Naujausios
Senovinės gėlės augintos ne dėl grožio
Pradėjusi ruoštis paskaitai apie tradicines kambarines gėles, Asta Klimkienė, Šiaulių botanikos sodo direktorė, rašytiniuose šaltiniuose ir etnografų atsiminimuose rado įdomių faktų. Medėjantį alaviją, pelargoniją ar smidrą žmonės vertino dėl gydomųjų savybių, o grožio samprata atėjo vėliau.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Grožis plito per vienuolynus ir dvarus
A. Klimkienę domino ne tik mūsų, žemdirbių krašte, auginti vazoniniai augalai, bet ir kaip jie atsirasdavo paprastų žmonių pirkiose.
Lietuvoje visais laikais buvo šviesuolių. Vienas iš jų — XIX amžiuje gyvenęs pranciškonas, gydytojas, botanikas ir pirmasis Lietuvos augalų tyrinėtojas Jurgis Ambrozijus (Ambraziejus) Pabrėža.
Liaudies gydytojas dar jaunystėje augino įvairias vaistingąsias žoles ir mokė, kaip jomis gydytis. Jis sakė, jog gydo ne tik džiovinti augalai. Savo rankraščiuose kaip gydomuosius augalus mini pipirą ir mėtaitę (baziliką). Gydytojas žmones mokė, kad augalais reikia dezinfekuoti ir dūmines pirkias.
Gėlės plito ir per dvarų kultūrą. Oranžerijose buvo auginami iš pietų parsivežti augalai.
A. Klimkienė paneigė nuomonę, neva slapčia nugnybtas gėlės daigas geriau auga. Anksčiau, pasakojo ji, gėlių nevogdavo, bet eidavo jų prašyti. Pamatę gražią gėlę žmonės nebijodavo užeiti pas ponią ir paprašyti jos daigo.
Vertino gydomąsias galias
Lietuviai, tęsė A. Klimkienė, buvo pragmatiški — žiūrėjo, kuo augalas galėjo būti naudingas. Todėl paprasto lietuvio namuose augo tradicinės, senoviškos gėlės — medėjantis alavijas (alijošius), pelargonija, jeronimas. Šie augalai buvo nelepūs ir naudingi.
Nereiklus, drėgmės trūkumą ir temperatūros svyravimus atlaikantis alavijas buvo vertinamas kaip priešuždegiminis, žaizdas, opas, slogą, kokliušą ir kitas ligas gydantis vaistas. Žmonės žinojo, kad šio augalo gydomosios savybės sustiprėja trečiais-ketvirtais augimo metais. Dvi savaites iki skinant tvirtas šakeles, gėlės nelaistydavo. Nuskintą tiek pat laiko palaikydavo šaltesnėje, tamsesnėje kamaroje.
Pelargoniją, ar vieną iš jos rūšių jeronimą, taip pat augindavo kaip priešuždegiminį, kvėpavimo takus veikiantį vaistą. Nuskintą ir tarp pirštų patrintą specifinį kvapą skleidžiantį jeronimo lapelį dėdavo į skaudančią ausį. Gydomųjų ir tonizuojančių savybių turėjo ir dygioji pelžiedė.
Šios vazoninės gėlės buvo vertinamos ir dėl orą dezinfekuojančių savybių. Anksčiau, pasakojo A. Klimkienė, ji galvojo, kad dviejų galų pirkiose gėlės augintos tik gerajame, svečiams ir sakralinėms apeigoms skirtame gale. Gėlės augo ten, kur gyveno žmonės, nes jų kvapas atbaidydavo vabzdžius, neleisdavo plisti virusams.
Fikusai, monsteros ir kitos puošnios gėlės pradėtos auginti vėliau.
Augino ritualinius augalus
A. Klimkienė prisiminė, jog anksčiau į šermenis gėlių nenešdavo — gėlė mirusiajam laikyta lyg nepagarba, įžeidimas. Gėlę atnešdavo tik mirus labai jaunam žmogui.
