Kraunasi lagaminus ir… į Šiaulius
Keisti darbo aplinką, kolegas – sudėtinga netgi tvirto charakterio pareigūnui, baigusiam Lietuvos teisės universiteto teisės ir policijos veiklos bakalauro studijas, o Mykolo Romerio universitete įgijus Europos Sąjungos teisės magistro laipsnį.
Tai kada bus paskutinė D. Valtario darbo diena Biržuose? „Tikslios datos pasakyti negaliu, nes dar laukia tam tikros procedūros. Kaip ir kiekvienam valstybės pareigūnui, laimėjus tam tikrą atranką, reikia sulaukti pažymos iš STT (Specialiųjų tyrimų tarnybos – aut. past.), be to, man turėtų būti suteiktas leidimas dirbti su dar slaptesne informacija, o kol gaunamos tokios pažymos, gali šiek tiek užtrukti. Manau, kad dar iki Naujųjų viskas turėtų būti sutvarkyta, bet niekada negali žinoti, kaip nutiks”,- sakė D. Valtaris.
Tik – pirmyn
Pareigūnas patikslino, kad viešai pasirodžiusioje informacijoje jo darbo stažas Vidaus reikalų struktūrose yra šiek tiek paankstintas. „Dėl tam tikrų studijų ir darbinių niuansų, policijoje dirbu gerus du dešimtmečius. Savo karjeros specialiai neplanavau. Tiesiog toks gyvenimas – investuoji į save per studijas, darbo patirtį, kompetencijas. Taip aš atsiradau „vadovų rezerve”, į kurį patenka tie, kurie nori, gali ir turi aukštesnių vadovų rekomendacijas būsimiems pareigūnų karjeros pokyčiams”, – pripažino D. Valtaris.
Jis neslėpė, kad naujiems pokyčiams pradėjo ruoštis iš anksto – dalyvavo mokymuose, skirtuose vadovams ir kitose veiklose. Anot D. Valtario, jis visada jautė poreikį judėti į priekį ir siekti kažko daugiau.
Laukti rotacijos arba ruoštis karjerai
„Žinoma, yra pragmatizmo planuojant karjeros pokyčius. Pavyzdžiui, kitais metais, gegužės mėnesį, man baigtųsi penkerių metų kadencija. Taigi galėjau tiesiog laukti savo kadencijos pabaigos ir sulaukti rotacijos. Tačiau tokiu atveju niekada nežinai, kur atsidursi, kuriame Lietuvos gale. Pavyzdžiui, kokiame Rietave ar Kazlų Rūdoje, nes mūsų apskrityje šiuo metu laisvų darbo vietų nėra. Taigi galėjau laukti, taip sakant, „kur upė mane nuneš“, arba imtis iniciatyvos ir dalyvauti atrankoje“, – atviravo D. Valtaris.
Jis pripažino, kad įtakos turėjo ir tai, jog Šiaulių miestas yra šiek tiek arčiau jo gyvenamosios vietos Pakruojyje. Kasdienis važinėjimas išliks, bet, kaip pajuokavo D. Valtaris, iš namų galės išvažiuoti bent pusvalandžiu vėliau ir grįžti anksčiau.
Blogi pavyzdžiai užgrūdina
Komisariato viršininkas sako, kad jį, kaip pareigūną, formavo ne tik darbo patirtis, bet ir buvę vadovai. Iš vienų galėjo semtis patirties ir mokytis lyderystės, iš kitų, deja, teko pasimokyti, kokiu vadovu geriau nebūti.
„Dabar tikrai labai viskas pasikeitę. Požiūris į pareigūną, į patį policijos darbą. Mes gauname geriausius mokymus su geriausiais lektoriais, tarpusavio bendravimas – visai kitoks. Dabar mes su generaliniu komisaru prie kavos puodelio betarpiškai galime bendrauti ir aptarti problemas, anksčiau to nebūdavo. Jei koks aukštas pareigūnas atvažiuodavo į rajono komisariatą, tai visi turėdavo išsilakstyti pakampėmis, kad tik po akimis ir kojomis nepasimaišytų. Džiaugiuosi, kad laikai pasikeitė“, – sakė D. Valtaris.
Sėslumas nebemadingas
Jis pastebėjo, kad dabar netgi darbo keitimas nėra tragedija, nors prieš gerą dešimtmetį ir dar anksčiau buvo madingesnis sėslumas. Policijos pareigūnai taip pat nesibaimina pokyčių ir drąsiau keičia darbą, rotuojasi bei siekia karjeros.
