APDOVANOTAS ĮVAIRIAIS TALENTAIS

Ra­šy­to­jas Juo­zas Pet­ru­lis.
Juo­zas Pet­ru­lis, gi­męs ir au­gęs ne­to­li Va­bal­nin­ko esan­čia­me Ra­mon­ga­lių kai­me, tu­rė­jo daug ta­len­tų. Am­ži­nin­kai jį pri­si­me­na kaip reik­lų ir iš­min­tin­gą mo­ky­to­ją, jaut­rų poe­tą, mąs­lų dra­ma­tur­gą, įžval­gų li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką ir ty­ri­nė­to­ją, ak­ty­vų kraš­to­ty­ri­nin­ką, me­džio dro­žė­ją, mu­zi­kos my­lė­to­ją, Kau­no uni­ver­si­te­te sku­du­čia­vu­sį kraš­tie­čio liau­dies mu­zi­kos pro­pa­guo­to­jo Sta­sio Pa­liu­lio su­bur­ta­me sku­du­ti­nin­kų an­samb­ly­je kar­tu su poe­tu Ber­nar­du Braz­džio­niu ir ki­tais stu­den­tais li­tua­nis­tais.

1895 me­tų va­sa­rio 25 die­ną ūki­nin­kų šei­mo­je gi­mu­sį Juo­zu­ką skai­ty­ti pa­mo­kė jo vy­res­nio­ji se­suo. Vė­liau jis sa­vo moks­lus tę­sė pas Va­bal­nin­ko kraš­to švie­suo­lę da­rak­to­rę Ele­ną Me­kuš­kai­tę, kai­mo vai­kus mo­kiu­sią Au­gus­ti­no Ja­naus­ko sek­ly­čio­je. 1906 – 1909 me­tais lan­kė Va­bal­nin­ko pra­di­nę mo­kyk­lą. Ją bai­gęs ke­le­tą me­tų nie­kur ne­si­mo­kė, nes mi­rė tė­vas, o naš­lė mo­ti­na ne­si­ry­žo sū­naus iš­leis­ti to­liau nuo na­mų. Juo­zas dir­bo vi­sus ūkio dar­bus, lais­va­lai­kiu dro­ži­nė­da­vo, o va­ka­rais skai­ty­da­vo kny­gas, laik­raš­čius, žur­na­lus, ra­šė ei­lė­raš­čius, ži­nu­tes, ku­rias jau 1913 me­tais pra­dė­jo spaus­din­ti „Lie­tu­vos ūki­nin­ke.“ 1917 me­tais pra­dė­jo mo­ky­tis Ku­piš­kio pro­gim­na­zi­jos ant­ro­je kla­sė­je. Ki­tais me­tais, lan­ky­da­mas tre­čią­ją kla­sę, jis mo­ko­si ir iš ket­vir­tos kla­sės va­do­vė­lių, to­dėl 1919 me­tų ru­de­nį, dar pa­si­mo­kęs pri­va­čiai, prii­ma­mas į Bir­žų gim­na­zi­jos penk­tą­ją kla­sę. Tais me­tais Juo­zą Pet­ru­lį la­bai vi­lio­jo skulp­tū­ra, jis nuo­lat dro­ži­nė­jo iš me­džio skulp­tū­rė­les, daž­nai sklai­dy­da­vo Ku­piš­kio kle­bo­no jam pa­do­va­no­tą „Me­no is­to­ri­ją.