Naujausios
Pasitraukimas į tylą
Virginija ir Aleksandras Liubičevai prieš penkerius metus nusipirko seną, prieš 93 metus statytą medinį namą Kelmės rajone, Raudiškės kaime. Dabar tautodailininkas Aleksandras savo paveikslus tapo iš natūros. Miškas — ranka pasiekiamas. Tarp medžių, po vaiskiu kaimo dangumi, gimsta etiudai, kuriuos dailininkas perkelia į didžiules, kelių kvadratinių metrų drobes.
Regina MUSNECKIENĖ
Miško šauksmas
Didžiulėse Aleksandro drobėse — miškas ir jūra. Įeini į kambarį, o, regis, brendi į jūrą arba žengi į mišką. Taip natūraliai atrodo jo paveikslai. Miškas ir jūra — nuolatiniai Aleksandro gyvenimo palydovai.
Aleksandras Liubičevas — ukrainietis. Vaikystė prabėgo netoli Azovo jūros. Lietuvoje tarnavo armijoje. Čia sutiko savo meilę — ir pasiliko. Ilgą savo gyvenimo atkarpą praleido Klaipėdoje. Dirbo dailininku jūrų uoste. Po darbo iki vėlumos užsibūdavo savo dirbtuvėse. Savaitgaliais taip pat tapydavo jūrą, peizažus. Kas mėnesį Meno tarybai pateikdavo apie dešimt paveikslų. Tarybos nariai juos įvertindavo — tuomet galėdavo nešti parduoti į dailės parduotuves.
Kartais Aleksandras gaudavo užsakymų. Vienai Klaipėdos bažnyčiai nupiešė 14 stacijų. Tapydavo Šventųjų paveikslus.
Žmonės prašydavo, kad nupieštų jų portretus. Ir dabar užsako giminaičio ar šeimos nario portretą. Dovanoja jį gimtadienio proga. Tačiau menininkas nuolat ilgėjosi miško. Nepraleisdavo progos išlėkti į užmiestį pagrybauti.
Galiausiai su žmona Virginija nusprendė visiškai atsisakyti miesto. Nusipirko namą Janaučių gyvenvietėje, netoli jos gimtinės. Tik čia nerado menininkui reikalingos vienumos ir ramybės. Todėl, pasitaikius progai, Virginija ir Aleksandras pasitraukė į visišką tylą — aptiko seną vienkiemį Raudiškės kaime. Čia tokia ramybė, o aplink — miškai. Jų tankmėje Aleksandras piešia etiudus ir randa atgaivą širdžiai.
Tapyti mokėsi Maskvoje
Piešti Aleksandras Liubičevas mokėsi dar vaikystėje. Paskui studijavo dailę Maskvoje. Dar prisimena ir savo pedagogę Iriną Dorogonevskają.
Dirbdamas Klaipėdos jūrų uoste piešdavo reklamas. Priklausė tautodailininkų sąjungai. Pats konsultuodavo ir mokydavo dailės gudrybių pradedančiuosius menininkus. Dvi jo mokinės taip pat tapo tautodailininkėmis.
Aleksandro žmona Virginija sako nesuskaičiuojanti, kiek paveikslų per tuos septyniolika metų, kai jie kartu, Aleksandras pripiešė. Kai persikėlė gyventi į kaimą, vienas kambarys būdavo jo dirbtuvės.
Tik pastaruoju metu menininkas savo molbertą išnešė į ūkinį pastatą. Mat dirbtuvėlėse teko įrengti virtuvę. Liubičevų šeima paėmė globoti du našlaičius Virginijos sesers vaikus. Berniukas — neįgalus. Prireikė vaikams atskiro kambario.
Tačiau Aleksandras nenusimena. Kuria planus. Padarys savo globotiniui Modestui mažą molbertuką ir mokys jį tapyti. Juk nuobodu paaugliui kiauras dienas sėdėti vežimėlyje.
Paveikslai ne kartą gelbėjo
Tapyba visą gyvenimą buvo Aleksandrui atgaiva sielai. Net ir tuomet, kai jau nebedirbo dailininku, nebekūrė reklamų, kai buvo paprastas sandėlio darbininkas arba stalius.
Tapyba jam padėdavo patekti į bendraminčių ratą, įdomiai pabendrauti. Tapydamas paveikslus prisidurdavo prie algos. Aleksandras mena, jog sovietiniais laikais už paveikslą gaudavo po šimtą rublių. O už vieną didelį žiemos peizažą pirkėjas nesiderėdamas sumokėjo visą tūkstantį.
