Gydytojas Mantas pasirinko Biržus

Gy­dy­to­jas Man­tas Ži­bas Bir­žų li­go­ni­nė­je dir­ba ne­se­niai, bet li­go­niai jį jau įsi­dė­mė­jo, pa­mi­lo ir ne­gai­li šil­tų pa­dė­kos žo­džių. Gy­dy­to­jas Man­tas ne tik rū­pes­tin­gas, links­mas gy­dy­to­jas, bet ir įdo­mus pa­šne­ko­vas. Gy­dy­to­ją Man­tą ŽI­BĄ kal­bi­na "Bir­žie­čių žo­džio" ko­res­pon­den­tė Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ.

Pra­šy­tu­me pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve. Kur Jū­sų na­mai? Ko­dėl pa­si­rin­ko­te me­di­ko ke­lią? Ka­da ap­si­spren­dė­te? Ar daug pa­stan­gų te­ko įdė­ti, kad sva­jo­nė iš­si­pil­dy­tų?

Ki­lęs aš iš Klai­pė­dos, me­di­ci­ną stu­di­ja­vau Kau­ne. Apie me­di­ci­nos moks­lą rim­čiau ėmiau svars­ty­ti gal aš­tun­to­je kla­sė­je, pra­dė­jęs mo­ky­tis che­mi­ją. No­rė­jau gy­ve­ni­me la­bai ne­nu­tol­ti nuo šios spe­cia­ly­bės, rin­kau­si tarp me­di­ci­nos ir che­mi­jos. De­vin­to­je kla­sė­je bu­vau pa­ts iš­si­rū­pi­nęs va­sa­ros pra­kti­ką Jū­ri­nių ty­ri­mų cent­ro la­bo­ra­to­ri­jo­je, Jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės la­bo­ra­to­ri­jo­je. Įdo­mi pa­tir­tis, įdo­mūs žmo­nės.

Ar sun­ku bu­vo įsto­ti į uni­ver­si­te­tą? Ne. Už­pil­džiau pra­šy­mą ir tiek. Įs­to­ji­mą lė­mė mo­kyk­los pa­žy­miai, eg­za­mi­nų re­zul­ta­tai. O mo­ky­tis sun­ku ne­bu­vo. Bu­vo įdo­mu. Stu­di­jos nuo mo­kyk­los sky­rė­si. Dau­giau „sau­sos” fak­ti­nės in­for­ma­ci­jos, dau­giau stre­so eg­za­mi­nuo­se. Ta­čiau tai ir­gi nau­din­ga pa­tir­tis. Tik da­bar su­pran­tu kai ku­rių dės­ty­to­jų žo­džius, jog bi­jo­ti rei­kės dėl li­go­nio svei­ka­tos, gy­dy­mo, o ne dėl eg­za­mi­no. Pa­me­nu, kai pir­mą gim­dy­vę ve­žėm į Pas­va­lio li­go­ni­nę, į laik­ro­dį kas 30 se­kun­džių žiū­rė­jau. Tur­būt sa­vai­tę ga­lė­čiau kas­dien eg­za­mi­nus lai­ky­ti, ir tai tiek ne­bi­jo­čiau…

Jei­gu ne­bū­tu­mė­te gy­dy­to­jas ko­kią spe­cia­ly­bę rink­tu­mė­tės?

Kai sto­jau į uni­ver­si­te­tą, po me­di­ci­nos rin­kau­si che­mi­jos in­ži­ne­ri­jos pro­fe­si­ją. Ta­čiau įsto­jau į me­di­ci­ną. Da­bar ma­nau, šio­je sri­ty­je dar­bas įvai­res­nis, džiau­giuo­si įsto­jęs. Ache­mos trą­šų ga­myk­lo­je amo­nio nit­ra­tas ga­mi­na­mas tri­jų stam­bių che­mi­nių reak­ci­jų me­tu. Kiek­vie­ną iš jų pri­žiū­ri bent po vie­ną che­mi­jos in­ži­nie­rių, rū­pi­na­si mak­si­ma­lia išei­ga. Žmo­gus tam­pa tik­ru sa­vo dar­bo spe­cia­lis­tu, ta­čiau pa­ts ar no­rė­čiau gy­ve­ni­me rū­pin­tis vie­na smul­kia stam­bios sri­ties ša­ka? Abe­jo­ju.