“ To­dėl su­ži­no­jęs, kad Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jo­je dai­lę dės­to skulp­to­rius Juo­zas Zi­ka­ras, pa­ra­šė jam laiš­ką. J. Zi­ka­ras pa­kvie­tė Pet­ru­lį at­vyk­ti mo­ky­tis į Pa­ne­vė­žio vy­rų gim­na­zi­ją, ku­rio­je jis ga­lė­siąs pa­si­mo­ky­ti ir skulp­to­riaus me­no. 1920 me­tais Juo­zas Pet­ru­lis at­vyks­ta į Pa­ne­vė­žį. Tarp šeš­tos kla­sės moks­lei­vių jis pa­ts vy­riau­sias. Juo­zui ei­na 26-ie­ji, o jo bend­rak­la­siai – sep­ty­nio­lik­me­čiai, aš­tuo­nio­lik­me­čiai. „Juo­zą šeš­to­kai grei­tai priė­mė į sa­vo tar­pą, – ra­šo pa­ne­vė­žie­tis kraš­to­ty­ri­nin­kas Vy­tau­tas Ba­liū­nas, – nes nau­jo­kas juos pa­trau­kė sa­vo iš­pru­si­mu, ap­si­skai­ty­mu, dai­lei mik­liais pirš­tais, ašt­ria plunks­na.“ J. Zi­ka­ro pie­ši­mo kla­sė­je po pa­mo­kų dai­lei ga­bes­ni moks­lei­viai lip­dy­da­mi, ta­py­da­mi, dro­ži­nė­da­mi pra­leis­da­vo iš­ti­sas va­lan­das. Bai­gian­tis moks­lo me­tams, bū­da­vo ren­gia­mos gim­na­zis­tų dai­lės dar­bų pa­ro­dos. Jo­se Pet­ru­lio skulp­tū­ros ne kar­tą pel­nė ap­do­va­no­ji­mus. Tai bū­da­vo ver­tin­gos kny­gos, ku­rias pa­si­ra­šy­da­vo tais me­tais gim­na­zi­jo­je dir­bę: gim­na­zi­jos di­rek­to­rius is­to­ri­kas Jo­nas Yčas, ra­šy­to­ja Gab­rie­lė Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė, poe­tas Ma­tas Gri­go­nis, Juo­zas Zi­ka­ras, ki­ti įžy­mūs to me­to Pa­ne­vė­žio kul­tū­ros vei­kė­jai. Juo­zas Zi­ka­ras ver­ti­no ori­gi­na­lius Juo­zo Pet­ru­lio dar­bus, ne kar­tą jį va­di­no „ bū­si­muo­ju skulp­to­riu­mi.“ Juo­zas, nuo­šir­džiai pa­dė­da­mas skulp­to­riui, min­ky­da­mas mo­lį, mai­šy­da­mas skie­di­nį ir dirb­da­mas ki­tus dar­bus, mo­kė­si skulp­to­riaus ama­to, ta­po tik­ru Zi­ka­ro pa­ran­ki­niu, ypa­tin­gai jam lie­jant „Lais­vės“ sta­tu­lą. Apie sa­vo po­trau­kį skulp­tū­rai jis 1965 me­tais sa­vo pri­si­mi­ni­muo­se ra­šys: „Drož­ti ir lip­dy­ti man bū­da­vo ma­lo­nu to­dėl, kad pa­jus­da­vau, jog pa­pras­ta me­džia­ga ( me­dis, mo­lis, plas­ti­li­nas, gip­sas) pa­ma­žu įgau­na gy­vy­bės žy­mių. Kuo dau­giau dir­bi, gi­li­nie­si, jau­ti pa­si­ten­ki­ni­mą, kad ku­ri tai, kas ir ki­tus už­kre­čia ta­vo nuo­tai­ka, min­ti­mis, ku­rių ve­da­mas tai da­rai. O vis dėl­to aš sa­vęs tuo ga­lu­ti­nai neiš­reikš­da­vau, kaž­kas lik­da­vo ma­no vi­du­je neiš­sa­ky­ta.“

