Naujausios
Jeigu apie įžymų lietuvių tapytoją Petrą Kalpoką rašytojai būtų sukūrę romaną – jį perskaitytume vienu prisėdimu, kaip patį įdomiausią nuotykinį kūrinį, nes toks turtingas margomis kelionėmis po Vakarų Europos šalis, įvairiais nutikimais, kūryba mūsų talentingo kraštiečio gyvenimas.
Vaikystė
Gimė Petras Kalpokas 1880 metų kovo 31 dieną netoli Kvetkų miestelio prisiglaudusiame Miškinės viensėdyje, pasiturinčio ūkininko Stasio Kalpoko šeimoje. Šviesi ir laiminga buvo būsimojo dailininko vaikystė. Iš mažens tėvai, ypač dievobaiminga motina, sūnų skyrė į kunigus. O Petriuką vaikystėje labiausiai žavėjo gamta: slėpiningi miškai, žalios pievos, per jas sruvenantis Nemunėlis. Dailininkas vėliau prisimins, kad „ būdamas visai mažytis, pamirkydavau popierių į žibalą, ant jo uždėdavau iliustracijas ir vedžiodavau linijas. (...) Vaikėzas būdamas, užsirangęs ant stogo, semdavaus čia įspūdžių, žiūrėdamas į spalvingą reginį anapus lygumų. Tai buvo kalvos, skardžiai ir krūmai. Šie gamtos vaizdai mane užburdavo. Gal jau tuomet tie įspūdžiai mano sielą sukurstė menininko gyvenimui.“ Petriukas, norėdamas kuo daugiau pamatyti gamtos grožybių, aukščiausiame berže įsitaisė iš lentų tiltelį ir ištisas valandas iš aukštybių žvelgdavo į vilnijančias gimtinės apylinkes.
Dar vaikas būdamas jis pradėjo drožinėti iš medžio, lipdyti iš molio, piešti, o lankydamas Kvetkų pradinę mokyklą, kopijuoti iš knygų įvairiausias figūras.
Mintaujos gimnazijoje
Kaip gabesnį iš dviejų brolių 1890 metais tėvai Petriuką išvežė mokytis į Mintaujos gimnaziją. Petras Kalpokas prisimena: „Vieną gražią giedrą žiemos naktį, susuptas į šiltus kailinius, buvau atvežtas 20 mylių nuo mūsų gimtosios vietos į Mintaują. Čia ir pasibaigė gražiosios mano kūdikystės dienos. Gimnazijoje pirmus metus mokiausi gerai. Antrus metus blogiau, trečius dar blogiau, o ketvirtus aš visai sustojau.“
Kartu su juo vienoje klasėje mokęsis Vladas Požėla memuarų knygoje „Jaunystės atsiminimai“ rašo, kad mažam, didele galva, gyvomis akimis tamsiaplaukiam berniukui nerūpėjo mokslai. Per pamokas, „ kai mokinių akys būdavo nukreiptos į dėstantį mokytoją, Petro Kalpoko dėmesys nulinkęs į pastalę. „Kalpokai, o ką tamsta darai? – klausia mokytojas, artindamasis prie jo. – Ir mums parodyk.
Žiūrime – visų nuostabai iškyla iš po pastalės didokas piešinys sąsiuvinio lape – mokytojo karikatūra ar paveikslas. Dažniausiai jis nebegrįždavo atgal pačiam autoriui, bet eidavo į mokytojų kambarį, kur sienoje susidarė visa Kalpoko paveikslų galerija.“
Gyvenimo tikslas – tapti dailininku
Gyvam būsimojo tapytojo būdui buvo svetima griežta carinės gimnazijos drausmė. Per atostogas sugrįžęs į namus, jis daug piešia pieštuku, spalvina akvarele, rimtai pradeda galvoti apie dailininko profesiją. Pasisakyti apie tai tėvams nedrįsta, nes jie dar tikisi, kad jų Petriukas bus kunigas. Viską išsprendžia „nelemta“ karikatūra. Pasijuokdamas iš vieno mokytojo, Petras Kalpokas nupiešia ant klasės krosnies didelę mokytojo karikatūrą. Už tai Kalpoką išvaro iš gimnazijos. Jis supranta, kad dabar vienintelis jo gyvenimo tikslas – tapti dailininku.
