Dėl visų pasaulio negerovių kalta tik klimato kaita?

Neįp­ras­tai šil­tas lapk­ri­tis. Kai ku­rie kli­ma­to­lo­gai mal­kas ver­čia gam­tą ter­šian­čiai žmo­ni­jai. Ta­čiau kai ku­rie po­li­ti­kai kli­ma­to kai­tą dėl žmo­nių veik­los va­di­na pra­ma­nu. Ga­li bū­ti, kad tei­sios abi pu­sės. Taip dū­mi­jam, jog kai ku­riuos pa­sau­lio did­mies­čiuo­se bū­na toks smo­gas, jog ne­bė­ra kvė­pa­vi­mui tin­ka­mo oro. Iš ki­tos pu­sės, juk yra už­re­gist­ruo­ta, kad ir prieš de­šimt­me­čius bū­ta šil­tų lapk­ri­čių. Kaž­ka­da, kai au­to­mo­bi­lių ne­bu­vo, iš­tir­po le­dy­nai. Tad šie­me­ti­nis lapk­ri­tis nė­ra jos ste­buk­las. Tie­siog pa­mirš­ta­me, kad kaž­ka­da prieš Ka­lė­das esa­me ba­ra­vy­kus miš­ke rin­kę, o naš­lai­tė, pa­mo­tės liep­ta, net že­muo­gių vi­dur­žie­my­je pri­rin­ko. Ga­li bū­ti ir dar ki­taip. Lie­tu­vo­je tem­pe­ra­tū­ra pa­pras­čiau­siai pa­ky­la nuo rie­te­nų dėl ki­tų me­tų biu­dže­to.

***

Kaip ne­pa­kils?! Vos tik Sei­me pra­si­de­da vals­ty­bės biu­dže­to svars­ty­mas, vi­si stai­ga pra­de­da la­bai blo­gai gy­ven­ti. Uni­ver­si­te­tų pro­fe­so­riai pa­skai­tas trum­pi­na. Pe­da­go­gai strei­ko po­pie­riais mo­juo­ja. Ūki­nin­kai pa­ke­lė­se ža­lius kry­žius sta­to… Ir vi­si tei­sūs. Vi­si jau­čia­si nu­skriaus­ti. Mat vi­si no­ri gy­ven­ti ge­riau.

***

Val­džia nu­skriaus­tų pi­lie­čių prie­kaiš­tus, tar­si te­ni­so ka­muo­liu­kus at­mu­ši­nė­ja. Sa­ko: ar uni­ver­si­te­tai iš­lei­džia to­kius ab­sol­ven­tus, ku­riuos vers­li­nin­kai graibs­to?! Vi­saip bū­na, nes gy­ve­ni­me vi­saip bū­na. Kai ku­rie bai­gu­sie­ji moks­lus per moks­lo me­tus nie­ko do­ro neiš­mo­ko. Kai ku­rie – sa­vo dės­ty­to­jus pra­no­ko. Vie­ni ma­to pra­stai iš­mo­ky­tus. Ki­ti ne­gai­li plo­ji­mų tiems mū­siš­kiams, ku­rie sa­vo ži­nio­mis pel­nė pa­sau­li­nę šlo­vę. Ir vi­sur taip: moks­le, vers­le, spor­te… Ir že­mės ūky­je!

***

Kai kas ste­bi­si, kad ūki­nin­kai pa­ke­lė­se kry­žius sta­to. Juk nei­na duo­ne­liau­ti, o va­ži­nė­ja ga­lin­gais vi­su­rei­giais. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se kai ku­rie ūki­nin­kai fo­tog­ra­fi­jo­mis gi­ria­si vi­są pa­sau­lį ap­ke­lia­vę. Gar­siau­sio Lie­tu­vos vals­tie­čio Ra­mū­no tur­tai vir­ši­ja 15 mi­li­jo­nų eu­rų. Yra ir dau­giau ūki­nin­kų, ku­riems že­mių ir tur­tų ga­li­me pa­vy­dė­ti. Ko­dėl ta­da ne­pa­kė­lus kai­nų ža­liam že­mės ūky­je nau­do­ja­mam dy­ze­li­nui?! Ma­to­me tik tai, kas į akis la­biau­siai len­da. Ša­ly­je juk yra dau­giau kaip 100 tūks­tan­čių ūki­nin­kų. Iš jų dau­ge­lis švie­sios die­nos ne­ma­to. Tarp jų – ne­ma­ža da­lis pen­si­nin­kų, ku­rie be sa­vo ūkių at­si­dur­tų su iš­ties­ta ran­ka prie val­džios du­rų.