Eidami į šermenis, žmonės atsinešdavo maisto, žvakių, namuose auginamo ėglio ar smidro šakelių. Ir tamsesniame kampe galėjęs augti visžalis smidras, kaip ir tikroji mirta, laikyti apeiginiais augalais.
Orą dezinfekuojanti mirta paprastai laikyta namuose, kur augdavo dukterys. Ja, kaip ir rūta, puošdavosi jaunamartės, jaunos mergaitės, eidamos į bažnyčią per Velykas.
Mirta, pasakojo A. Klimkienė, naudotas kaip ir specifinis prieskonis. Ji atkreipė dėmėsį, jog prieskoniniai augalai į lietuvių žemės lopinėlius atėjo XV amžiuje po Valakų reformos, kai žmonės prie namų pasisodindavo iš miškų, laukų parsineštus čiobrelius, mėtas, raudonėlius. Vėliau iš dvarų paplito krapai, petražolės ir kiti prieskoniniai augalai.
Vazonas — kiauras puodas
A. Klimkienė pastebėjo, kad augindami, pavyzdžiui, apeiginius augalus, žmonės kooperuodavos — gėlės augdavo didesnėse pirkiose.
Anksčiau gėlių namuose metų metais neaugindavo. Kas 2-3 metus jas persodindavo, pasilikdavo jaunas ataugas, o senesnius augalus išnešdavo į darželius.
Taip darydavo todėl, kad kaimo pirkiose gėlės sodintos į kiaurus puodus, skardines. Gėlės vazonuose augdavo tik dvarų oranžerijose. Vyrai, prisiminė skaičiusi A. Klimkienė, pykdavo, kad kiauri indai gadindavo palanges, todėl gėlės būdavo statomos ant suolelių.
Moterys rūpindavosi ir į kokią žemę vazonines gėles sodina. Kaip trąšą naudojo vištų mėšlą, kurį dėdavo atskirai nuo kiaulių, žinojo, kad jį galima naudoti tik paraugintą.
Floristiniai sprendimai atėjo vėliau
Namų puošyba dirbtinėmis gėlėmis ir floristinėmis kompozicijomis atėjo vėliau. Vilma Busilaitė, floristė, Šiaulių universiteto taikomosios dailės ir technologijų katedros asistentė, teigė, jog ir dabar namus galima puošti dirbtinėmis gėlėmis, tik jos turi būti kokybiškos — sunkiai atskiriamos nuo tikrų.
Floristines kompozijas, sakė ji, esant augalų ir floristinių priemonių pasirinkimui, dabar galima kurti įvairiausias. Populiariausios yra rytietiškos, kuriose dominuoja ikebanos ir europietiškos, žavinčios geometrinėmis formomis.
Kompozicijos parenkamos pagal namų stilių. Be įvairių darymo subtilybių, joms taikoma bendra taisyklė — žali augalai nemaišomi su sausais.
Svarbi ir vieta. Pavyzdžiui, virtuvėje, sakė V. Busilaitė tiks mažesnės daržovių, vaisių kompozicijos, o elementariausia puošmena yra svogūno ar česnako pynė.
Darbo kambaryje floristinis akcentas neturi blaškyti dėmesio, o kitose patalpose, kaip ir užuolaidos, kompozicijos gali tapti interjero detale.
GĖLĖS: Pelergonija, alavijas, mirta ir smidras buvo pirmosios vazoninės gėlės, augintos lietuvių pirkiose.
PUOŠMENA: Ir anksčiau augintas amarilis ant XXI amžiaus palangės gali tapti pavasarine kompozicija.
SPRENDIMAS: Elementariai dekoruotas molinis vazonas, pridėtas dekoratyvinių akmenukų, nereikalauja priežiūros.
AKCENTAS: Floristinė kompozicija gali tapti pagrindine interjero detale. Tokią kompoziciją Vilma Busilaitė suderino su modernia užuolaida.
LAIKAS: Šiaulių botanikos sodo direktorė Asta Klimkienė pastebėjo, jog senovinėmis laikytos gėlės dar nenurašytos, tik jų pasirinkimas yra žymiai didesnis.
Giedriaus BARANAUSKO ir Jono TAMULIO nuotr.