Gal to­dėl gim­na­zis­tą iš Ra­mon­ga­lių vis la­biau trau­kė li­te­ra­tū­ra, kū­ry­ba. Ska­ti­no ir gim­na­zi­jos hu­ma­ni­ta­ri­nė ap­lin­ka. Pri­si­min­da­mas Že­mai­tės ap­si­lan­ky­mą gim­na­zi­jo­je, 1972 me­tais jis ra­šys, kad „1921 m. pa­va­sa­rį, kai mo­kiaus Pa­ne­vė­žio vy­rų gim­na­zi­jo­je, te­ko pa­žin­ti ne vie­ną įžy­mų žmo­gų. 1920 m. čia kon­cer­ta­vo K. Pet­raus­kas, A. So­dei­ka, sa­vo poe­zi­ją skai­tė K. Bin­kis, ug­nin­gas kal­bas sa­kė kom­po­zi­to­rius S. Šim­kus. Čia tu­rė­jo­me pro­gos pa­žin­ti ir uo­lų­jį kul­tū­ros dar­buo­to­ją J. Ba­sa­na­vi­čių. Mū­sų gim­na­zi­jo­je mo­ky­to­ja­vo ei­lė įžy­mių pe­da­go­gų: di­rek­to­rius J. Yčas, ra­šy­to­jai M. Gri­go­nis ir J. Lin­dė-Do­bi­las, dai­li­nin­kas J. Zi­ka­ras, mu­zi­kas M. Kar­ka, gam­ti­nin­kas ir et­nog­ra­fas J. Eli­so­nas. Mes bu­vo­me ypač dė­kin­gi mo­ky­to­jai G. Pet­ke­vi­čai­tei-Bi­tei, ku­rios dė­ka te­ko pa­ma­ty­ti ra­šy­to­ją Že­mai­tę.“

Juo­zo Pet­ru­lio ir jo bend­ra­min­čių ini­cia­ty­va 1922 me­tais gim­na­zi­jo­je įstei­gia­ma „Li­te­ra­tū­ros ir me­no kuo­pa,“ o pa­sku­ti­niai­siais moks­lo me­tais, kuo­met li­te­ra­tū­rą ima dės­ty­ti ra­šy­to­jas Ju­li­jo­nas Lin­dė-Do­bi­las, Pet­ru­lis su­si­ža­vi pro­za ir poe­zi­ja, ak­ty­viai įsi­trau­kia į „Me­no kuo­pos“ veik­lą. V. Ba­liū­nas ra­šo, kad „Kuo­pos su­si­rin­ki­muo­se kar­tu su jau pri­pa­žin­tais poe­tais ir be­let­ris­tais Jo­nu Grai­čiū­nu, Ka­ziu In­čiū­ra, Pet­ru Ba­bic­ku ir ki­tais skai­to sa­vo ei­lė­raš­čius, re­fe­ra­tus apie B. Sruo­gą, A. Vie­na­žin­dį, A. Ba­ra­naus­ką. Jo ra­ši­nius ir poe­zi­jos ban­dy­mus tei­gia­mai įver­ti­no reik­lus kuo­pos va­do­vas.“ Pet­ru­lio ei­lė­raš­čių cik­lą „Pa­sau­lin“ sa­vo re­da­guo­ja­ma­me laik­raš­ty­je „Nau­jo­ji ban­ga“ iš­spaus­di­na Ka­zys Bin­kis. Tais pa­čiais me­tais jis iš len­kų kal­bos iš­ver­čia dai­nas mu­zi­kos mo­ky­to­jo, vė­liau kom­po­zi­to­riaus My­ko­lo Kar­kos su mo­ki­niais sta­to­mai pje­sei „Či­go­nė Aza,“ ra­šo ei­lė­raš­čius sa­ty­ri­niam laik­raš­tė­liui „Gai­džio sna­pas,“ kar­tu su bend­ra­min­čiais lei­džia ša­pi­rog­ra­fuo­tą moks­lei­viš­ką laik­raš­tė­lį „Lais­vės ta­kai,“ Liu­do Gi­ros lei­džia­muo­se „Skai­ty­muo­se“ iš­spaus­di­na re­fe­ra­tą „Ba­lio Sruo­gos ly­ri­ka.“

