pa­vie­šė­ti Bo­ri­so se­se­rys, duk­ros. (Su pir­mą­ja žmo­na ak­to­re Ol­ga Kuz­mi­na re­ži­sie­rius su­si­lau­kė pen­kių duk­te­rų, o ir ant­ro­ji žmo­na Ne­lė Vo­sy­liū­tė pa­gim­dė duk­rą Ga­li­ną. To­dėl jo kai­my­nai pa­si­juok­da­vo, kad Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis, pa­ma­tęs gand­rą, sa­ky­da­vęs: „Gand­riuk, gand­riuk, at­nešk nors ki­log­ra­mą sū­naus“ – pa­st. aut.) Vy­riau­sio­ji duk­ra Ma­ri­ja tais me­tais su vy­ru dai­na­vo ope­ros cho­re, to­dėl jiems irs­tan­tys upė­je val­te­le nuo­lat skam­bė­ju­sios ari­jos iš ope­rų ir ope­re­čių. Mu­zi­ka­lus bu­vo ir Dau­gu­vie­tis, ypač mė­gęs kla­si­ki­nę mu­zi­ką, tu­rė­jęs daug plokš­te­lių, gro­jęs vio­lon­če­le, gi­ta­ra, for­te­pi­jo­nu, iš­ti­sas va­lan­das ga­lė­jęs dek­la­muo­ti Puš­ki­no, Ler­mon­to­vo, Je­se­ni­no ei­les, pa­ts ra­šęs pui­kius ei­lė­raš­čius.

Alu­da­ris ir ku­li­na­ras

Bu­vo pla­čiai pri­pa­žin­tas alu­da­ris. Tris alaus par­ti­jas per va­sa­rą pa­da­ry­da­vo. Tu­rė­jo pa­si­da­ręs bent de­šimt sta­ti­nių. Ne bet ko­kių – ąžuo­li­nių. Alų da­ry­ti, vos grį­žus iš Ru­si­jos, dar jam gi­ri­nin­kau­jant Rig­man­tiš­kių gi­ri­nin­ki­jo­je, iš­mo­kęs ei­gu­lys Jur­gis Žal­do­kas. Dau­gu­vie­tis vis ža­dė­jęs drau­gys­tės var­dan pa­ra­šy­ti pje­sę ir pa­va­din­ti ją „Žal­do­ky­ne“. (Re­ži­sie­rius pa­ža­dą iš­te­sė­jo, 1947 me­tais pa­ra­šė ko­me­di­ją „Žal­do­ky­nė“, ku­rią tais pa­čiais me­tais pa­sta­tė B. Dau­gu­vie­čio mo­ki­nė Ka­zi­mie­ra Ky­man­tai­tė. Ta­čiau žiū­ro­vas teat­ro sce­no­je ją iš­vy­do tik po me­tų, nes te­ko iš­tver­ti ke­tu­rio­li­ka per­žiū­rų, ne­pai­sant nei­gia­mų ver­ti­ni­mų re­ži­sie­rei Ka­zi­mie­rai už­si­spy­ru­siai tvir­tin­ti, kad „Žal­do­ky­nė“ – tik­ra kla­si­ki­nė ko­me­di­ja, kaip ta ne­pa­mirš­ta­ma A. Ke­tu­ra­kio „Ame­ri­ka pir­ty­je“. – aut.pa­st.) „Na o bir­žie­tiš­kas alus, – tvir­ti­na ra­šy­to­jas Pet­ras Sko­džius, – ir pri­ty­ru­siam apy­lin­kės alu­da­riui ne vi­sa­da nu­si­sek­da­vo toks, kaip Dau­gu­vie­čiui. Bet už­tat triūs­da­vo prie jo die­ną nak­tį. Jei per stip­riai im­da­vo rūg­ti, le­dais iš rū­sio vė­sin­da­vo, jei per anks­ti ap­mir­da­vo – įkai­tin­tais ak­me­ni­mis gel­bė­da­vo. O jau koks ku­li­na­ras! Pa­ra­ga­vęs kur nors nau­ją pa­ti­ku­sį pa­tie­ka­lą bū­ti­nai tu­ri su­ži­no­ti jo re­cep­tą“. Sa­vo var­di­nėms (rugp­jū­čio 20 die­ną) už­sa­ky­da­vo pa­da­ry­ti tor­tą. Su­si­rink­da­vo jo ar­ti­mes­ni pa­žįs­ta­mi ir bi­čiu­liai, įsi­kur­da­vo pi­jo­kų sve­tai­nė­je (taip bu­vo va­di­na­ma pa­mėg­ta vie­ta po me­džiu, kur sto­vė­jo sta­las ir suo­lai). Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis pa­ts da­lin­da­vo tor­tą, nie­ka­da ne­pa­mirš­da­mas jo nu­neš­ti ir lau­ko vir­tu­vė­je be­si­dar­buo­jan­čioms mo­te­rims.

