Naujausios
1895 metų vasario 25 dieną ūkininkų šeimoje gimusį Juozuką skaityti pamokė jo vyresnioji sesuo. Vėliau jis savo mokslus tęsė pas Vabalninko krašto šviesuolę daraktorę Eleną Mekuškaitę, kaimo vaikus mokiusią Augustino Janausko seklyčioje. 1906 – 1909 metais lankė Vabalninko pradinę mokyklą. Ją baigęs keletą metų niekur nesimokė, nes mirė tėvas, o našlė motina nesiryžo sūnaus išleisti toliau nuo namų. Juozas dirbo visus ūkio darbus, laisvalaikiu drožinėdavo, o vakarais skaitydavo knygas, laikraščius, žurnalus, rašė eilėraščius, žinutes, kurias jau 1913 metais pradėjo spausdinti „Lietuvos ūkininke.“ 1917 metais pradėjo mokytis Kupiškio progimnazijos antroje klasėje. Kitais metais, lankydamas trečiąją klasę, jis mokosi ir iš ketvirtos klasės vadovėlių, todėl 1919 metų rudenį, dar pasimokęs privačiai, priimamas į Biržų gimnazijos penktąją klasę. Tais metais Juozą Petrulį labai viliojo skulptūra, jis nuolat drožinėjo iš medžio skulptūrėles, dažnai sklaidydavo Kupiškio klebono jam padovanotą „Meno istoriją.“ Todėl sužinojęs, kad Panevėžio gimnazijoje dailę dėsto skulptorius Juozas Zikaras, parašė jam laišką. J. Zikaras pakvietė Petrulį atvykti mokytis į Panevėžio vyrų gimnaziją, kurioje jis galėsiąs pasimokyti ir skulptoriaus meno. 1920 metais Juozas Petrulis atvyksta į Panevėžį. Tarp šeštos klasės moksleivių jis pats vyriausias. Juozui eina 26-ieji, o jo bendraklasiai – septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai. „Juozą šeštokai greitai priėmė į savo tarpą, – rašo panevėžietis kraštotyrininkas Vytautas Baliūnas, – nes naujokas juos patraukė savo išprusimu, apsiskaitymu, dailei mikliais pirštais, aštria plunksna.“ J. Zikaro piešimo klasėje po pamokų dailei gabesni moksleiviai lipdydami, tapydami, drožinėdami praleisdavo ištisas valandas. Baigiantis mokslo metams, būdavo rengiamos gimnazistų dailės darbų parodos. Jose Petrulio skulptūros ne kartą pelnė apdovanojimus. Tai būdavo vertingos knygos, kurias pasirašydavo tais metais gimnazijoje dirbę: gimnazijos direktorius istorikas Jonas Yčas, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, poetas Matas Grigonis, Juozas Zikaras, kiti įžymūs to meto Panevėžio kultūros veikėjai. Juozas Zikaras vertino originalius Juozo Petrulio darbus, ne kartą jį vadino „ būsimuoju skulptoriumi.“ Juozas, nuoširdžiai padėdamas skulptoriui, minkydamas molį, maišydamas skiedinį ir dirbdamas kitus darbus, mokėsi skulptoriaus amato, tapo tikru Zikaro parankiniu, ypatingai jam liejant „Laisvės“ statulą. Apie savo potraukį skulptūrai jis 1965 metais savo prisiminimuose rašys: „Drožti ir lipdyti man būdavo malonu todėl, kad pajusdavau, jog paprasta medžiaga ( medis, molis, plastilinas, gipsas) pamažu įgauna gyvybės žymių. Kuo daugiau dirbi, giliniesi, jauti pasitenkinimą, kad kuri tai, kas ir kitus užkrečia tavo nuotaika, mintimis, kurių vedamas tai darai. O vis dėlto aš savęs tuo galutinai neišreikšdavau, kažkas likdavo mano viduje neišsakyta.“
Gal todėl gimnazistą iš Ramongalių vis labiau traukė literatūra, kūryba. Skatino ir gimnazijos humanitarinė aplinka. Prisimindamas Žemaitės apsilankymą gimnazijoje, 1972 metais jis rašys, kad „1921 m. pavasarį, kai mokiaus Panevėžio vyrų gimnazijoje, teko pažinti ne vieną įžymų žmogų. 1920 m. čia koncertavo K. Petrauskas, A. Sodeika, savo poeziją skaitė K. Binkis, ugningas kalbas sakė kompozitorius S. Šimkus. Čia turėjome progos pažinti ir uolųjį kultūros darbuotoją J. Basanavičių. Mūsų gimnazijoje mokytojavo eilė įžymių pedagogų: direktorius J. Yčas, rašytojai M. Grigonis ir J. Lindė-Dobilas, dailininkas J. Zikaras, muzikas M. Karka, gamtininkas ir etnografas J. Elisonas. Mes buvome ypač dėkingi mokytojai G. Petkevičaitei-Bitei, kurios dėka teko pamatyti rašytoją Žemaitę.“