To­dėl, bai­gęs gim­na­zi­ją, jis ne­dve­jo­jo dėl sa­vo to­les­nių stu­di­jų – pa­si­rin­ko Kau­no uni­ver­si­te­to hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­to fi­lo­lo­gi­jos sky­rių, ku­ria­me stu­di­ja­vo lie­tu­vių, ru­sų, pran­cū­zų li­te­ra­tū­ras, lie­tu­vių kal­bą, pe­da­go­gi­ką. Po dau­ge­lio me­tų sa­vo au­to­biog­ra­fi­nė­je apy­brai­žo­je ra­šys: „Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad nė­ra kvai­les­nio žmo­gaus už bai­gu­sį gim­na­zi­ją. To­dėl ir aš, bai­gęs Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­ją ir jau į spau­dą įkė­lęs ko­ją, jau­čiau­si kaip de­vin­ta­me dan­gu­je, ypa­tin­gai, kad, ma­tyt L. Gi­ros rū­pes­čiu man be ma­no pra­šy­mo uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ti bu­vo pa­skir­ta Pre­ky­bos ir pra­mo­nės ban­ko 100 li­tų sti­pen­di­ja.“ Ta­čiau sti­pen­di­ją ga­vo tik pir­mai­siais stu­di­jų me­tais, to­dėl 1924 me­tų ru­de­nį Juo­zas Pet­ru­lis pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti, o uni­ver­si­te­te pa­skai­tas lan­ky­ti lais­vu nuo dar­bo me­tu. Dir­bo Vac­lo­vo Bir­žiš­kos va­do­vau­ja­muo­se suau­gu­sių kur­suo­se, Ko­mer­ci­jos mo­kyk­lo­je ir Aukš­tuo­siuo­se ka­ro tech­ni­kos (ka­ri­nin­kų) kur­suo­se, šv. Jė­zaus šir­dies kong­re­ga­ci­jos mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, Jė­zui­tų, vė­liau „Auš­ros“ ber­niu­kų gim­na­zi­jo­se. Poe­tė ir bu­vu­si Kau­no li­te­ra­tū­ros mu­zie­jaus di­rek­to­rė Ma­ri­ja Ma­ci­jaus­kie­nė straips­ny­je „Praei­ties pė­do­mis“ ra­šo, kad „dės­ty­da­mas li­te­ra­tū­rą, kaip pa­sa­ko­ja bu­vę J. Pet­ru­lio mo­ki­niai, ne­si­nau­do­jo jo­kiais kons­pek­tais, kal­bė­jo lais­vai, min­ti­nai ber­da­vo ci­ta­tas ir kū­ri­nį sten­gės su­sie­ti su ra­šy­to­jo biog­ra­fi­ja ir gy­ve­ni­mu. Duo­da­vo įvai­rių li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų kū­ri­nio ver­ti­ni­mų, ska­ti­no mo­ki­nius sa­va­ran­kiš­kai mąs­ty­ti, kur­ti.“ Dirb­da­mas ir stu­di­juo­da­mas ( to­dėl stu­di­jos už­trū­ko de­šimt me­tų – A. B.) J. Pet­ru­lis ra­šė straips­nius ir kny­gų re­cen­zi­jas į „Švie­ti­mo dar­bą,“ „Ži­di­nį,“ „Nau­ją­ją Ro­mu­vą,“ „Jau­ni­mą,“ „Die­ną,“ „Gim­tą­ją kal­bą,“ „Mū­sų tau­to­sa­ką,“ „Die­no­vi­dį,“ „Lie­tu­vos ži­nias“ ir ki­tus lei­di­nius. „Ra­šy­da­mas straips­nius, – ra­šo M. Ma­ci­jaus­kie­nė, – mė­go ope­ruo­ti ke­lių au­to­rių nuo­mo­nė­mis, su jais po­le­mi­zuo­ti ir tik pa­bai­go­je da­ry­ti iš­va­das, kar­tais la­bai ne­ti­kė­tas.“ 1928 me­tais bu­vo iš­leis­ta jo stu­di­ja „Auš­ros“ poe­zi­ja,“ ku­rio­je be­ne pir­mą kar­tą li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jams pa­tei­kia­ma ne­le­ga­lio­je „Auš­ro­je“ pub­li­kuo­tos poe­zi­jos ana­li­zė. 1933 me­tais, la­bai ge­rai ap­gy­nęs dip­lo­mi­nį dar­bą „An­ta­nas Straz­das, jo lai­ko­tar­pis, gy­ve­ni­mas ir raš­tai,“ (jį pui­kiai įver­ti­no re­cen­zen­tai V. My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas, V. Krė­vė, M. Bir­žiš­ka – A.B.) Juo­zas Pet­ru­lis po pen­ke­rių me­tų kar­tu su Kos­tu Kor­sa­ku pa­ren­gė kny­gą „ An­ta­no Straz­do „Pa­sau­li­nės ir dva­si­nės gies­mės.“