Vi­są va­sa­rą Dau­gu­vie­čiuo­se ne­tru­ko alaus. Re­ži­sie­rius ne­bu­vo šykš­tus. Vai­ši­no juo ir ki­tus. Pa­sa­ko­ja, kad pa­sii­ma bliū­dą pu­pų, ąso­tį alaus ir bren­da su vi­sais dra­bu­žiais į ki­tą Ne­mu­nė­lio pu­sę. Ten pa­vai­ši­na lat­vius pa­sie­nie­čius, pa­si­šne­ku­čiuo­ja ir vėl bren­da at­gal. O štai dar vie­nas pa­sa­ko­ji­mas. Už­su­ko pas Bo­ri­są Dau­gu­vie­tį pa­sie­nio po­li­ci­nin­kas. Iš­gė­rė ąso­tį alaus. Įpy­lė ant­rą, ta­da sa­ko: „O da­bar eik, tau tar­ny­ba. Ry­toj ateik, gau­si vėl“.

Vai­di­no bei re­ži­sa­vo ir ato­sto­gau­da­mas

Ta­čiau Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis, sma­giai ato­sto­gau­da­mas Dau­gu­vie­čiuo­se, ne­ga­lė­jo vi­siš­kai ati­trūk­ti nuo re­ži­sū­ros ir vai­dy­bos. Štai 1934 me­tų „Mū­sų kraš­to“ laik­raš­ty­je (Nr. 24) pa­si­ro­dė ži­nu­tė „Vals­ty­bės dra­mos re­ži­sie­ris Dau­gu­vie­tis Bir­žuo­se dir­ba“, ku­rio­je ra­šo­ma, kad trum­pas ato­sto­gas tė­viš­kė­je Bir­žuo­se ir sa­vo ūky­je lei­džian­tis „ne­nuils­ta­mas me­no dar­buo­to­jas ir poil­sio me­tu ne­ga­li bū­ti be sa­vo nu­my­lė­to dar­bo. Žai­bo grei­tu­mu jis su­rin­ko apie sa­ve Bir­žų teat­riu­ką ir vi­su tem­pu ruo­šia „Ne­ži­no­mą­ją“, ku­ri bus pa­sta­ty­ta per Jo­ni­nes Bir­žų va­sa­ros teat­re. Įdo­mu bus pa­žiū­rė­ti, kaip at­ro­dys mė­gė­jai šio di­de­lio meist­ro ran­ko­se“.

Net­ru­kus „Mū­sų kraš­te“ iš­spaus­di­na­ma re­cen­zi­ja apie Vals­ty­bės teat­ro dra­mos re­ži­sie­riaus B. Dau­gu­vie­čio bir­že­lio 24 die­ną Bir­žuo­se vai­din­tą Bi­so­no „Ne­ži­no­mą­ją“, „tą šiur­pią ir grau­džią gy­ve­ni­mo dra­mą, ku­rios šlykš­čios gri­ma­sos virk­do ir kan­ki­na žmo­nes“. Pag­rin­di­nį Žak­li­nos vaid­me­nį vai­di­no B. Dau­gu­vie­čio žmo­na ak­to­rė N. Vo­sy­liū­tė, su­kū­ru­si „ge­nia­lų ken­čian­čios mo­ters ti­pą“. „Ji, – ra­šo­ma re­cen­zi­jo­je, – tar­si or­ga­niš­kai suau­go su vaiz­duo­ja­mos mo­ters as­me­ny­be ir pa­brė­žė mums, nu­ste­bu­siems, iš­ti­są ga­mą gy­ve­ni­mo nu­skriaus­tos sie­los at­spal­vių“.