Tačiau kelias į dailę nėra lengvas. Ketverius metus P. Kalpokas mokėsi Mintaujoje pas dailininkus V. Purvytį ir J. Valterį. Jie abu buvo baigę Peterburgo dailės akademiją, bet nesilaikė akademiškų tradicijų ir sekė prancūzų impresionistais. Čia Kalpokas susipažino su rusų realistine daile, sužinojo peizažo pagrindus, įgijo pirmuosius dailininko įgūdžius ir optimistinį požiūrį į gyvenimą, išlikusį jo kūryboje visam laikui. „Aš gailiuosi, – prisimindamas tuos metus po kelių dešimtmečių rašys P. Kalpokas, – kad jie iš manęs nereikalavo tikslaus piešinio, nes tik vėliau supratau, ko man trūksta.“
Iš Mintaujos jis važiuoja į Rygą. Mokydamasis Rygos gimnazijoje, lanko V. Bliumo dailės mokyklą. Tėvai susitaiko su mintim, kad jų Petriukui nelemta tapti kunigu, jo pašaukimas – dailininko kelias. Jis įtikina tėvus, kad privačios mokyklos negali atstoti tikros dailės mokyklos, garsiuose muziejuose saugomų meno lobių, todėl, gavęs iš dėdės Dovydėno 16 rublių, iškeliauja į Peterburgą. Ermitaže pirmą kartą pamato garsiausių pasaulio dailininkų drobes. Nuvykęs į Maskvą, Tretjakovo galerijoje žavisi I. Repino, I. Levitano, V. Serovo ir kitų rusų dailės meistrų darbais. „Bet rubliai ir kapeikos baigiasi, – rašo dailininko sūnus, taip pat dailininkas Rimtas Kalpokas, – o jis bado akivaizdoje priverstas griebtis pirmo pasitaikiusio darbo. Vaistinėje plauna butelius, klijuoja etiketes, išsiunčiamas šį bei tą atnešti, paduoti. Ne jam kęsti tą monotoniją, tai nesutampa su jo svajonėmis tapti dailininku. Dešimtį dienų išbuvęs vaistinėje, jis kreipiasi į garsų rusų tapytoją V. Serovą, kuris maloniai išklauso norintį mokytis meno jaunuolį, teigiamai įvertina jo piešinius ir padrąsina.“ V. Serovas pataria P. Kalpokui mokytis Odesos dailės mokykloje.
Tai buvo mokykla, veikusi prie Peterburgo dailės akademijos. Joje buvo dėstoma pagal Akademijos nustatytas programas. Ją baigę turėjo teisę stoti į Akademiją be egzaminų. Čia mokslas Kalpokui sekėsi. 1900 metais už natiurmortą jis gavo bronzos medalį. Tačiau akademinės studijos įkyrėjo, ir jis po metų grįžta į tėviškę. Čia tapo paveikslus, vėliau apsigyvena Rygoje, 1904 metų Rygos parodoje eksponuoja keletą paveikslų. Jaunojo dailininko talentą pastebi ir įvertina Kuršo turtuolis baronas Manteifelis Kantzdangenas, pakviesdamas Petrą Kalpoką paviešėti į savo dvarą, kuriame, kaip rašo jo sūnus R. Kalpokas, „jis tapo turtuolių portretus, kuria apylinkių vaizdus, rūko gerus cigarus ir retkarčiais atsargiai siurbčioja brangų likerį ...“ Dailėtyrininkas, buvęs Kauno meno mokyklos direktorius Ignas Šlapelis atsiminimuose apie Petrą Kalpoką rašo, kad ten jo gyvenimas buvęs labai linksmas ir laisvas. „Vieną tik pareigą uždėjo jam baronas: kasdien vakare parodyti jam nors vieną naują gamtos etiudą. Baronas nusimanė tapyboje, tad padarydavo tikslių pastabų. Jauno gimnazisto juokavimas per pietus ar šiaip jau didesniuose subuvimuose įnešdavo savotišką, linksmą nuotaiką sustingusioj dvaro aplinkoj. Dvare jis pramoko vokiečių kalbos, įprato skaityti ir naudojosi turtinga ir gausia barono Manteifelio biblioteka. Ten jis įgijo gerą skonį ir gana anksti skyrė geras knygas nuo menkaverčių.“
Miunchene
Gavęs šio turtuolio stipendiją, dailininkas išvyksta į tuometinį meno centrą Miunchene. Lanko privačią Antonijaus Ažbės tapybos studiją, gilina žinias taikomosios dailės srityje, mokosi piešimo, klauso meno istorijos paskaitų Miuncheno universitete.