Juozo Petrulio ir jo bendraminčių iniciatyva 1922 metais gimnazijoje įsteigiama „Literatūros ir meno kuopa,“ o paskutiniaisiais mokslo metais, kuomet literatūrą ima dėstyti rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas, Petrulis susižavi proza ir poezija, aktyviai įsitraukia į „Meno kuopos“ veiklą. V. Baliūnas rašo, kad „Kuopos susirinkimuose kartu su jau pripažintais poetais ir beletristais Jonu Graičiūnu, Kaziu Inčiūra, Petru Babicku ir kitais skaito savo eilėraščius, referatus apie B. Sruogą, A. Vienažindį, A. Baranauską. Jo rašinius ir poezijos bandymus teigiamai įvertino reiklus kuopos vadovas.“ Petrulio eilėraščių ciklą „Pasaulin“ savo redaguojamame laikraštyje „Naujoji banga“ išspausdina Kazys Binkis. Tais pačiais metais jis iš lenkų kalbos išverčia dainas muzikos mokytojo, vėliau kompozitoriaus Mykolo Karkos su mokiniais statomai pjesei „Čigonė Aza,“ rašo eilėraščius satyriniam laikraštėliui „Gaidžio snapas,“ kartu su bendraminčiais leidžia šapirografuotą moksleivišką laikraštėlį „Laisvės takai,“ Liudo Giros leidžiamuose „Skaitymuose“ išspausdina referatą „Balio Sruogos lyrika.“
Todėl, baigęs gimnaziją, jis nedvejojo dėl savo tolesnių studijų – pasirinko Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakulteto filologijos skyrių, kuriame studijavo lietuvių, rusų, prancūzų literatūras, lietuvių kalbą, pedagogiką. Po daugelio metų savo autobiografinėje apybraižoje rašys: „Kažkas yra pasakęs, kad nėra kvailesnio žmogaus už baigusį gimnaziją. Todėl ir aš, baigęs Panevėžio gimnaziją ir jau į spaudą įkėlęs koją, jaučiausi kaip devintame danguje, ypatingai, kad, matyt L. Giros rūpesčiu man be mano prašymo universitete studijuoti buvo paskirta Prekybos ir pramonės banko 100 litų stipendija.“ Tačiau stipendiją gavo tik pirmaisiais studijų metais, todėl 1924 metų rudenį Juozas Petrulis pradėjo mokytojauti, o universitete paskaitas lankyti laisvu nuo darbo metu. Dirbo Vaclovo Biržiškos vadovaujamuose suaugusių kursuose, Komercijos mokykloje ir Aukštuosiuose karo technikos (karininkų) kursuose, šv. Jėzaus širdies kongregacijos mokytojų seminarijoje, Jėzuitų, vėliau „Aušros“ berniukų gimnazijose. Poetė ir buvusi Kauno literatūros muziejaus direktorė Marija Macijauskienė straipsnyje „Praeities pėdomis“ rašo, kad „dėstydamas literatūrą, kaip pasakoja buvę J. Petrulio mokiniai, nesinaudojo jokiais konspektais, kalbėjo laisvai, mintinai berdavo citatas ir kūrinį stengės susieti su rašytojo biografija ir gyvenimu. Duodavo įvairių literatūros kritikų kūrinio vertinimų, skatino mokinius savarankiškai mąstyti, kurti.“ Dirbdamas ir studijuodamas ( todėl studijos užtrūko dešimt metų – A. B.) J. Petrulis rašė straipsnius ir knygų recenzijas į „Švietimo darbą,“ „Židinį,“ „Naująją Romuvą,“ „Jaunimą,“ „Dieną,“ „Gimtąją kalbą,“ „Mūsų tautosaką,“ „Dienovidį,“ „Lietuvos žinias“ ir kitus leidinius. „Rašydamas straipsnius, – rašo M. Macijauskienė, – mėgo operuoti kelių autorių nuomonėmis, su jais polemizuoti ir tik pabaigoje daryti išvadas, kartais labai netikėtas.“ 1928 metais buvo išleista jo studija „Aušros“ poezija,“ kurioje bene pirmą kartą literatūros mokytojams pateikiama nelegalioje „Aušroje“ publikuotos poezijos analizė. 1933 metais, labai gerai apgynęs diplominį darbą „Antanas Strazdas, jo laikotarpis, gyvenimas ir raštai,“ (jį puikiai įvertino recenzentai V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, M. Biržiška – A.B.) Juozas Petrulis po penkerių metų kartu su Kostu Korsaku parengė knygą „ Antano Strazdo „Pasaulinės ir dvasinės giesmės.“
