Šis žmogus ir jo suburta grupė savo koncertinę veiklą pradėjo ir kūrybines aukštumas pasiekė tada, kai gyvai atliekama muzika buvo aukso vertės. Praėjusio amžiaus 9-asis dešimtmetis Biržams dovanojo populiarią muziką atliekančių jaunų vyrų grupę ir mūsų miestas ėmė gyventi diskotekos ritmu.
Eugenijus Gražys – gyvas ano meto populiarios muzikos liudininkas. Galbūt jį drąsiai galima pavadinti net legenda.
„Biržiečių žodis“ šiandien kviečia kartu su E. Gražiu prisiminti jo suburtos grupės gyvavimo laikotarpį.
Monikos akordeonas
Eugenijaus pasakojimas prasideda nuo mamos: „Mano mama Monika labai gražiai grojo akordeonu jaunimo vakarėliuose po karo. Gyvenome Akmenės rajone, Papilės miestelyje – esu ten gimęs. Po to tėvai persikėlė į Šeduvą, o pasikeitus mamos asmeninio gyvenimo aplinkybėms, su ja atvykau gyventi į Biržus, kur jau buvo įsikūrusi mamos sesuo. Man tada buvo 5 metukai. O mano mama yra nuo Kupiškio krašto, aukštaitė. Iš šio krašto yra kilęs ir mano tėtis Vytautas Gražys. Mano širdis yra mano mamos širdis. Jos bendravimas yra mano bendravimas. Mama mirė prieš trejus metus. Tikiu, kad polinkį muzikai esu gavęs iš jos. Būdamas 7 metų pradėjau mokytis tuometiniame Biržų internate ir tuo pačiu metu lankyti muzikos mokyklą – mokiausi groti akordeonu. Pamenu, kad šis muzikos instrumentas, kai paimdavau atsisėdęs jį į rankas, man būdavo iki akių… Dainavau internato chore, buvau net jo solistu. Lankydamas Biržų 1-osios vidurinės mokyklos 7 klasę, pradėjau groti gitara. Jau sukūrus „August band“, kurį laiką važinėjau į Kauną pas šviesaus atminimo klasikinės gitaros pradininką Lietuvoje Jurgį Rimkevičių. Iš šio žmogaus buvau sulaukęs pasiūlymo pradėti klasikinės gitaros studijas, bet tuomet jau buvo prasidėjusi aktyvi grupės koncertinė veikla, tad jokių specialių aukštųjų muzikos studijų ir nebaigiau. Po 8 klasių nusprendžiau tapti statybininku – taip norėjo mano tėtis. Vidurinės mokyklos ir specialybės mokslus tęsiau Šiauliuose, Karolio Didžiulio politechnikume – esu pramoninės ir civilinės statybos technikas – statybininkas. Baigus šiuos mokslus laukė tarybinė armija. Tiek Šiauliuose, tiek armijoje Saratove muzikos neapleidau – grojau vokaliniuose instrumentiniuose ansambliuose, dūdų orkestre mušiau būgną ir lėkštes. Tiesa, Biržuose dar iki armijos grojau tuometinėje „Apaščios“ kavinėje. Pats kadaise išmokęs groti gitara, nebe paleidžiu jos iki šiol. Taigi vaikystės vaizdinys – mama ir akordeonas – manyje gyvas visuomet.“
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/