Sodybos grožį kuria patys

So­dy­bos gro­žį ku­ria pa­tys

Šiau­lie­čių Bart­ke­vi­čių so­dy­bo­je žy­di mar­gas­pal­vės gė­lės, čiur­le­na fon­ta­nė­lis, ba­sei­nė­ly­je nar­do žu­vy­tės, o kvap­nius bud­lė­jų krū­me­lius lan­ko mar­gas­pal­viai dru­ge­liai. Jo­lan­ta Bart­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad jos kie­me nė­ra nie­ko ypa­tin­go, tie­siog sten­gia­si kur­ti to­kią ap­lin­ką, ku­rio­je bū­tų ge­ra leis­ti va­ka­rus.

Jur­gi­ta JUŠK­E­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Prie na­mo ne­di­de­lia­me ba­sei­nė­ly­je švie­siai vio­le­ti­nius žie­dus sklei­džia van­dens le­li­jos. „Lyg ži­no­da­mos, kad su­lauk­si­me sve­čių, pra­žy­do“, – šyp­so­si po­nia Jo­lan­ta.

So­do ži­bin­tų ap­sup­tas ba­sei­nė­lis ypač gra­žiai at­ro­do su­te­mus, kai įsi­žie­bia švie­sos.

So­dy­bo­je daug ak­me­nų. Di­des­ni pa­nau­do­ti al­pi­na­riu­mui, gė­ly­nams, smul­kūs – ta­ke­liams ir tar­pams tarp au­ga­lų už­pil­ti, kad ma­žiau rei­kė­tų ra­vė­ti. So­dy­bos šei­mi­nin­kė sa­ko, kad ak­me­nų čia, ko ge­ro, dau­giau kaip 5 to­nos su­vež­ta.

Pa­lei įva­žia­vi­mą – iš ne­di­de­lių ak­me­nų su­mū­ry­tas bor­te­lis, kiek to­liau iš­li­kęs ak­me­ni­nės tvo­ros frag­men­tas. „Vi­sas ak­me­ni­nes tvo­re­les, kaip mo­kė­jo, taip pa­da­rė ma­no tė­tis. Ne­no­riu jų keis­ti, nes tai – pri­si­mi­ni­mas apie tė­tį“, – sa­ko mo­te­ris.

Kie­me yra ir Jo­lan­tos ma­mos gė­lių dar­že­lis, ku­ria­me au­ga ir žy­di lie­tu­vio akiai įpras­tos dau­gia­me­tės gė­lės. Nors au­ga­lai pa­pras­ti, ta­čiau pui­kiai įsi­lie­ja į bend­rą ap­lin­ką ir ją pa­pil­do. Ma­mos kam­pe­lis iš­si­ski­ria liau­diš­kais mo­ty­vais, ku­rie dar prieš po­rą me­tų do­mi­na­vo vi­so­je so­dy­bo­je.

Te­ra­sos ar pa­vė­si­nės Bart­ke­vi­čių so­dy­bo­je nė­ra. Pie­tų sta­las su ke­tu­rio­mis kė­dė­mis įkur­din­tas obels pa­vė­sy­je, o ka­vos sta­le­lis su dviem kė­dė­mis – ar­čiau na­mo, de­ko­ra­ty­vi­nio me­de­lio pa­vė­sy­je.

Jo­lan­ta pa­sa­ko­ja, kad bė­gant me­tams kie­mo vaiz­das kei­tė­si: ma­žė­jo dar­žų, dau­gė­jo ve­jos, prieš maž­daug pu­sant­rų me­tų iš­si­ka­sė ne­di­de­lį tven­ki­nį, o že­mes pa­nau­do­jo al­pi­na­riu­mui įreng­ti.

„Nė­ra taip, kad at­si­sės­čiau ir gal­vo­čiau, ką čia dar pa­da­rius. Daž­niau­siai min­tys ky­la sto­vint prie vir­tu­vės lan­go, pro ku­rį ma­to­si vi­sas kie­mas. Kar­tais vy­ras, pa­ma­tęs, kad sto­viu ir žiū­riu, sa­ko: „Eik nuo lan­go, vėl ko pri­si­mąs­ty­si“, – juo­kia­si Jo­lan­ta.