„Bėda tik ta, kad dažniausiai net ir labiausiai motyvuotas pareigūnas gali perdegti, nes laukiant naujų galimybių gauti aukštesnes pareigas gali „numušti“ motyvaciją – laisvų vietų šioje srityje nėra labai daug, todėl to vienintelio paaukštinimo gali tekti laukti dešimtmečius. Aš ir pats nepritariu sėdėjimui vienoje vietoje“, – sakė D. Valtaris.
Jis pripažino, kad beveik dvidešimt metų dirbant Panevėžio apskrityje šis kraštas tapo jam artimas ir pažįstamas. Išsiplėtė pažinčių ratas – atsirado nemažai kolegų, savivaldybių atstovų ir kitų pažįstamų.
Biržai paliko gerą įspūdį
Na ir kokį įspūdį paliko biržiečiai? D. Valtaris nusijuokia: „Na, kaip biržiečiai… Visko buvo iš tikrųjų. Bet šiaip – viskas su jais gerai. Man iš tiesų nuoširdžiai gaila išvažiuoti, nes jaučiuosi susigyvenęs su šiuo rajonu, bendruomene, su kolegomis. Juk man dirbti teko prie trijų merų – darbą pradėjau rajonui vadovaujant Valdemarui Valkiūnui, vėliau buvo meras Vytas Jareckas, dabar – Kęstutis Knizikevičius. Ir su visais, atrodo, radome bendrą kalbą“.
Kadangi Biržai garsėja savo paveldu, paklausėme D. Valtario – ar jautėsi, kad Biržai yra alaus kraštas? „Na, alaus daryklų kiekiu gal ir taip, pritarčiau, tačiau mūsų pagrindiniai klientai, pas kuriuos važiuoja pareigūnai, tikrai nėra dideli biržietiško alaus gerbėjai. Šis gėrimas jiems per brangus. Manyčiau, kad aludarystės kultūra iš esmės pasikeitė. Dabar grįžtama prie tradicijų, žinome ir mes garsiuosius Biržų krašto aludarius, tačiau tai nebėra tas pats, kaip prieš 20–30 metų, kai tekdavo kovoti su vadinamaisiais „alaus taškais“ – dabar skirtumas didžiulis. Tačiau norėčiau pastebėti, kad ne tik biržiečiai, bet ir pasvaliečiai, pakruojiečiai taip pat turi senas aludarystės tradicijas“, – juokaudamas pastebėjo D. Valtaris.
Pečius užguls didesnė atsakomybė
Biržai – nedidelis rajonas, o kokie iššūkiai laukia pradėjus darbuotis Šiauliuose, kuriuos galima vadinti didmiesčiu? „Mano akimis žiūrint, Šiauliams iki didmiesčio tolokai. Pastaruoju metu nemažai teko važinėti į Vilnių, tai skirtumas pasijunta jau privažiavus Panevėžio rajoną, o įvažiavus į Biržų rajoną – išvis nėra ko lygintis, kai didesnis eismas vyksta gal trijose gatvėse. Tad Šiauliai irgi ne kažin kokio didumo miestas“, – pastebėjo D. Valtaris.
Pareigūnas pripažino, kad yra pasirengęs priimti darbinius iššūkius, o jų greičiausiai bus nemažai. Ir nors važinėti į darbą bus arčiau, o darbo užmokestis didesnis, atsakomybės darbe taip pat bus gerokai daugiau.
„Juk yra skirtumas, kai esi atsakingas už mažo rajono komisariatą ir – visos apskrities mastu, už kolektyvą, kuriame apie 600 pareigūnų ir samdomų darbuotojų“, – sakė D. Valtaris.
Naujose pareigose jis bus atsakingas už administravimą, valdymo organizavimą, personalo reikalus, finansus ir transportą ne tik Vyriausiajame policijos komisariate, bet ir visuose padaliniuose, veikiančiuose apskrities mastu – areštinėse, kelių policijos, konvojaus, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriuose.
Darbus paliks įpėdiniui
Kokiais atliktais darbais didžiuojasi ir ko galbūt nespėjo nuveikti policijos komisariato viršininko pareigas einantis D. Valtaris?