Ne­pa­gai­lė­ta gra­žių žo­džių ir niek­šin­gą­jį mei­lu­žį vai­di­nu­siam re­ži­sie­riui B. Dau­gu­vie­čiui, ste­bi­nu­siam „sa­vo vik­ru­mu ir de­mo­niš­ka eksp­re­si­ja“.

„Vei­ka­las, nors ir su mė­gė­jais, pa­sta­ty­tas la­bai ge­rai. – ra­šo re­cen­zi­jos au­to­rius, – Di­de­lis nuo­pel­nas pa­da­ry­tas ir Dau­gu­vie­čio, kurs per trum­pą lai­ką taip gra­žiai ap­šli­fa­vo bir­žė­nus mė­gė­jus. Tie­sa, jis daug dir­bo, daug ka­ma­vo­si, už tai daug ir pa­sie­kė. Jei ar­tis­tai, pa­gal jo pa­gei­da­vi­mą, bū­tų gar­siau šne­kė­ję, mes bū­tu­me pri­si­pa­ži­nę, kad la­bai ir la­bai sklan­džiai vai­din­ta“.

Šia­me spek­tak­ly­je vai­di­nu­si bir­žie­tė Re­gi­na Aukš­ti­kal­ny­tė – Stan­ku­vie­nė 1985 me­tais pri­si­mins: „Bu­vo di­de­lė gar­bė, kad mums re­ži­suo­ja toks žy­mus teat­ra­las. To­dėl ir mes, mū­zie­čiai, pa­si­temp­da­vo­me, steng­da­vo­mės kuo ge­riau at­lik­ti sa­vo vaid­me­nis. Dau­gu­vie­tis bu­vo drau­giš­kas, kiek­vie­ną pa­ska­tin­da­vo, tai­sy­da­vo (daž­niau­siai su hu­mo­ru) mū­sų ju­de­sius, in­to­na­ci­ją, mo­kė gi­lin­tis į ku­ria­mo per­so­na­žo cha­rak­te­rį. Vi­sa­da gy­vas, ener­gin­gas, šmaikš­tus, dirb­da­vo su mu­mis pa­ki­liai, kaip su tik­rais ak­to­riais, ma­tė­si, kad teat­ras jam – vis­kas“.

Kai­mo gy­ve­ni­mo idi­lė

Ta­čiau po dvie­jų me­tų (1936 m.) straips­ny­je „Dau­gu­vie­tis re­ži­sie­rius kal­ba apie Dau­gu­vie­tį alu­da­rį“ ra­šys, kad sun­ki ar­tis­to būk­lė Lie­tu­voj, nes išė­ju­sio iš teat­ro ar­tis­to la­bai daž­nai lau­kia ba­das ir sun­kus gy­ve­ni­mas. „Lai­min­gi tie, – sa­kė Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis, – ku­rie ne­nut­rau­kė ry­šio su že­me – jie ži­no, kad ga­lės, rei­ka­lui esant, pa­siim­ti ke­pu­rę ir vėl grįž­ti į tą dar­bą, nuo ku­rio pra­dė­jo. Prie tų lai­min­gų­jų pri­klau­sau ir aš. Ma­no ry­šiai su že­me at­ro­do tvir­tes­ni, kaip su teat­ru. Bū­da­mas kai­me, už­mirš­tu apie ar­tis­to pro­fe­si­ją. Ir vi­sai už­mirš­čiau, jei ne­pri­min­tų kai­my­nai Atė­ję kai­my­niš­kai pa­si­kal­bė­ti, iš­gė­rę alaus ąso­tį, jie sa­ko: „Klau­syk, po­nas Dau­gu­vie­ti, ko tu ten va­ži­nė­ji į Kau­ną tų štu­kų da­ry­ti. Ga­lė­tum sau dirb­ti čia pat, tu­ri sa­vo kam­pe­lį. Ga­li ir pra­šy­mą pa­ra­šy­ti. Esi toks di­de­lis, dar į vir­šai­čius iš­rink­sim. O kad štu­ko­rius esi, ir mes ži­nom, ir nuo ma­žų die­nų „štu­kų ka­ra­lium“ va­di­nam“.