Įsi­gi­li­nęs į A. Straz­do gy­ve­ni­mą ir kū­ry­bą, jaus­da­mas pa­gar­bą ir mei­lę jo spal­vin­gai as­me­ny­bei, Juo­zas Pet­ru­lis pa­ra­šo ir 1936 me­tais iš­spaus­di­na še­šių pa­veiks­lų kro­ni­ki­nę pje­sę „Prieš sro­vę,“ ku­ri bu­vo pa­sta­ty­ta Kau­no vals­ty­bi­nia­me teat­re. To me­to spau­da ra­šė, kad spek­tak­lis „Prieš sro­vę“ bu­vo žiū­ro­vų la­biau­siai lan­ko­mas. Po pje­sės prem­je­ros Juo­zas Pet­ru­lis, dė­ko­da­mas re­ži­sie­riui Bo­ri­sui Dau­gu­vie­čiui, jam do­va­no­tos sa­vo kny­gos „Prieš sro­vę“ ti­tu­li­nia­me pus­la­py­je įra­šė to­kią de­di­ka­ci­ją: „Di­džiai ger­biam. Re­ži­sie­riui p. B. Dau­gu­vie­čiui, da­vu­siam nau­din­gų pa­ta­ri­mų man šį vei­ka­lą ren­giant vai­dy­bai ir taip sėk­min­gai jį pa­sta­čiu­siam Kau­no vals­ty­bės teat­re. Au­to­rius.“ (Šis kny­gos eg­zemp­lio­rius su J. Pet­ru­lio de­di­ka­ci­ja sau­go­mas „Sė­los“ mu­zie­jaus fon­duo­se). Pje­sė gast­ro­lių me­tu bu­vo pa­ro­dy­ta Ry­gos žiū­ro­vams, sta­to­ma ki­tuo­se Lie­tu­vos teat­ruo­se, o po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro į Va­ka­rus pa­si­trau­kę lie­tu­viai ją vai­di­no Či­ka­gos ir Kliv­len­do mies­tų teat­rų sce­no­se. Ši pje­sė ta­po reikš­min­giau­siu jo kū­ri­niu. 1937 me­tais J. Pet­ru­lis prii­ma­mas į Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gą. Gy­ven­da­mas Kau­ne jis pa­ra­šo dia­lek­to­lo­gi­nę dvie­jų veiks­mų ko­me­di­ją „Pir­mas pri­zas,“ dra­mą „Či­čins­kas“ (tik jos frag­men­tas 1940 me­tais bu­vo iš­spaus­din­tas „Proš­vais­tė­je“), dvie­jų veiks­mų mis­te­ri­ją „Be mo­ti­nos.“

1944 me­tų va­sa­rą Juo­zas Pet­ru­lis su šei­ma pa­si­trau­kia į žmo­nos tė­viš­kę Kel­mės ra­jo­ne, ne­to­li Kra­žių. Jo bu­tą Kau­ne uži­ma so­vie­ti­niai ka­riš­kiai, to­dėl J. Pet­ru­lis lie­ka gy­ven­ti Kel­mės ra­jo­ne ir 1945 – 1971 me­tais Kra­žių vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dės­to lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą. Ne­ten­ka ga­li­my­bių spaus­din­ti sa­vo kū­ry­bą to me­to pe­rio­di­ko­je, nes 1946 me­tų spa­lio 1 - 2 die­no­mis įvy­ku­sia­me ta­ry­bi­nių ra­šy­to­jų vi­suo­ti­nia­me su­si­rin­ki­me pra­ne­ši­mą apie ta­ry­bi­nės lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros už­da­vi­nius skai­tęs Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos sek­re­to­rius Ka­zys Preik­šas kar­tu su ki­tais ra­šy­to­jais pa­smer­kė ir Juo­zą Pet­ru­lį. „Vi­si jie mums ži­no­mi, - kal­bė­jo ta­da K. Preik­šas, - iš bur­žua­zi­nės Lie­tu­vos lai­kų, ka­da jie pa­si­reiš­kė kaip bur­žua­zi­nės san­tvar­kos gar­bin­to­jai. Da­bar­ti­niu gi me­tu jie nie­ko ne­ra­šo. Ką tai reiš­kia? Ko­dėl ši­tie žmo­nės ne­ran­da nie­ko, apie ką jie ga­lė­tų pa­ra­šy­ti iš ta­ry­bi­nės tik­ro­vės? At­sa­ky­mas te­ga­li bū­ti tik vie­nas... Ši­tiems žmo­nėms ne­pa­tin­ka ta­ry­bi­nė tvar­ka, ne­pa­tin­ka ta­ry­bi­nis gy­ve­ni­mas. Sa­vo nea­py­kan­tos vie­šai jie ne­drįs­ta pa­ro­dy­ti, už­tat jie ver­čia­si vi­so­kiais ver­ti­mais ir įvai­riais ki­tais dar­bais ir dangs­to­si gar­bin­gais ta­ry­bi­nio ra­šy­to­jo var­dais.“