„Nemažai padarėme, bet nemažai darbų dar lieka nepadarytų. Norėčiau pasidžiaugti, kad pavyko įgyvendinti vieno langelio principą. Policijoje nuolat vyksta įvairūs pokyčiai, keičiasi darbo organizavimas, todėl atsirado poreikis tam vienam langeliui. Iki tol yra nutikę įvairių kuriozų, kai žmonės vaikštinėdavo komisariato koridoriais ir nieko nerasdavo. O yra buvę atvejų, kai į mano kabinetą įsiverždavo koks pilietis, norėdamas pasiteirauti apie gautą baudą. O tuo metu man vykdavo koks nors svarbus susitikimas ar pokalbis“, – sakė D. Valtaris.
Pareigūnas džiaugiasi, kad biržiečiai pokyčius priėmė teigiamai ir greitai apsiprato su naujovėmis. Geras postūmis – žmonės, esant poreikiui, skambina trumpuoju pagalbos telefono numeriu, o policija visada reaguoja ir atvyksta – pareigūnų valandomis laukti nereikia.
Šiauliai ar Biržai?
O kaip dėl kriminogeninės situacijos? Galbūt būsimam aukšto rango vadovui jau teko pasidomėti, kuo išskirtinė Šiaulių apskritis?
„Iš esmės kriminogeninė situacija yra labai panaši. Šiauliai nėra labai toli nuo Biržų. Ir kultūrinis žmonių mentalitetas panašus, jei lygintume, pavyzdžiui, su Vilniumi – ten visai kitas tempas, kitos problemos. O Šiaulių apskrityje, kaimiškuose rajonuose, panašiai kaip ir Biržų, didžiausios problemos – smurtas artimoje aplinkoje, vagystės, narkotikai, neblaivūs vairuotojai ir kiti nusikaltimai“, – pastebėjo D. Valtaris ir pridūrė, kad tiek Panevėžio, tiek Šiaulių apskrityse panašus žmonių mentalitetas.
Ar sunku priprasti prie naujos vietos, žmonių? „Manau, kad taip. Pas mus, Biržuose, mažas kolektyvas, todėl ne tik vardus, pavardes žinome – mes net vaikų vardus žinome, kokius darželius, mokyklas jie lanko… Išties jaučiamės viena artima bendruomene“, – šiltai apie kolektyvą atsiliepė D. Valtaris. Jis akcentavo, kad labai svarbus dėmesys kiekvienam darbuotojui.
O kaipgi žiniasklaida?
Darbo specifika Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigose šiek tiek skirsis ir dėl bendravimo su žiniasklaida. Ar komisariato vadovas nepasiges tiesioginio kontakto?
„Būdavo iššūkių. Ypač kai jūs, žurnalistai, pirmieji atsirasdavote įvykio vietoje. Bet aš vis tiek manau, kad žurnalistai – ketvirtoji valdžia, ir bendradarbiavimą su vietine žiniasklaida vertinu labai gerai. Betarpiškas bendravimas ir mus, pareigūnus, verčia pasitempti. Aišku, pasitaiko visokių situacijų, ypač sudėtingų atvejų, kai mes negalime atvirauti – kai vyksta sudėtingi, sukrečiantys tyrimai, tuomet ir komentuoti negalime. Tačiau būna atvejų, kai reikalinga visuomenės ir žiniasklaidos pagalba“, – prisipažino D. Valtaris.
Jis pridūrė, kad dirbant Biržų rajono policijos komisariato viršininku vietinės žiniasklaidos dėmesys ir klausimai ne tik vertė pasitempti, bet ir leido nuolat „laikyti ranką ant rajono pulso“. Žurnalistai, jo žodžiais, padėdavo susidaryti tam tikrą vaizdą, kuo gyvena visuomenė, kas žmonėms yra aktualu ir svarbu.
Kad nereikėtų kviesti policijos…
Pokalbio pabaigoje paklausėme D. Valtario, ko atsisveikinimo ir artėjančių Kalėdų proga palinkėtų biržiečiams bei savo kolegoms.
„Palinkėčiau gyventi taikoje ir santarvėje, kad nereikėtų kviesti policijos… Kad Kalėdas visi sutiktų ramiai, savo šeimose. Norėčiau palinkėti, kad prieš kviesdami pareigūnus pagalvotų – ar tikrai negalima konflikto išspręsti be jų pagalbos. Juk tuo metu, kai policija vyksta spręsti šeimyninio ginčo, galbūt labiau pagalbos reikia didesnės nelaimės ištiktam žmogui. Kalėdos – stebuklų metas, todėl ir linkiu visiems – susitaikymo ir ramybės“, – palinkėjo Deividas Valtaris.
Ž. Maniko nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.