Visada pasižymėjęs humoru ir pokštais, dailininkas greitai ne tik įsilieja į Miuncheno bohemą, bet ir tampa ryškia asmenybe. „Nusibodus meno disputams, sėdėjimui alinėse, pavargus nuo kūrybinio darbo ir nuolatinio nepritekliaus (nes Kuršo turtuolis baronas stipendiją mokėjo tik pirmaisiais studijų Miunchene metais – aut. past.), – rašo P. Kalpoko sūnus Rimtas, – naujų jėgų suteikia gaivinančios ekskursijos į Bavarijos kalnus. Jaunasis dailininkas dažnas tokių iškylų dalyvis. Ilgainiui energingo dailininko nebepatenkina Bavarijos Alpių atšlaitės. Jis trokšta matyti išgarsėjusius Šveicarijos kalnus. Susiranda draugų ir pėsčias apkeliauja pusę šio kalnuoto krašto.“ Daug puikių įspūdžių patiria pirmą kartą aplankęs Italiją, kurioje ateityje jam teks ilgokai pagyventi. Petras Kalpokas siunčia 6 paveikslus pirmajai lietuvių dailės parodai Vilniuje, dalyvauja Vokietijos dailininkų parodoje Miunchene. Kalpoko darbai patraukia publikos dėmesį, o peizažas „Upelis žiemą“ nuperkamas.Vienas iš pirmųjų kūrinių – peizažas „Auksiniai berželiai“- išgarsina tapytoją Lietuvoje. Tai dar labiau skatina dailininką dirbti, dalyvauti parodose Frankfurte prie Maino, Drezdene, Leipcige.
Lankydamas literatūros vakarus, kavines, linksmus dailininkų subuvimus, susipažįsta su vengrų kilmės poete Elizabeta Švarc. Ji susižavėjusi rusų rašytojo Levo Tolstojaus filosofinėmis idėjomis, niekina materialines vertybes, propaguoja vegetarizmą, vertina atsiskyrėliško gyvenimo romantiką, artimo meilę. Sūnus Rimtas mano, kad tokios idėjos tikram idealistui Petrui Kalpokui turėjo būti labai artimos. Todėl 1906 metais Kalpokas sukuria šeimą. 1908 metais gimsta sūnus Rimtas. Šeima gyvena skurdžiai. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, tais metais aplankęs Kalpoką, rado jį gyvenantį tolimame Miuncheno priemiestyje. Jokios lovos, tik riogsanti kambarėlio kampe krūva šiaudų – tai talentingo dailininko guolis. Maistas – prasta duona, kava ir košė.