Įsigilinęs į A. Strazdo gyvenimą ir kūrybą, jausdamas pagarbą ir meilę jo spalvingai asmenybei, Juozas Petrulis parašo ir 1936 metais išspausdina šešių paveikslų kronikinę pjesę „Prieš srovę,“ kuri buvo pastatyta Kauno valstybiniame teatre. To meto spauda rašė, kad spektaklis „Prieš srovę“ buvo žiūrovų labiausiai lankomas. Po pjesės premjeros Juozas Petrulis, dėkodamas režisieriui Borisui Dauguviečiui, jam dovanotos savo knygos „Prieš srovę“ tituliniame puslapyje įrašė tokią dedikaciją: „Didžiai gerbiam. Režisieriui p. B. Dauguviečiui, davusiam naudingų patarimų man šį veikalą rengiant vaidybai ir taip sėkmingai jį pastačiusiam Kauno valstybės teatre. Autorius.“ (Šis knygos egzempliorius su J. Petrulio dedikacija saugomas „Sėlos“ muziejaus fonduose). Pjesė gastrolių metu buvo parodyta Rygos žiūrovams, statoma kituose Lietuvos teatruose, o po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukę lietuviai ją vaidino Čikagos ir Klivlendo miestų teatrų scenose. Ši pjesė tapo reikšmingiausiu jo kūriniu. 1937 metais J. Petrulis priimamas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Gyvendamas Kaune jis parašo dialektologinę dviejų veiksmų komediją „Pirmas prizas,“ dramą „Čičinskas“ (tik jos fragmentas 1940 metais buvo išspausdintas „Prošvaistėje“), dviejų veiksmų misteriją „Be motinos.“
1944 metų vasarą Juozas Petrulis su šeima pasitraukia į žmonos tėviškę Kelmės rajone, netoli Kražių. Jo butą Kaune užima sovietiniai kariškiai, todėl J. Petrulis lieka gyventi Kelmės rajone ir 1945 – 1971 metais Kražių vidurinėje mokykloje dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą. Netenka galimybių spausdinti savo kūrybą to meto periodikoje, nes 1946 metų spalio 1 - 2 dienomis įvykusiame tarybinių rašytojų visuotiniame susirinkime pranešimą apie tarybinės lietuvių literatūros uždavinius skaitęs Lietuvos komunistų partijos sekretorius Kazys Preikšas kartu su kitais rašytojais pasmerkė ir Juozą Petrulį. „Visi jie mums žinomi, - kalbėjo tada K. Preikšas, - iš buržuazinės Lietuvos laikų, kada jie pasireiškė kaip buržuazinės santvarkos garbintojai. Dabartiniu gi metu jie nieko nerašo. Ką tai reiškia? Kodėl šitie žmonės neranda nieko, apie ką jie galėtų parašyti iš tarybinės tikrovės? Atsakymas tegali būti tik vienas... Šitiems žmonėms nepatinka tarybinė tvarka, nepatinka tarybinis gyvenimas. Savo neapykantos viešai jie nedrįsta parodyti, užtat jie verčiasi visokiais vertimais ir įvairiais kitais darbais ir dangstosi garbingais tarybinio rašytojo vardais.“
Apšauktas nacionalistu, po šio rašytojų suvažiavimo J. Petrulis buvo išbrauktas iš Rašytojų sąjungos narių. Tikriausiai jam, kaip ne vienam lietuvių rašytojui, tuomet grėsė tremtis į Sibiro platybes. Šios skaudžios lemties išvengti padėjo buvęs jo bendrakursis rašytojas Antanas Venclova. Jis pasistengė, kad tuometinis Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Justas Paleckis už nepriekaištingą pedagoginį darbą Juozui Petruliui paskirtų Aukščiausiosios Tarybos garbės raštą. Apie tai buvo paskelbta spaudoje, ir J. Petruliui, dirbusiam kuklų mokytojo darbą, tapo šiek tiek ramiau.