Kiek jau lai­ko se­mia­tės pra­kti­kos Bir­žų li­go­ni­nė­je? Ar ten­ki­na dar­bo, gy­ve­ni­mo są­ly­gos? Kaip ko­lek­ty­vas Jus su­ti­ko?

Bir­žuo­se – be­veik tre­ji me­tai. Ko­lek­ty­vas priė­mė la­bai nuo­šir­džiai, drau­giš­kai, vi­sa­da pa­dė­da­vo, pa­tar­da­vo. Teo­ri­nės me­di­ci­nos stu­di­jos la­bai ski­ria­si nuo pra­kti­kos. Net pa­pras­čiau­sio vais­to sky­ri­mas tik pa­bai­gus stu­di­jas – sun­kus, daug abe­jo­nių ke­lian­tis rei­ka­las. La­bai daug pra­kti­niu dar­bo as­pek­tu li­go­ni­nė­je iš­mo­kau iš gy­dy­to­jos V. Ga­siū­nie­nės, E. Gai­ga­lo, A. Gai­liū­no, N. Je­lo­zos, R. Vai­čiu­lie­nės. Ki­tų spe­cia­ly­bių gy­dy­to­jai taip pat nie­ka­da neat­si­sa­ko pa­dė­ti, paaiš­kin­ti, pa­tar­ti. Daug ga­li­ma iš­mok­ti ir iš slau­gy­to­jų.

Gy­dy­to­jo idea­las pa­gal Man­tą. Koks Jūs gy­dy­to­jas? Pa­cien­tai gi­ria: la­bai są­ži­nin­gas, dė­me­sin­gas, skru­pu­lin­gas…

Ne­tu­riu vie­no žmo­gaus, kaip idea­lo. Ma­nau svar­biau­sios sa­vy­bės, bend­ros bet ku­riai pro­fe­si­jai: nuo­šir­džiai steng­tis at­lik­ti dar­bą, ku­rį da­rai. Pro­fe­si­nė kom­pe­ten­ci­ja at­si­ran­da dir­bant. Ir šiai die­nai daž­nai su­si­du­riu su si­tua­ci­ja, kai kaž­ko ne­ži­nau, kaž­kas ne­si­se­ka. Tam yra kny­gos, vy­res­ni ko­le­gos. Svar­biau­sia ne­bi­jo­ti pri­pa­žin­ti ne­ži­no­ji­mo, klaus­ti. Kvai­lai neat­ro­do kaž­ko ne­mo­kan­tis žmo­gus. Kvai­lai at­ro­do tik tas, ku­ris sa­vo ne­mo­kė­ji­mo ne­pri­pa­žįs­ta…

Ko­kie tie bir­žie­čiai Jū­sų li­go­niai? Ar dė­kin­gi? Ko­kių klau­si­mų iš jų su­lau­kia­te? Di­džiau­sia staig­me­na…

Pap­ras­ti, nuo­šir­dūs žmo­nės. Dau­giau­siai klau­si­mų ky­la dėl gy­dy­mo rei­ka­lų, vais­tų var­to­ji­mo. Do­mi­ma­si sa­vo li­ga.

Ne pa­slap­tis: tarp me­di­kų ir li­go­nių ky­la konf­lik­tų. Ko­dėl?

Tiek li­go­nis, tiek jo ar­ti­mie­ji, kreip­da­mie­si į gy­dy­to­ją vi­sa­da pa­ti­ria daug stre­so. Li­ga, skaus­mas ir ne­ga­li ra­min­ti. Daž­niau­siai konf­lik­tai ky­la iš ne­su­si­kal­bė­ji­mo, ta­čiau šne­kant su žmo­gu­mi, jam aiš­ki­nant apie jo li­gą, gy­dy­mą, pa­ga­liau nuo­šir­džiai ir pa­pras­tai pa­kal­bi­nus, konf­lik­tų ne­bū­na. Žmo­nės pyks­ta, kai ma­no, jog jais ne­si­rū­pi­na, gy­dy­to­jai at­mes­ti­nai žiū­ri į sa­vo dar­bą. Ta­čiau dar nė sy­kio li­go­ni­nė­je ne­te­ko ma­ty­ti at­ve­jo, kad li­go­niu dak­ta­ras ne­si­rū­pin­tų. Kar­tais pa­ts bend­ra­vi­mas bū­na kiek šal­tes­nis dėl as­me­ni­nių gy­dy­to­jo sa­vy­bių, ta­čiau tur­būt ir gy­ve­ni­me ne vi­sa­da ma­žiau kal­ban­tis žmo­gus ne­tu­ri ko pa­sa­ky­ti, ne­ži­no. Tie­siog toks tem­pe­ra­men­tas žmo­gaus.