Tėviškės ilgesys
Skurdo genamas Kalpokas grįžta į Lietuvą. Kiek pabuvęs Vilniuje, važiuoja pas tėvus. Netrukus vėl grįžta į Miuncheną, kartu su šeima iškeliauja į Šveicariją, netoli Lokarno miesto įsigyja sklypelį žemės, savo rankomis pasistato iš akmenų lūšnelę ir pradeda gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. „Žmogui, tarytum, nieko netrūksta, turiu čionai ir saulės šilumą, ir neaprašomas gamtos grožybes ...,bet štai akys staiga plūsta ašaromis, pagalvojus apie tėviškėlę, ir nebematau aš pietų grožybės ... Iškyla vis nauji tolimos tėvynės reginiai. Matau rūtų darželius, šiaudais dengtas samanotas lūšnas...“ – rašė apie šio meto savo gyvenimą Petras Kalpokas.
1913 metais vėl grįžta su visa šeima aplankyti tėvų į Miškinės vienkiemį. Šį kartą tėviškėje pagyvena ilgiau. Sukuria nuotaikingus peizažus „Kvetkų miestelis,“ „Upeliukas saulėleidyje,“ „Rudenėjant,“ „Žiemos peizažas,“ „ Žiemos kelias.“ Ypač vykęs Kvetkuose nutapytas „Motinos“ portretas, kuriame jaučiama gili sūnaus meilė motinai. Dailininkas neidealizuoja savo mamos, o stengiasi atskleisti gyvenimiškus jos charakterio bruožus. Tai tipiškas to meto pasiturinčios, savimi pasitikinčios ūkininkės portretas.
Gyvendamas tėviškėje, apsilankydamas Mintaujoje ir Rygoje, Petras Kalpokas ima ruoštis personalinei savo darbų parodai Berlyne. 1914 metų pradžioje išgabena į Berlyną apie 120 peizažų, portretų, tematinių kompozicijų. Tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tapytojas su šeima iš Berlyno vos spėjo pabėgti į Šveicariją. Beveik visi be priežiūros Berlyne likę dailininko ankstyvojo laikotarpio kūriniai dingo. Tai buvo P. Kalpokui didžiulis smūgis.
Dailininkas keletą mėnesių tapo Šveicarijos kalnų peizažus, o 1915 metais, lietui paplovus Kalpokų šeimos namelio pamatus, iškeliauja į Italiją. P. Kalpokas netoli Genujos esančiame Sestri Levante miestelyje kurį laiką pas fotografą retušuoja nuotraukas, fleita groja italams lietuvių liaudies dainas. Persikėlęs į Romą, vadovavo žaislų dirbtuvei, dirbo laikraščių išnešiotoju, o laisvalaikiu tapė peizažus, buitines scenas, jį supančius paprastus italų žmones.
Po klajonių – į Lietuvą
Dvidešimt metų išklajojęs po Vokietiją, Šveicariją, Olandiją, Italiją, Petras Kalpokas 1921 metų pavasarį sugrįžta į Lietuvą. Kitų metų rudenį pradeda dirbti piešimo kursuose, o dar po metų, įkūrus Kauno meno mokyklą, joje dėsto piešimą, freską ir mozaiką. Nuo 1929 metų vadovauja tapybos studijai. 1930 metais išleidžiamas jo parašytas „Tapybos technikos vadovėlis.“ Tais metais jis tapo daug portretų ir peizažų, pasireiškia kaip operos spektaklių dekoratorius, rašytojo J. Tumo – Vaižganto prašomas nutapo paveikslus Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčiai ir arkikatedrai, iliustruoja knygas, kuria plakatus, karikatūras,dirba pedagoginį darbą. Tiesa, pedagoginis darbas jį vargina, todėl dailininkas labai laukdavo pavasario ir vasaros, kada galės išvykti į lietuvišką kaimą, pievas, laukus ir miškus, galės tapyti tai, kas miela jo širdžiai. 1925 metais, išvykęs keliems mėnesiams į užsienį, domisi Berlyno, Miuncheno, Drezdeno, Venecijos, Veronos, Florencijos, Genujos dailės mokyklomis.
