Vienas mąstytojas yra pasakęs, kad fotoaparatas nepadaro žmogaus fotografu, kaip rašiklis nepadaro jo rašytoju, o geram fotografui svarbiausia išmokti mąstyti. Fotografiją galima vadinti tyliuoju menu, kurį talentingas fotografas stengiasi įgarsinti. Toks yra biržietis fotografas, fotomenininkas Remigijus Baltušis, kuriam fotografija – ir duona, ir druska, ir... gyvenimas.
Papasakokite, kur gimėte, augote, mokėtės? Kokie ryškiausi prisiminimai iš vaikystės, tėvų namų, mokyklos?
Na, vaikystėje, kaip ir daugelis tuometinių vaikų, daugiausia laiko su broliu praleisdavome lauke, gamtoje, nes gyvenome labai gražiame gamtos prieglobstyje. Taip klajodavome su broliu… Augau su broliu ir mama ne ypatingai turtingoje šeimoje, tad nuo vaikystės žinojau darbo bei prakaito skonį. Beje, dar vaikystėje su broliu namuose buvome įsirengę mini muziejų: rinkome įvairių formų ir spalvų akmenėlius, vėliau – drugelius. O mokykloje, kaip ir dera, mokėmės. Man labai patiko biologija. Gal todėl, kad buvo labai šauni biologijos mokytoja.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com