Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. (Jėzus Kristus, Evangelija pagal Joną 8,34)
Esate sutikę žmogų, kuris laiko save “geru” žmogumi? Žinoma, esate. Dažniausiai jį sutinkate veidrodyje rytais. Dar “geru” žmogumi laikome tuos, kurie geri mums… Bėda, jog gyvenime sutinkame daug “negerų” žmonių. Dar blogiau, kai “geri” žmonės tampa nevisai geri. Na, kai duoda pastabą arba net išbara, paauklėja.
Pavyzdžiui, tokia bėda kiekvieną “gerą” žmogų ištinka su savo tėvais. Tarsi jie ir “geri” žmonės, bet turi savybę tapti “nelabai”. Ir tuomet mes imame tokius “gerus” žmones saugoti. Slėpti savo tą gyvenimo pusę, kuri gadina “gerus” žmones. Taip įgyjame galimybę šiek tiek išlaikyti aplink save “gerų” žmonių ratą. Va, taip ir galima gyventi.
Ir gyvena “geri” žmonės taip ne tik šeimose, bet ir bendruomenėse, darbe, politikoje, santykiuose su valdžia. Bendruomenės nyksta, nes ten sunkoka išsaugoti gerus santykius ilgesnį laiką. Daug patogiau jas pakeisti į “socialines grupes” interneto erdvėje. Čia, be didelės graužaties, bet kada gali pašalinti iš savo akiračio sugedusius “gerus” žmones.
Darbo ir valstybės institucijų išvengti sudėtingiau. Čia “šeimyninis” apribojimo metodas nebėra veiksmingas. Viršininkui, su visom darbo taisyklėm, įstatymais ir valdžios galia – nesunku perplėšti tavo “atsiribojimo” uždangą ir esi matomas kaip ant delno. Jei prieš rinkimus dar galėjai sakyti už “gerus” žmones balsavau, tai po rinkimų vis vien jie anksčiau ar vėliau suges…
O dar liūdniau, kai vieną dieną imi ir pastebi, kad tas pats pats “geriausias”, sutiktas veidrodyje, visai ir nėra toks jau “geras”… Kiek žmonių pasiekę šį pažinimą, puola į nusivylimą savimi ir jį supančiu pasauliu? Sykiu į finansinę duobę, į piktnaudžiavimą alkoholiu ir kitas, pasirodo, jau ir nebe tokį gerą žmogų žudančias priklausomybes? Ir tai daugelį nuveda fizinę mirtį. Dvasinė mirtis visada veda į fizinę mirtį.
Štai, Evangelijoje pagal Morkų 10 skyriuje, nuo 17 eilutės aprašytas įvykis: pas Jėzų ateina turtingas jaunuolis. Gerai išauklėtas, dievobaimingas ir Dievo Žodžio mokytas vyras. Materialiai aprūpintas – geras žmogus. Iš jo daugelis gali tikėtis darbo ar kokių malonių. O dar, gerai išauklėtas, laikosi Dievo Įstatymo nuo pat jaunystės! Na, pats tai Jėzui pasisako.
Ir į Jėzų jis kreipiasi: “Gerasis Mokytojau”. O kaip kitaip geras su geru bendraus? Ir Jėzus iš syk jam primena: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. (Mk 10, 18) Jėzus mato, kad jaunuolis nepažįsta jame dar To su kuriuo kalba. Laiko save lygiu Jėzui. Jėzus – geras. Ir jis – turtingas, dievobaimingas jaunuolis – geras. Nenusidedantis. Na, tarkim, gal, mažiau už kitus nusidedantis. Jėzus – visiškai laisvas, be nuodėmės, nes įvykdo Dievo Įstatymą iki Kryžiaus mirties. Jėzus ištikimas savo Tėvui, Dangaus ir žemės Sutvėrėjui – Dievui. O, štai jaunuoliui, “sekėsi” Įstatymą įvykdyti iki Jėzaus patarimo.
Ir jis taip nusiminė, gavęs gerą patarimą, jog pamiršo, ko norėjo: laimėti amžiną gyvenimą. Savaime suprantama, jog tokio gyvenimo trokštama, tikintis gyvenimo ne pragare, o rojuje. Rojus, vieta Dievo artybėje. Jo Karalystėje. Tai vieta laisviems žmonėms. Ten nėra vietos nuodėmės tarnams. Nes nuodėmė užkerta kelią į laisvę. Jaunuoliui Jėzus patarė atsisakyti to, ką jis laikė savo laisve – savo turtų. Jaunuolio nuodėmė buvo ne pats turtas, bet tai, kad jis negalėjo patikėti savo gyvenimo Jėzui, dėl turto.
Turtai nėra nuodėmė. Nuodėmė – pasitikėti savo turtais, ar įgytu išsilavinimu, auklėjimu. Pasitikėti dovanomis, kurias žmogus gauna iš Dievo malonės, bet nepasitikėti pačiu tų dovanų autoriumi: Dievu. Jaunuolis nepasitikėjo Jėzumi, nes neatpažino Jėzaus, Dievo Sūnaus. Jam Jis buvo tik “gerasis mokytojas”. Vienas iš, gal, ir nedaugelio “gerų” žmonių. Neatpažino To, kuris turi galią išlaisvinti iš nuodėmės vergystės nelabai jau gerą žmogų. Išgelbėti iš dvasinės mirties. Neišpažino Jėzui savo nuodėmės, savo priklausomybės nuo gero gyvenimo. Nuo “gero”, kūniškojo žmogaus jo paties viduje. Ir turėdamas viską, ko daugelis tik pavydėtų – nusiminė. Dvasinė mirtis veda į fizinę mirtį. Kai pažvelgsi į veidrodį, prisimink tai.
Rimas Mikalauskas