Vedęs baleriną ir dailininkę Olgą Dubeneckienę, kurią traukia Palanga, pajūris, ištaigingas gyvenimas, pradėjęs statytis namą, dailininkas priverstas taikytis prie gausių ir įvairių užsakovų skonio. Jis jaučia, kad tai žlugdo jo talentą. Todėl nepaskelbtame straipsnyje „Keli žodžiai apie save“ rašo: „Daug yra statoma reikalavimų iš užsakytojo pusės. Vargšas dailininkas dėl duonos kąsnio yra priverstas meluoti. Ir dailininkas šlifuoja, lygina savo tapybą, daro blizgančias akis, šypsančias lūpas, švelniai rožinį veido ir rankų spalvą. (...) Bėda yra ta, kad jau sykį pripratęs prie panašios tapybos, dailininkas sugadina savo teptuko pabraukimą, virsta šabloniniu tapytoju ... Uždirba daug pinigų, gerai gyvena, bet menui yra žlugęs, kaip žmogus, pardavęs savo sielą.“
Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė monografijoje „Petras Kalpokas“ rašo, kad dailininkas, kamuojamas dvasinės savigraužos dėl savo prieštaringos portretinės kūrybos ir nedraugiško žmonos elgesio, „vis dažniau puola į neviltį ir ieško nusiraminimo bohemiškoje draugų ir įvairiausių atsitiktinių pažįstamų kompanijoje.“ I. Šlapelis, prisiminęs ne vieną tokį atvejį, rašė, kad P. Kalpokas „ žiemos metu kur nors Kaune prie Triumfo kino trepsenančius iš šalčio malkų kirtėjus visus iš karto pakviesdavo į kurį restoraną, pavaišindavo vienu kitu stikliuku ir toliau nueidavo savo keliais. Paskui, žinoma, ne tik tie, kuriuos jis vaišino, bet ir jų draugai iš tolo P. Kalpoką sveikindavo, kaip savo bičiulį, vadindami jį profesoriumi. Jis mėgo tuos žmones, kuriuose jis rasdavo daugiau sielos, negu Metropolio svečiuose, ir jis niekad nepykdavo, nors ši bičiulystė jam kartais brangiai kaštuodavo...“
Dažnai P. Kalpokui po tokių klajonių tekdavo sugrįžti namo draudžiamu laiku, kol toks buvo, arba padainuoti ne laiku ir ne vietoje. Tuomet atsidurdavo policijos nuovadoje, tekdavo naktį praleisti areštinėje. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kol Kalpokas mažai kam tebuvo žinomas, jam tekdavo dažnai susidurti su policija. Vėliau visi policininkai dailininką gerai pažinojo, ir po nuovadas daugiau netampydavo. Viešosios tvarkos sargai prašydavo, kad P. Kalpokas eitų tiesiai namo ir neatkreiptų į save smalsių praeivių dėmesio.
Paskutiniai gyvenimo metai
Nelengvi ir paskutinieji penkeri Petro Kalpoko gyvenimo metai. Vokiečiams okupavus Lietuvą, sunaikinami jo dekoratyvinės tapybos kūriniai Pramonės, prekybos ir amatų rūmuose, dailininkas netenka pedagogo darbo Dailės institute. Nuo bado gelbsti kalbų mokėjimas (mokėjo šešias kalbas), todėl pragyvena iš kuklaus vertėjo uždarbio institute.
Sūnus Rimtas prisimena, kad po karo P. Kalpokas, vėl pradėjęs dėstytojauti Dailės institute, instituto dirbtuvėse energingai kūręs (nutapė paskutinį reikšmingą savo kūrinį – elegišką, paperkantį nuoširdumu poetės Salomėjos Nėries portretą – aut. past.), namuose būdavo nervingas, nusiteikęs filosofiškai, dažnai kartodavo, kad ilgai negyvensiąs, samprotaudavo apie mirtį. „Jis mirė taip, kaip pageidavo. Be ilgų kančių, be artimųjų ir giminių aimanų 1945 metų gruodžio 5-ąją ramiai užmigo kėdėje, pakėlęs galvą į viršų, lyg dar siekdamas tų viliojančių, užburiančių tikslų, kuriems buvo atidavęs visą savo amžių ...“