Ap­šauk­tas na­cio­na­lis­tu, po šio ra­šy­to­jų su­va­žia­vi­mo J. Pet­ru­lis bu­vo iš­brauk­tas iš Ra­šy­to­jų są­jun­gos na­rių. Tik­riau­siai jam, kaip ne vie­nam lie­tu­vių ra­šy­to­jui, tuo­met grė­sė trem­tis į Si­bi­ro pla­ty­bes. Šios skau­džios lem­ties iš­veng­ti pa­dė­jo bu­vęs jo bend­ra­kur­sis ra­šy­to­jas An­ta­nas Venc­lo­va. Jis pa­si­sten­gė, kad tuo­me­ti­nis Lie­tu­vos Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Jus­tas Pa­lec­kis už ne­prie­kaiš­tin­gą pe­da­go­gi­nį dar­bą Juo­zui Pet­ru­liui pa­skir­tų Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos gar­bės raš­tą. Apie tai bu­vo pa­skelb­ta spau­do­je, ir J. Pet­ru­liui, dir­bu­siam kuk­lų mo­ky­to­jo dar­bą, ta­po šiek tiek ra­miau.

„Dirb­da­mas Kra­žiuo­se, - 1983 me­tais apie Juo­zą Pet­ru­lį ra­šė Kel­mės vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ja Bi­ru­tė Garš­vie­nė, - ra­šy­to­jas taip pat ak­ty­viai da­ly­va­vo ir mū­sų ra­jo­no kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me: daug ra­šė, bend­ra­dar­bia­vo ra­jo­no laik­raš­ty­je, da­ly­vau­da­vo liau­dies me­no pa­ro­do­se ( mat ra­šy­to­jas bu­vo tru­pu­tį, kaip jis pa­ts sa­ko­si, ir skulp­to­rius). Įvai­riuo­se su­si­ti­ki­muo­se, va­ka­ruo­se J. Pet­ru­lis pa­sa­ko­da­vo sa­vo pri­si­mi­ni­mus apie ra­šy­to­jus B. Sruo­gą, K. Bin­kį, P. Cvir­ką ir kt. Po to­kių va­ka­rų, su­si­ti­ki­mų ra­šy­to­jas vėl iš nau­jo „ už­si­deg­da­vo“ ir dar pla­čiau rink­da­vo at­si­mi­ni­mus apie ra­šy­to­jus.“

Juo­zas Pet­ru­lis yra pa­ra­šęs pri­si­mi­ni­mus apie Ba­lį Sruo­gą (apie sa­vo bu­vu­sį pro­fe­so­rių ruo­šė­si ra­šy­ti ir kny­gą, bet vė­liau sa­vo su­rink­ta me­džia­ga lei­do nau­do­tis ki­tiems), Jur­gį Balt­ru­šai­tį, Ka­zį Bin­kį, Pet­rą Cvir­ką, Kip­rą Pet­raus­ką, Pet­rą Rim­šą, Vaiž­gan­tą, Vin­cą Krė­vę, Vie­nuo­lį, Gab­rie­lę Pet­ke­vi­čai­tę – Bi­tę, Jo­va­rą, Že­mai­tę, Jo­ną Jab­lons­kį, Juo­zą Zi­ka­rą ir ki­tus mū­sų kul­tū­rai nu­si­pel­niu­sius žmo­nes. Mo­ky­to­jau­da­mas Kra­žiuo­se, Kra­žių gim­na­zi­jos 350 – ųjų me­ti­nių pro­gai pa­ra­šė pje­sę „Juo­die­ji bro­liai.“ 1967 me­tais ji bu­vo pa­sta­ty­ta Kra­žiuo­se, o vė­liau pa­ro­dy­ta Vai­gu­vo­je ir Už­ven­ty­je.

