Naujai rankinei nunerti pakanka poros valandų

Nau­jai ran­ki­nei nu­ner­ti pa­kan­ka po­ros va­lan­dų

Aukš­tel­kė­je (Šiau­lių r.) gy­ve­nan­ti Jo­li­ta Šal­ke­vi­čie­nė iš vir­vu­čių ne­ria ran­ki­nes. Di­des­nę ran­ki­nę nu­ne­ria per 2 va­lan­das, ma­ža­i už­ten­ka ir 40 mi­nu­čių. Jo­li­ta sa­ko, kad to­kią ran­ki­nę ga­li nu­si­ner­ti ir tos, ku­rioms trūks­ta lai­ko bei įgū­džių.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Pa­vy­ko iš kar­to

J. Šal­ke­vi­čie­nė ant sta­lo iš­dė­lio­ja įvai­rių dy­džių ir spal­vų ran­ki­nes. Vi­sos pa­puoš­tos „fir­mi­niu“ Jo­li­tos sim­bo­liu – ke­tur­la­pe gė­ly­te.

Ant so­fos iš­tie­sia vai­kiš­kų megz­tu­kų: jais puo­šia­si ne­se­niai tre­jų me­tų gim­ta­die­nį at­šven­tęs sū­nus. O kur dar rie­ši­nės, ke­pu­rės, na­mų de­ko­ra­ci­jos.

Megz­ti J. Šal­ke­vi­čie­nė pra­dė­jo bū­da­ma 6–7 me­tų. Pa­ro­dė ma­ma – už­siė­mi­mas pa­ti­ko iš kar­to. Pir­ma­sis Jo­li­tos mez­gi­nys bu­vo lie­me­nė lė­lei. Įvei­kė po tru­pu­tį, pa­de­dant ma­mai. Kiek vė­liau pra­dė­jo ir ner­ti.

Ner­tos ran­ki­nės – nau­jau­sias J. Šal­ke­vi­čie­nės at­ra­di­mas. Di­des­nę ran­ki­nę nu­ne­ria per 2 va­lan­das, ma­žai už­ten­ka ir 40 mi­nu­čių.

Ran­ki­nės ne­ria­mos iš spe­cia­lių vir­ve­lių, jų ga­li­ma įsi­gy­ti par­duo­tu­vė­je. Vie­no­je pa­kuo­tė­je bū­na 200 met­rų vir­ve­lės. Iš pa­le­tės ga­li­ma iš­si­rink­ti no­ri­mą spal­vą. Pa­sak J. Šal­ke­vi­čie­nės, vir­ve­lės kai­nuo­ja įvai­riai: san­dė­liuo­se – 7–9 eu­rus, par­duo­tu­vė­se – 12 eu­rų.

Iš 200 met­rų vir­vu­tės ga­li­ma nu­megz­ti vie­ną di­des­nę ran­ki­nę ir dar dvi ma­žy­tes.

Ran­ki­nei megz­ti rei­ka­lin­gas sto­ras vą­še­lis. J. Šal­ke­vi­čie­nės ran­ko­se – 9 mi­li­met­rų.

Ner­tą ran­ki­nę J. Šal­ke­vi­čie­nė pa­ma­tė sa­na­to­ri­jo­je Pa­lan­go­je. Už­kal­bi­no mo­te­rį ir iš­siaiš­ki­no, kaip nu­ner­ti.

„La­bai pa­pras­ta, pa­vy­ko iš kar­to. Ži­no­ma, pa­skui to­bu­li­ni. Pa­vyz­džiui, ma­tai, kad rei­kia da­ry­ti di­des­nį dug­ną, nes pa­to­giau su­si­dė­ti daik­tus, pi­ni­gi­nę, sta­bi­liau pa­si­dė­ti“, – sa­ko Jo­li­ta.

Kiek nu­nė­rė ran­ki­nių, ne­be­sus­kai­čiuo­ja. Ypač „karš­tas“ lai­kas bu­vo prieš Ka­lė­das. „Ran­kų dar­bo do­va­na, jos ši­lu­ma vi­suo­met ma­lo­nes­nė, nei pirk­ta pre­ky­bos cent­ruo­se“, – nea­be­jo­ja gra­žia­dar­bė.

Ir pa­drą­si­na: ne­svar­bu, jei ne­tu­ri­te daug įgū­džių. Par­duo­tu­vė­se yra ne­bran­gių me­džia­gų, iš ku­rių ga­li­ma su­kur­ti la­bai ori­gi­na­lią, mie­lą ran­kų dar­bo do­va­ną.

Ran­ki­nė – ir vien­me­tei

Jo­li­ta ima vą­še­lį ir pra­de­da ner­ti. Už­mez­ga maz­gą ir ne­ria vir­ve­lę. Įgu­dę pirš­tai dir­ba mik­liai – vir­ve­lė il­gė­ja aki­mirks­niu. Vis pri­dė­da­ma akių, nu­ne­ria ran­ki­nės dug­ną. Ki­tu raš­tu „ke­liau­ja“ aukš­tyn – ne­ria ran­ki­nės šo­nus. Vi­sa ran­ki­nė nu­ne­ria­ma iš­vien – siū­ti ne­rei­kia.

Kiek už­mes­ti akių, pri­klau­so nuo ran­ki­nės dy­džio. J. Šal­ke­vi­čie­nei yra te­kę megz­ti ir la­bai ma­žą ran­ki­nę – vie­ne­rių me­tų mer­gai­tei.