Vi­siš­kai dar­žo šei­ma neat­si­sa­kė. Nuo gė­ly­nų jis at­skir­tas kar­po­ma rū­tų gy­vat­vo­re ir ak­me­ni­niu ati­tva­ru, ku­rį puo­šia va­zo­nai su vien­me­tė­mis ryš­kias­pal­vė­mis gė­lė­mis.

Yra ir šilt­na­mis, ap­link ku­rį taip pat žy­di gė­lės ir de­ko­ra­ty­vūs krū­me­liai, tarp jų – ir bud­lė­jos, dar va­di­na­mos dru­ge­lių me­džiais.

Apie de­ko­ra­ty­vius krū­mus Jo­lan­ta per­skai­tė in­ter­ne­te. La­bai pa­ti­ko jų iš­vaiz­da ir tai, kad jie žy­di iki pat vė­ly­vo ru­dens. O kai nu­va­žia­vo pirk­ti, iš par­da­vė­jo su­ži­no­jo, kad bud­lė­jos va­di­na­mos dru­ge­lių me­džiais, nes jų žie­dų kva­pas pri­vi­lio­ja dru­ge­lius.

„Neį­si­vaiz­duo­ja­te, kas čia da­rė­si va­sa­rą. Tur­būt vi­si ra­jo­no dru­ge­liai pas mus su­skris­da­vo. Net žie­dų per dru­ge­lius ne­si­ma­ty­da­vo. Drau­gai ste­bė­da­vo­si, ko tų dru­ge­lių pas mus tiek daug“, – šyp­so­si Jo­lan­ta.

Be de­ko­ra­ty­vi­nių me­džių ir krū­mų įvai­ro­vės, so­dy­bo­je au­ga ir vyš­nios, ser­ben­tai, obe­lys. Pas­ta­ro­sios ge­ni­mos kaip de­ko­ra­ty­vi­nės, kad bū­tų neaukš­tos ir tu­rė­tų gra­žią for­mą. Ne­pai­sant to­kio neįp­ras­to vais­me­džiams ge­nė­ji­mo, obe­lys pui­kiai de­ra, o rau­donsk­ruos­čiai obuo­liai at­ro­do kaip bum­bu­lai ant ža­lios ke­pu­rės.

Įs­pū­din­gai at­ro­do spi­ra­le iš­kar­py­ta ke­lių met­rų aukš­čio tu­ja. Šios aukš­taū­gės kar­py­ti pa­ti Jo­lan­ta neišd­rį­so, pa­si­kvie­tė į pa­gal­bą pro­fe­sio­na­lą, ku­ris me­dį prieš po­rą me­tų iš­kar­pė ir da­bar ret­kar­čiais pri­žiū­ri, kad ne­pra­ras­tų for­mos. Meist­ras Jo­lan­tai sa­kęs, kad tai vie­na aukš­čiau­sių tu­jų Šiau­lių ra­jo­ne.

Spi­ra­li­nio tu­jų kar­py­mo mo­ko­si ir pa­ti Jo­lan­ta, be­je, pro­fe­sio­na­li kir­pė­ja. Šei­mi­nin­kė ro­do neaukš­tas tu­jas, ku­rias pa­ti iš­kar­pė. Ne­leng­vas dar­bas – nu­kirp­si ne tą ša­ke­lę, ir jau ne­be­bus for­mos.

Bart­ke­vi­čių so­das ste­bi­na de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų įvai­ro­ve. „Pa­va­di­ni­mų ne­klaus­kit, neį­si­me­nu“, – šyp­so­da­ma­si įspė­ja Jo­lan­ta.

Įdo­mes­nių au­ga­lų ieš­ko mu­gė­se, tur­gu­je. Kar­tais in­for­ma­ci­jos ieš­ko in­ter­ne­te. Su­si­ra­šo pa­ti­ku­sių au­ga­lų są­ra­šą ir ke­liau­ja ieš­ko­ti.

„Vi­sa­da sten­giuo­si rink­tis tokius au­ga­lus, kad žy­dė­tų va­sa­rą ir ru­de­nį ne­nu­vil­tų“, – sa­ko mo­te­ris.