***

Apsk­ri­tai, taip va­di­na­ma aukš­tuo­me­nė iš aukš­tai žiū­ri į žem­dir­bius. Nors dau­ge­liui iš ki­še­nių plū­go ran­ke­nos ky­šo. Gal kai ku­riems mies­tie­čiams gė­da pri­si­pa­žin­ti, jog yra ki­lę iš vi­du­rio kai­mo? Ga­li bū­ti, jog ir ūki­nin­kai kal­ti, kad at­si­dū­rė sa­vo­tiš­ka­me už­ri­by­je. Že­mės ūkis vis la­biau kon­cent­ruo­tas ir mo­der­ni­zuo­tas. Vis ma­žiau žmo­nių už­sii­ma že­mės ūkio veik­la. To­dėl kai kam ga­li su­si­da­ry­ti vaiz­das, jog duo­na, pie­nas, mė­sa ir kiau­ši­niai sa­vai­me at­si­ran­da ant pre­ky­bos cent­rų len­ty­nų… To­dėl kai­mo žmo­nės ir sta­to kry­žius… Ne mes vie­ni. Vo­kie­čių fer­me­riai sa­vo pa­ke­lė­se jau pa­sta­tė dau­giau kaip pu­sę mi­li­jo­no pa­na­šių kry­žių. Ko­dėl kry­žiai?!

***

Nuo pat žmo­ni­jos at­si­ra­di­mo kry­žius bu­vo nau­do­ja­mas kaip kul­to prie­mo­nė. Ma­no­ma, kad žmo­nės kry­žius da­rė net ak­mens am­žiu­je. Kry­žius – ir kan­čios sim­bo­lis. Se­no­vė­je bu­vo žiau­rus pa­pro­tys pri­kal­ti ar pri­riš­ti žmo­nes kan­čioms prie kry­žiaus.

Kry­žius ro­do, jog me­tuo­se yra ke­tu­ri me­tų lai­kai. Ir tuos me­tų lai­kus – pa­va­sa­rius, va­sa­ras, ru­de­nis ir žie­mas – ge­riau­siai jau­čia žmo­nės, esan­tys ar­čiau že­mės. O aukš­čiau esan­tiems la­bai daž­nai tie me­tų lai­kai – dzin. Ne­bent at­si­ran­da rei­ka­las ku­ria­me nors ku­ror­te kli­ma­to kai­tos rei­ka­lus ap­tar­ti.

***

Keis­tas šių die­nų pa­sau­lis. Gal kaž­ko­kia kai­ta vyks­ta mū­sų sme­ge­nų ląs­te­lė­se? Sut­ri­ko žmo­ni­jos gal­vo­se­na? Po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kas Ro­lan­das, svars­ty­da­mas pa­sau­lio po­li­ti­kos rei­ka­lus pa­ste­bi įdo­mų da­ly­ką. Jis „Va­ka­ro ži­nių” dien­raš­ty­je ra­šo: „Kai ei­li­nis žmo­gus pa­sa­ko, jog jis Na­po­leo­nas, tai jį už­da­ro į pa­la­tą, bet kai tą pa­tį aiš­ki­na aukš­ti po­li­ti­kai, tai jų žo­džiai kaž­ko­dėl prii­ma­mi kaip ne­gin­či­ja­ma tie­sa…” Ir mū­sų pa­dan­gė­je daž­nai gir­di­me, kaip aukš­ti vei­kė­jai kal­ba vė­jus. Ir ką?! Nie­ko ne­pa­da­ry­si­me. To­dėl pri­siei­na priei­ti prie iš­va­dos, kad dėl vi­sų pa­sau­lio bė­dų iš tik­rų­jų kal­ta kli­ma­to kai­ta. Kai nė­ra ko ap­kal­tin­ti, leng­viau­sia su­vers­ti bė­da orams. Taip ir mes, jei­gu kas ne taip, taip sa­ky­kim, taip ir da­ry­kim!