„La­bai įtrau­kia, – šyp­so­si ner­da­ma. – Šis už­siė­mi­mas tin­ka net ir toms, ku­rios ne­tu­ri lai­ko ir kant­ry­bės.“

Ran­ki­nes puo­šia ke­tur­la­pė­mis įvai­rių spal­vų gė­ly­tė­mis. Jos – lyg fir­mi­nis Jo­li­tos ženk­las. Kar­tais į gė­lės vi­du­riu­ką įsiu­va sa­gą.

„Jau gal­vo­ju apie kaž­ką ki­ta“, – šyp­so­si mo­te­ris. Puo­šy­bos va­rian­tų ga­li bū­ti įvai­riau­sių: kas­pi­nė­lis, vir­vu­tė.

Vie­nos ran­ki­nės – viens­pal­vės, ki­tos ke­lių spal­vų. Tai – fan­ta­zi­jos rei­ka­las. Bet po­pu­lia­riau­sios – juo­dos.

Ga­li­ma į vi­dų įdė­ti pa­mu­ša­liu­ką, pri­tvir­tin­ti mag­ne­tu­ką, kad ran­ki­nė už­si­spaus­tų.

Ran­ki­nės pri­va­lu­mas – pa­to­gios, leng­vai skal­bia­si (Jo­li­ta skal­byk­lė­je pa­ren­ka 30 laips­nių tem­pe­ra­tū­rą).

Iš vir­vu­čių ga­li­ma nu­si­ner­ti ne tik ran­ki­nę, bet ir du­be­nė­lių. Jie, pa­sak Jo­li­tos, da­bar la­bai ma­din­gi. Du­be­nė­liai tin­ka­ vai­siams, siū­lams ar ki­toms smulk­me­noms su­si­dė­ti. Ap­nė­rus stik­lai­nį, ga­li­ma pa­si­da­ry­ti pieš­tu­ki­nių, žva­ki­džių.

Vis nau­jas megz­tu­kas

J. Šal­ke­vi­čie­nė sa­ko, kad rank­dar­biai da­bar yra la­bai po­pu­lia­rūs. „Ant ban­gos“ yra ir ran­ki­nės, ir vai­kiš­ki rū­bai.

Anks­čiau Jo­li­ta megz­da­vo sau ir vy­rui, da­bar vi­sas dė­me­sys ati­ten­ka sū­nui: „Vy­ras no­ri, kad nu­megz­čiau vie­no­dus megz­ti­nius jam ir vai­kui, bet da­bar pri­pra­tau prie ma­žų ir mez­gu tik vai­kui.“

Vai­kiš­kus megz­tu­kus mez­ga iš įvai­rių siū­lų. Ras­ti skir­tin­gų mo­de­lių, raš­tų pa­de­da in­ter­ne­tas.

„Dar­že­ly­je auk­lė­to­jos pa­ste­bi, kad vis nau­jas megz­tu­kas, – šyp­so­si ma­ma. – La­bai greit išau­ga, tad vie­no dy­džio daug ne­ga­li pri­si­megz­ti.“

Jei su­klys­ta – tu­ri kant­ry­bės ar­dy­ti ir pa­tai­sy­ti: „Kar­tais pa­gal­vo­ju – gal ne... Bet vis tiek klai­dą ma­tai ir ten­ka išar­dy­ti.“

Mez­gi­mas Jo­li­tai – ne dar­bas, o at­si­pa­lai­da­vi­mas. „Kaip li­ga, – juo­kia­si. – Bū­na, jau vėlu, rei­kia mie­go­ti, bet dar no­ri­si pa­megz­ti.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GRA­ŽIA­DAR­BĖ: Jo­li­ta Šal­ke­vi­čie­nė ne­di­de­les ran­ki­nes nu­ne­ria per 40 mi­nu­čių.

PO­MĖ­GIS: Jo­li­tos Šal­ke­vi­čie­nės po­mė­gis – rank­dar­biai.

GĖ­LĖS: Jo­li­ta Šal­ke­vi­čie­nė gė­ly­tes su­kli­ja­vo iš mo­liū­gų sėk­lų. Iš kar­to­no iš­kir­po ap­skri­ti­mą. Ant jo pa­gal dy­dį li­pa­lu pri­kli­ja­vo mo­liū­gų sėk­lų (jas rei­kia kruopš­čiai at­si­rink­ti, kad bū­tų dai­lios), į vi­du­riu­ką – spal­vo­tų pi­pi­rų. Kad bū­tų ga­li­ma pa­ka­bin­ti, pri­kli­ja­vo juos­te­lę.

Si­gi­tos VAIT­KAI­TY­TĖS nuo­tr.

STI­LIUS: Ran­ki­nes Jo­li­ta Šal­ke­vi­čie­nė puo­šia gė­lė­mis.

PA­ŠIL­TI­NI­MAS: Megz­tu­kas su pa­šil­ti­ni­mu skir­tas pa­va­sa­riui.

IDĖ­JA: Mo­de­lių ir raš­tų idė­jų Jo­li­ta Šal­kaus­kie­nė ieš­ko in­ter­ne­te.

KRUOPŠ­TU­MAS: Mez­gi­niai nu­megz­ti itin kruopš­čiai.

Si­gi­tos VAIT­KAI­TY­TĖS nuo­tr.

DU­BE­NĖ­LIS: Ner­tas du­be­nė­lis tin­ka vai­siams su­dė­ti.

PRO­CE­SAS

I. Ant sto­ro vą­še­lio su­mez­ga­mas maz­gas.

II. Iš­ne­ria­ma vir­ve­lė.

III. Dug­nas ne­ria­mas, vis pri­de­dant akių.