Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. (Iš 20,4-6)
Dievas draudžia kurti stabus. Ne veltui. Žmonės alksta jų. Esame kūrybingi stabams… Va, vieni daro drožinius ar kitus atvaizdus, pavadina juos “dievais” ir jiems lankstosi, meldžiasi. Tai regime primityviose religijose. Biblijoje pilna pavyzdžių, kai net Dievo tautos žmonės neatsilaiko pagundai ir ima sau kurti stabus. Vienas ryškiausių tokių – “aukso veršio” istorija (žr. Iš 32, 1-35)
Vienok, stabai nėra vien iš medžio, akmens ar aukso. Klausydami Dievo antrojo įsakymo, evangelikai iš bažnyčios bendrų pamaldų navos – vietos, kur viešai Dievą šloviname, išnešė bet ką, kas primintų Dievo atvaizdą – skulptūras, paveikslus.
Įėjus evangelikų bažnyčion, na, nėr kur akių paganyt… Turi, žmogau, Bibliją, giesmyną su maldynu, ganyk savo akeles ten, kol ateis bendruomenės pamaldų metas. Deja, ne tokia nuolanki ta mūsų, net evangelikų (!) siela, klausyti gero patarimo. Ima ji ganyti akis po bažnyčios vidų, gal atras ką čia pakomentuoti, pakritikuoti? Jei ne kreivai užtiestą staltiesę, tai savo artimą ar šiaip, pasinaudoti proga ir iki pamaldų su savo kaimyne paplepėti… Palyginti, pavertinti ir geriau pasijausti. Ir taip į maldos namus savo stabukus susinešti.
Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6,21) – kalba Jėzus. Ką atsineši maldos vietą? Tai, ką turi su savimi. Dievas mokina mus melstis nedemonstruojant savęs kitiems. Ateiti ir pasiduoti Jam. Stoti Jo akivaizdon.
Iš savo širdies kampelių iššluoti savo “brangius” stabukus ir atiduoti Jam. Savo sielos purvinus skarmalus. Išpažinti savo nuodėmes: “Taip, Dieve, dariau, branginau savo kūrinėlius, labiau už Tavo kūrinius. Savo vertinau, o Tavo apkalbinėjau, kritikavau, žeminau. Save ir savo kūrybą aukštinau.”
Be tokio išpažinimo, liksi su savo skarmalais. Atėjęs Dievo akivaizdon, nebūsi apsirengęs tinkamu rūbu. Liksi “pasipuošęs” savo stabmeldišku kostiumu. nusivilksi jį – Jis duos naują, būtent, savo garbės rūbą – savo sūnaus Jėzaus Kristaus šventumo rūbą. Nenusivilksi – liksi toks, koks atėjai. Stabmeldys Dievo šventovėje. Stebisi ir net piktinasi stabmeldžiai, kad jų maldos neišklausomos…
Rimas Mikalauskas