Dar 1934 me­tais „Mū­sų tau­to­sa­ko­je“ iš­spaus­di­nęs stu­di­ją „Ru­giap­jū­tės pa­pro­čiai,“ ra­šy­to­jas ir vė­liau ne­li­ko abe­jin­gas kraš­to­ty­rai: už­ra­šė ke­lis šim­tus ma­žo­sios tau­to­sa­kos kū­ri­nių, dau­giau kaip 350 liau­dies dai­nų, ku­rias per­da­vė Tau­to­sa­kos ar­chy­vui, Žo­dy­no re­dak­ci­jai su­rin­ko ne­ma­žai beiš­nyks­tan­čių žo­džių, juos rink­ti pa­ska­ti­no ir bū­si­mą kal­bi­nin­kę An­ta­nę Ku­čins­kai­tę.

Ta­čiau daug mū­sų kraš­tie­čio ra­šy­to­jo kū­ri­nių li­ko rank­raš­čiuo­se. Tai mu­zi­ki­nė pje­sė „Le­li­jos šo­kis,“ dra­ma „Gy­ve­ni­mo ban­gos,“ ko­me­di­jos „Dėl ža­lių­jų lau­kų“ ir „Me­di­nis die­vas,“ poe­mos „Ba­tu­cha­nas,“ „Me­men­to mo­ri“ ir „Ne­ra­mi jau­nys­tė,“ ei­lė­raš­čių rin­ki­niai „Pa­sau­lin“ (ant­ras va­rian­tas), „Tarp ša­kų ir žie­dų,“ me­mua­ri­nio po­bū­džio dar­bai „Su mo­kyk­la,“ „Ma­no ry­šys su že­mai­čiais“ ir kt.

Nuo 1971 me­tų gy­ve­no Kau­ne. Tvar­kė rank­raš­čius, skai­tė kny­gas (mo­kė­jo ru­sų, vo­kie­čių, len­kų, pran­cū­zų, lat­vių kal­bas), ra­šė nau­jus kū­ri­nius. Kū­rė iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. 1982 me­tų ko­vo 19 die­ną, li­kus pu­sei me­tų iki ra­šy­to­jo mir­ties, jo bu­vęs bend­rak­la­sis Pa­ne­vė­žio gim­na­zi­jo­je Sta­sys Pa­liu­lis laiš­ke J. Pet­ru­liui ra­šė: „ La­bai džiau­giuos ir di­džiuo­juos kaip va­bal­nin­kė­nas, kad Ta­vo ašt­ri plunks­na dar ne­pa­var­go. Jau ne­be trum­pi ei­lė­raš­čiai, bet stam­bios poe­mos su­si­kris­ta­li­za­vo. 1800 ei­lu­čių poe­ma apie Giun­tą ir Sol­vei­gą! Apie 1000 ei­lu­čių poe­mos apie Bel­ze­bu­bą. Tai bent dar­bas! (…) La­bai įdo­mu ir ver­tin­ga, kad ra­šai poe­mą apie poe­tus va­bal­nin­kė­nus. Poe­tas Žit­kus ver­tas di­de­lės pa­gar­bos. (…) Dar esi pra­dė­jęs poe­mė­les apie Dei­vę ir Ma­te­rai­tį, be to , “Už­gin­tas vai­sius.” Ži­no­ma įdo­mu. Sėk­mės. Lauk­si­me.”

Mi­rė Juo­zas Pet­ru­lis 1982 me­tų spa­lio 19 die­ną, ei­da­mas 88 – uo­sius.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.