Kaip lei­džia­te lais­va­lai­kį? Ar te­ko pla­čiau pa­ke­liau­ti ir su­si­pa­žin­ti su Bir­žų kraš­tu? Ar Bir­žai nea­ti­to­li­no nuo drau­gų, ar­ti­mų­jų, gim­ti­nės?

Šiai die­nai pa­grin­di­nis lais­va­lai­kio lei­di­mo bū­das (bent jau lai­ko at­žvil­giu) – mie­gas. Dau­giau­siai Bir­žų ra­jo­no kam­pe­lių ten­ka pa­ma­ty­ti va­ži­nė­jan­tis su grei­tą­ja me­di­ci­nos pa­gal­ba… Man pa­ts gra­žiau­sias – Kup­re­liš­kis. Pats ap­lan­kiau Kir­ki­lų ap­žval­gos bokš­tą, Kar­vės olą, Rau­bo­nių zoo­lo­gi­jos so­dą… Ar pa­siilgs­tu Klai­pė­dos? Taip. Ta­čiau na­mai – vie­ta kur gy­ve­ni. Aš da­bar gy­ve­nu Bir­žuo­se.

Ar me­tų lai­kai vei­kia Jū­sų nuo­tai­kas?

Ma­ny­čiau kiek­vie­nas mū­sų ki­taip jau­čia­mės žie­mą, ru­de­nį, pa­va­sa­rį…

Vai­kys­tė­je ne­bi­jo­jo­te bal­tų cha­la­tų, dak­ta­rų, se­se­lių, skie­pų?

Bi­jo­jau. Pri­si­me­nu at­ve­jį, kai ma­ne ban­dė skie­py­ti – šau­kiau, rė­kiau ir prie­ši­nau­si. Ma­ne gal ke­tu­rios se­su­tės lai­kė, ban­dy­da­mos pa­skie­py­ti. Pa­ga­liau atė­jo vie­na, drau­giš­kai nu­ra­mi­no – sa­ko „Sau­lės laik­ro­du­ką pa­ro­dy­siu”. Ir pa­skie­pi­jo. Ap­ga­vo. Sau­lės laik­ro­du­ko lau­kiu iki šiol (juo­kia­si) …

Jū­sų po­mė­giai, pra­mo­gos.

Mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas. Po­mė­gis – fo­tog­ra­fi­ja. Do­miuo­si is­to­ri­ja, geo­po­li­ti­ka. Man ne sve­ti­mi ir in­ži­ne­ri­jos moks­lai (bent jau taip ga­lė­tų at­ro­dy­ti per­žiū­rė­jus „You­tu­be” per­žiū­rų is­to­ri­ją). Nau­jas po­mė­gis – ast­ro­no­mi­ja. Jau ir Ka­lė­dų se­ne­liui laiš­ką pa­ra­šiau – gal, sa­kau, ko­kį te­les­ko­pą iš mai­šo iš­trauks?..

Koks di­džiau­sias gy­ve­ni­mo iš­šū­kis. Ko­kia sva­jo­nė dar neiš­si­pil­dė?

Šiuo mo­men­tu gal net ne­ga­lė­čiau tiks­liai įvar­din­ti di­džiau­sio iš­šū­kio. Ką tik įsi­gi­jau būs­tą. Ža­du pa­sta­ty­ti di­de­lę kny­gų spin­tą ir iki vir­šaus ją už­pil­dy­ti kny­go­mis…

Jau gąs­di­na­ma: šį se­zo­ną už­klups la­bai klas­tin­gas gri­po vi­ru­sas. Ar skie­py­si­tės nuo gri­po?

La­bai pa­lai­kau skie­pi­ji­mo­si idė­ją. Ža­du skie­py­tis. Ir ki­tiems re­ko­men­duo­ju.

Sa­vo svei­ka­ta rū­pi­na­tės?

Ma­ny­čiau dar yra kur pa­dir­bė­ti…

Ačiū už at­vi­ru­mą ir nuo­šir­du­mą. Bet nuo pa­sku­ti­nio klau­si­mo iš­si­su­ko­te…