Atsikraustęs į Kelmės rajoną tautodailininkas dalyvaudavo parodose. Iš parodų jo peizažus mielai nupirkdavo parodos lankytojai. Mat Aleksandras — ne brangininkas. Parduodavo už įkandamą kainą. Kartais dažai ir drobė kainuodavo daugiau negu gaudavo už darbą.
Kai persikėlė į Raudiškę, atsitvėrė tylos siena. Įsirengė nedideles dirbtuves ir ištisą žiemą tapydavo. Nukabinėjusi paveikslais visas sienas Virginija sakė jau neišmanė, kur Aleksandro kūrinius padėti.
Tačiau kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo savotiškos santaupos. Vyras sunkiai susirgo. Pigiai išpardavė visus savo paveikslus, kad turėtų pinigų gydymui.
Savo peizažais Aleksandras atsilygindavo gydytojams. Kai gimdavo anūkas, važiuodamas jo pasiimti iš ligoninės Aleksandras visada veždavo savo peizažą. „Gydytojas man anūkėlį, aš jam — paveikslą,“ — šypsosi tautodailininkas.
Jo paveikslai patiko medikams. Nupirko keletą peizažų ir papuošė jais Akušerijos skyriaus sienas.
Aleksandras didžiuojasi, kad jo darbai tapo Klaipėdos pieno kombinato interjero akcentu.
Pirmoji kritikė
Visą pokalbį lauko pavėsinėje, prie senos devyniasdešimtmetės trobos, šalia Aleksandro sėdi ir šiltu žvilgsniu kiekvieną jo žodį palydi žmona Virginija. Su ja Aleksandras jau septyniolika metų. Ji — pirmoji menininko kūrybos kritikė. Kartais Aleksandras reaguoja į jos pastabas, kartais — ne. Bet galutiniu rezultatu Virginija dažniausia būna patenkinta.
Virginija — antroji Aleksandro žmona. Su pirmąja santuoka nesusiklostė. Gal perdėm susikoncentravęs į kūrybą per mažai dėmesio rodė šeimai... Tačiau meniškos prigimties Aleksandras džiaugiasi, jog santykiai su vaikais ir buvusia žmona išliko draugiški. Tai jam atrodo svarbiausia.
Dabar du Aleksandro vaikai iš pirmos santuokos — Amerikoje, dukra — Airijoje. Visi septyni Lietuvoje pasilikusio ukrainiečio anūkai auga užsienyje. Tačiau su vaikų šeimomis Aleksandras nuolat bendrauja. Kai susirgo vėžiu, vaikai siųsdavo vaistus. Ir dabar, kai liga traukiasi, į Raudiškę dažnai atkeliauja siuntiniai iš tolimų šalių. „Jeigu būčiau buvęs labai blogas tėvas, taip nesirūpintų,“ — skalsina žodį Aleksandras.
Penkerius metus po to, kai iširo šeima, vienas išgyvenęs tautodailininkas pasakoja nė negalvojęs kurti kitos šeimos. Tačiau kartą miške grybaudamas sutiko našlę Virginiją. Pamilo ją ir du jos vaikus. Tai už Virginijos anūkėlius Aleksandras medikams dovanoja paveikslus. Juos laiko savais. O dabar, kai liko vieni du, sutiko priglausti ir mirusios Virginijos sesers du našlaičius.
„Mes visur kartu. Ir grybauti, ir žvejoti, — puikiais santykiais su vyru džiaugiasi Virginija. — Išmokiau Aleksandrą net megzti.“
Virginija — taip pat meniškos prigimties. Iš profesijos mezgėja. Tačiau ir čia reikėdavo daug išmonės ir kūrybinės gyslelės. Ilgą laiką dailės kombinatams megzdavo megztukus, kepures, kojines.
ĮKVĖPIMAS: Aleksandrą Liubičevą labiausiai įkvepia gamta. Didžiuliai peizažai ant sienų atrodo lyg įžentum į tikrą mišką.
DRAUGYSTĖ: Aleksandras ir Virginija Liubičevai drauge ir žvejyboje, ir grybaudami, ir kurdami. Vienas kitam gelbsti ir ištikus nelaimei.
MIŠKAS: Aleksandras Liubičevas labiausiai mėgsta piešti mišką.
KALNAI: Menininko išmonė ir tiksli ranka ant drobės perkelia įstabiausius vaizdus.
INTERJERAS: Didžiules erdves, visas namų kerčias užpildantys Aleksandro paveikslai tampa jo namų išskirtinumu.
BUVEINĖ: Sena 93 metų kaimo troba tapo kūrybingų sielų buveine.
AUKSARANKIS: Aleksandras rankose laiko ne tik teptuką. Joms paklūsta medis ir plyta. Daili rūkykla ir židinys puošia sodybos aplinką.
Autorės nuotr.