At­va­žia­vu­sį į Dau­gu­vie­čius, daž­niau­siai va­ka­re, re­ži­sie­rių lo­ji­mu pa­si­tik­da­vo de­šim­tys šu­nų, ku­rie grei­tai jį at­pa­ži­nę ap­lin­kui džiu­giai šo­ki­nė­da­vo. Ka­da jis pa­ma­ty­da­vo vi­sus tuos jo­nus, pet­rus, ma­res, ka­da iš­girs­da­vo ūžian­tį se­pa­ra­to­rių, kai va­ka­re jam pa­duo­da­vo iš­rau­gin­tų run­ke­lių sriu­bos, kai iš­girs­da­vo kie­me girgž­dan­čią svir­tį, at­ro­dy­da­vo, kad teat­ras ir re­ži­sū­ra bu­vęs tik trum­pas sap­nas. Ki­tą ry­tą, už­si­mo­vęs au­li­nius ba­tus, ei­da­vo lais­vas ir džiu­gus per lau­kus, miš­kus, džiaugs­min­gai su­tik­da­mas sa­vo kai­my­nus. Iš šienp­jo­vio dal­gį paė­męs kad už­si­mos il­go­mis ran­ko­mis pla­čiau­sią pra­dal­gę! Ge­riau­si pjo­vė­jai at­si­lik­da­vo… Jam sma­gu bū­da­vo užei­ti į kal­vę, tą kai­mo klu­bą, į ku­rį su­plauk­da­vo vi­sos nau­jie­nos, ir links­mos, ir ne­la­bai, už­si­deg­ti pa­pi­ro­są iš žė­rin­čios ang­lies, ku­rią ant lo­pe­tė­lės pa­duo­da­vo pa­ts kal­vis Kal­va­nas. Pag­riebs di­dį­jį kū­jį, pa­mo­juos, dump­les pa­pūs, pri­pa­sa­kos anek­do­tų, bū­tų ne­bū­tų da­ly­kų. No­ri ti­kėk, no­ri ne. Bet vi­siems links­ma ir sma­gu, kad po­nas re­ži­sie­rius toks ne­po­niš­kas. „O ko­kia ska­ni va­ka­rie­nė su šu­tin­to­mis bul­vė­mis ir sū­dy­tais gry­bais, – džiaug­da­vo­si Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis, – o jei šei­mi­nin­kė pa­duo­da dar ąso­tį alaus – ta­da ne­bai­su mir­ti, ne­bai­si ir se­nat­vė… (…) Esu ra­mus dėl atei­ties. Kai išei­siu į pen­si­ją, va­žiuo­siu į kai­mą, dirb­siu alų įvai­rioms pro­goms: šer­me­nims, ves­tu­vėms, pa­baig­tu­vėms! Pui­kios per­spek­ty­vos! Gy­ve­ni­mas man ne­bai­sus!“

Pas­ku­ti­nį kar­tą su šei­ma Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis gim­ti­nė­je lan­kė­si vė­lų 1939 me­tų ru­de­nį.

Po jo mir­ties ( mi­rė Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis su­lau­kęs 64 – erių, 1949 me­tais lie­pos 13 die­ną Vil­niu­je, pa­lai­do­tas Ra­sų ka­pi­nė­se) jau­niau­sio­ji duk­ra ak­to­rė, re­ži­sie­rė, įdo­mių me­mua­rų au­to­rė Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė, ži­no­da­ma kaip tė­vas my­lė­jo sa­vo tė­viš­kę (Bir­žus va­di­no ant­ru mies­tu po Ro­mos – aut.pa­st.) ir koks jo­je bu­vo lai­min­gas, iš Dau­gu­vie­čio so­dy­bos at­ve­žė že­mės ir ją su­py­lė ant re­ži­sie­riaus, ak­to­riaus, dra­ma­tur­go ka­po. Dau­gu­vie­čius ir pa­ti Ga­li­na pa­si­rin­ko sa­vo pa­sku­ti­nio­jo poil­sio vie­ta.