„Dirbdamas Kražiuose, - 1983 metais apie Juozą Petrulį rašė Kelmės vidurinės mokyklos mokytoja Birutė Garšvienė, - rašytojas taip pat aktyviai dalyvavo ir mūsų rajono kultūriniame gyvenime: daug rašė, bendradarbiavo rajono laikraštyje, dalyvaudavo liaudies meno parodose ( mat rašytojas buvo truputį, kaip jis pats sakosi, ir skulptorius). Įvairiuose susitikimuose, vakaruose J. Petrulis pasakodavo savo prisiminimus apie rašytojus B. Sruogą, K. Binkį, P. Cvirką ir kt. Po tokių vakarų, susitikimų rašytojas vėl iš naujo „ užsidegdavo“ ir dar plačiau rinkdavo atsiminimus apie rašytojus.“
Juozas Petrulis yra parašęs prisiminimus apie Balį Sruogą (apie savo buvusį profesorių ruošėsi rašyti ir knygą, bet vėliau savo surinkta medžiaga leido naudotis kitiems), Jurgį Baltrušaitį, Kazį Binkį, Petrą Cvirką, Kiprą Petrauską, Petrą Rimšą, Vaižgantą, Vincą Krėvę, Vienuolį, Gabrielę Petkevičaitę – Bitę, Jovarą, Žemaitę, Joną Jablonskį, Juozą Zikarą ir kitus mūsų kultūrai nusipelniusius žmones. Mokytojaudamas Kražiuose, Kražių gimnazijos 350 – ųjų metinių progai parašė pjesę „Juodieji broliai.“ 1967 metais ji buvo pastatyta Kražiuose, o vėliau parodyta Vaiguvoje ir Užventyje.
Dar 1934 metais „Mūsų tautosakoje“ išspausdinęs studiją „Rugiapjūtės papročiai,“ rašytojas ir vėliau neliko abejingas kraštotyrai: užrašė kelis šimtus mažosios tautosakos kūrinių, daugiau kaip 350 liaudies dainų, kurias perdavė Tautosakos archyvui, Žodyno redakcijai surinko nemažai beišnykstančių žodžių, juos rinkti paskatino ir būsimą kalbininkę Antanę Kučinskaitę.
Tačiau daug mūsų kraštiečio rašytojo kūrinių liko rankraščiuose. Tai muzikinė pjesė „Lelijos šokis,“ drama „Gyvenimo bangos,“ komedijos „Dėl žaliųjų laukų“ ir „Medinis dievas,“ poemos „Batuchanas,“ „Memento mori“ ir „Nerami jaunystė,“ eilėraščių rinkiniai „Pasaulin“ (antras variantas), „Tarp šakų ir žiedų,“ memuarinio pobūdžio darbai „Su mokykla,“ „Mano ryšys su žemaičiais“ ir kt.
Nuo 1971 metų gyveno Kaune. Tvarkė rankraščius, skaitė knygas (mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, prancūzų, latvių kalbas), rašė naujus kūrinius. Kūrė iki pat gyvenimo pabaigos. 1982 metų kovo 19 dieną, likus pusei metų iki rašytojo mirties, jo buvęs bendraklasis Panevėžio gimnazijoje Stasys Paliulis laiške J. Petruliui rašė: „ Labai džiaugiuos ir didžiuojuos kaip vabalninkėnas, kad Tavo aštri plunksna dar nepavargo. Jau nebe trumpi eilėraščiai, bet stambios poemos susikristalizavo. 1800 eilučių poema apie Giuntą ir Solveigą! Apie 1000 eilučių poemos apie Belzebubą. Tai bent darbas! (…) Labai įdomu ir vertinga, kad rašai poemą apie poetus vabalninkėnus. Poetas Žitkus vertas didelės pagarbos. (…) Dar esi pradėjęs poemėles apie Deivę ir Materaitį, be to , “Užgintas vaisius.” Žinoma įdomu. Sėkmės. Lauksime.”
Mirė Juozas Petrulis 1982 metų spalio 19 dieną, eidamas 88 – uosius.