Širvėnos paežerėje prie pėsčiųjų tako į Rinkuškius sutikome gulbiną. Jis prieš kelias savaites sugrįžo iš žiemavietės Vokietijoje. Paukštis po kelionės jau atsigavęs, tad mielai sutiko atsakyti į „Biržiečių žodžio“ klausimus.
Ar esate vietinis paukštis, biržietis?
Vietinis, mane tėvai prieš kelerius metus išperėjo ir užaugino Širvėnos ežere. Aš čia ir žmoną susiradau. Pernai net šešis vaikus išperėjome. Žmona dabar Širvėnoje pavasarinius reikalus tvarko, lizdui vietos dairosi. Vaikai išsibarstė po pasaulį. Lyg ir žadėjo sugrįžti į kokį nors Biržų krašto ežerėlį.
Paukščių žinovai jus vadina gulbėmis nebylėmis? Tai jūs nemokate kalbėti?
Geras klausimas! O ką mes dabar darome?! Jeigu, ponas, nenori, galiu užsičiaupti! Jeigu mes nemokame giedoti, kaip lakštingalos, tai ėmė zoologai ir pavadino mus nebylėmis. Skrisdamos netylime – pakriuksime. Taip komunikuojame. Ir mums to užtenka. Kai skrendame, sparnai net švilpia, tad nelabai žmoniškai ir pasikalbėsi. O kai nusileidžiame ant žemės, turime ką veikti be kalbų ir giesmių. Kai kurie paukščiai dažnai čiulba, gieda perėjimo metu. Rodo savo lytinį aktyvumą. Įdomus būdas šitaip pasirodyti. Būna, jog kai kurie sparnuočiai gieda, pranešdami apie užimtą teritoriją. Pavyzdžiui, lakštingalos kažkodėl, apskritai, negali nečiulbėti. Matyt, nemoka patylėti. Juk tyla – gera byla. Mes, gulbės nebylės poruojamės visam gyvenimui. Tad sukūrus šeimą, nebėra reikalo triukšmo kelti ir apie tai visam pasauliui skelbti. Mūsų giminėje irgi yra mėgėjų patriukšmauti. Tai į mus panašios gulbės giesmininkės, kurias žmonės taip praminė dėl jų triukšmingų ir skambių: ang, gang-go. Mums tai nepriimtina, bet nieko nepadarysi. Tarp žmonių irgi yra ir skardžiabalsių, ir tauškalių, ir tylenių. Mūsų manymu, ne giesmėmis reikia ginti savo teritoriją. Tvojai sparnu, ir baigtas kriukis! Net lapės mūsų prisibijo. Todėl žąsieną labiau nei gulbieną ir mėgsta…
Kaip jums patinka Širvėnos ežeras?
Tikras rojus! Pernai buvo labai gražiai apžėlęs. Nors žmonės bando meldus ir nendres pjauti, bet atželia dar gražesni augalai. Girdėjome, jog rudenį biržietis Renatas Širvėnoje valtimi su specialiu dalgiu kelis hektarus meldų nupjovė. Ne bėda. Atžels. Turėsime maisto sočiai. Mes ne tik ežere pliuškenamės. Dažnai plaukiojame Rinkuškių gyventojo Leono tvenkinėlyje. Vanduo šiltesnis nei ežere. Leonas ne kartą batonais vaišino. Ir kiti žmonės, vardų nežinau, ne kartą mus lesino. Kartais tiek prisiėdame per vasarą, jog rudenį prieš išskrendant tenka svorį mesti.
Gal be reikalo išskrendate?
Kol kas lėksime. Užeina rudenį toks neapsakomas noras. Matyt, yra kraujyje įprotis. Jeigu keisis klimatas, ką gali žinoti, gal gims naujos tradicijos.
Ar nebijote paukščių gripo?
O jūs, ar nebijote koronaviruso?
Kitas klausimas!
Ačiū už pokalbį