Pa­sak mo­ters, va­sa­ra to­kia trum­pa, tad žie­dais no­ri­si džiaug­tis kuo il­giau, kad nu­žy­dė­jus vie­niems, žie­dais džiu­gin­tų ki­ti. Ne­si­no­ri grei­tai pa­si­ner­ti į ru­dens pil­ku­mą. Vien­me­tes gė­les Jo­lan­ta taip pat ren­ka­si ryš­kių, gy­vų spal­vų: rau­do­nas, gel­to­nas, vio­le­ti­nes. Va­zo­nuo­se žy­di pe­tu­ni­jos, be­go­ni­jos, pe­lar­go­ni­jos.

Mo­te­ris, žvelg­da­ma į sa­vo kie­mą, sa­ko, kad idė­jų dar daug, tik vie­tos ma­žai, ne­si­no­ri per­krau­ti 9 arų skly­po. Kar­tais ar­ti­mie­ji juo­kau­ja, kad Jo­lan­ta grei­tai pas kai­my­nus pe­reis.

Iš kur ta mei­lė gro­žiui, ap­lin­kos puo­se­lė­ji­mui?

Jo­lan­ta šį po­trau­kį grei­čiau­siai bus pa­vel­dė­ju­si iš ma­mos, ku­ri dar tais lai­kais, kai prie na­mų do­mi­nuo­da­vo dar­žai, jau puo­se­lė­jo įspū­din­gus gė­ly­nus, puo­šė juos ak­me­ni­mis, nors ta­da tai bu­vo neįp­ras­ta. Gra­žiai sa­vo na­mų ap­lin­ką puo­se­lė­ja ir Jo­lan­tos te­ta.

Nors ir ne­di­de­lis skly­pas, kad jis at­ro­dy­tų gra­žiai, pa­sak Jo­lan­tos, rei­kia įdė­ti daug dar­bo. So­dy­bą gra­žin­ti Jo­lan­tai pa­de­da duk­ra su žen­tu, vy­ras ir ma­ma. Vi­si pri­si­de­da, kad sa­vait­ga­lius ir va­ka­rus sa­vam kie­me leis­ti bū­tų ma­lo­nu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

TVEN­KI­NU­KAS: Prieš pu­sant­rų me­tų iš­kas­ta­me tven­ki­nu­ke šian­dien nar­do žu­vy­tės, trykš­ta fon­ta­nas, ap­lin­ką puo­šia kruopš­čiai pri­žiū­ri­mi au­ga­lai. Til­te­lį su­ren­tė šei­mos drau­gas.

ŠEI­MI­NIN­KĖ: Jo­lan­ta Bart­ke­vi­čie­nė kur­da­ma na­mų ap­lin­ką sten­gia­si, kad jo­je bū­tų ma­lo­nu leis­ti lai­ką.

TU­JA: Kie­mo pa­ži­ba – aukš­taū­gė spi­ra­le iš­kar­py­ta tu­ja.

AL­PI­NA­RIU­MAS: Apg­riu­vus ak­me­ni­nei tvo­re­lei, rei­kė­jo kaž­ko im­tis. Jo­lan­ta ne­no­rė­jo vi­siš­kai išar­dy­ti tė­čio mū­ry­tos tvo­re­lės, to­dėl su­ma­nė ją ap­dai­lin­ti įreng­da­ma al­pi­na­riu­mą.

AK­CEN­TAS: Me­džio kel­mas su su­si­py­nu­sio­mis šak­ni­mis ta­po gė­ly­no ak­cen­tu.

BA­SEI­NĖ­LIS: Ant bal­tų ak­me­nų pa­ky­los įreng­ta­me ba­sei­nė­ly­je žuydi van­dens le­li­jos. Kom­po­zi­ci­ją va­ka­re ap­švie­čia sau­lės ba­te­ri­jo­mis krau­na­mi švies­tu­vai.

DRU­GE­LIAI: Kvap­nius bud­lė­jų žie­dus net ir ru­de­nį lan­ko mar­gas­pal­viai dru­ge­liai.

AKCENTAI: Sodyboje yra ir netikėtų akcentų – pavyzdžiui, ši voveraitė. Tokių akcentų randa sendaikčių turguose.