
Naujausios
„Mikriukų“ verslas: tarp patogumo ir rizikos
Darbas ir studijos užsienyje sudarė nišą vežėjų mikroautobusais verslui. Klaipėdoje, Kaune, Šilutėje ir kituose miestuose prisikūrė daugybė įmonių, siūlančių keleivių vežimo ir siuntų gabenimo paslaugas.
Tačiau tų paslaugų vartotojas nuolat renkasi tarp patogumo ir rizikos. Patogu, kai keleivį paima tiesiog iš kiemo ir nuveža į kiemą užsienyje. Tačiau tuomet kelionės trukmė tampa visiškai neprognozuojama. O važiuoti su pervargusiu, nemiegojusiu vairuotoju – rizika.
Nenuostabu, jog praėjusį savaitgalį Lenkijoje lietuvaičių mikroautobusas įsirėžė į vilkiką. Sužeisti visi aštuoni keleiviai ir vairuotojas.
Ne vienas toks nutikimas yra buvęs ir anksčiau.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Privalumai nenuginčijami
Bent kartą per metus važiuoju į Vokietiją aplankyti artimųjų. Visuomet renkuosi kelionę „mikriuku“, nes mano atveju taip patogiausia. Vairuotojas paima iš kiemo, sukrauna į bagažinę lagaminus.
Lagaminų visuomet trys. Daug vietos užima lietuviškos lauktuvės ir asmeniniai daiktai, nes pabūnu ilgesnį laiką. Tris lagaminus ar krepšius mikroautobusu galima vežtis be papildomo mokesčio.
Beje, jeigu maža mikroautobuso bagažinė, o į „mikriuką“ įsėdi vienas iš paskutinių, tavo bagažas gali ir netilpti. Teko matyti, kaip keleiviai turėjo persikrauti krepšius pasilikdami tik būtiniausius daiktus. Likusį bagažą artimieji išsivežė namo. Vairuotojai pažadėjo atvežti nemokamai, bet kitą dieną.
Skrendant lėktuvu bagažas būtų ribojamas. Be to, apie 105–200 kilometrų reikėtų nuvykti iki artimiausio oro uosto. Miestas, į kurį važiuoju, neturi oro uosto. Nuskrisčiau į už 100 ar 150 kilometrų esantį miestą. Nuo ten turėčiau važiuoti traukiniu arba autobusu. Tai būtų papildomas vargas ir papildomos išlaidos. Be to, pervažiuojant iš oro uosto į geležinkelio stotį, ko gero, tektų naudotis taksi paslaugomis, kurios užsienyje – gana brangios.
Gali būti, jog nusipirkus pigų skrydį, kelionės kaina būtų tokia pat kaip „mikriuku“. Ir kelionės trukmė būtų panaši, jeigu įskaičiuotume Lietuvoje kelionei iki oro uosto, registracijai, vėliau užsienyje iš vienos stoties į kitą pervažiavimo laiką, kelionę traukiniu, po to dar kelionę iš geležinkelio stoties iki galutinio tikslo.
Važiuojant „mikriuku“, sumokėjus 100 eurų, daugiau nėra jokių papildomų rūpesčių, išskyrus vieną – saugiai nuvažiuoti ir „atlaikyti“ ilgą, varginančią, apie 20 valandų trunkančią kelionę.
Kiekvienas keleivis – atskira istorija
Panašiai, matyt, mano daugelis. Nes beveik visuomet mikroautobusas būna pilnas. Į Vokietiją ir Daniją važiuoja lietuviškų firmų vilkikų vairuotojai pakeisti šešias savaites atidirbusių ir poilsio nusipelniusių bendradarbių. Moterys važiuoja skinti braškių ir slaugyti senukų. Statybininkai – dengti stogų ir atlikti vidaus apdailos darbų. Beje, jie taip pat, atidirbę šešias savaites arba porą mėnesių, grįžta trumpų atostogų į Lietuvą. Kiekvienas grįžimas – pelnas mikroautobusiukų verslui.
Mano bendrakeleiviais tampa ir studentai, besimokantys ir dirbantys Danijoje.
Tarp aštuonių „mikriuko“ keleivių paprastai užsimezga pokalbiai. Vyrai net autobusiuke kartais maukia degtinę, prie kiekvieno lietuviško žodžio prideda po du rusiškus keiksmažodžius. Vairuotojai į juos žiūri su baime. Daugelis išsitaria, jog svajoja vežti vien moteris. Bet ką padarysi – kiekvienas keleivis – šimtas eurų. Be to, koks keikūnas, jeigu dar blaivus, porą valandų pasukioja vairą, kol vairuotojas pamiega.
Mikroautobuse dažniausiai girtauja vyresnio amžiaus vyrai. Pastarąjį kartą pargrįžtant vienas pusamžis Danijoje įlipo girtas kaip pėdas. Vairuotojas jį bandė auklėti. Vyras teisinosi, jog geria iš širdagraužio. Išvažiavo į Daniją, šešias savaites negavo darbo. Prasidėjo daugiadienės. Kai pasiūlė darbą, nuėjo girtas. Į darbą, aišku, nepriėmė. Dabar su juo skiriasi ir žmona.
Vyras maldauja, kad vairuotojas leistų degalinėje nusipirkti degtinės. Sutaria. Leidžia nusipirkti nedidelį buteliuką. Bet gers po truputį. Žodį tesi. Nuvažiavus porą šimtų kilometrų, parodo butelį – nugėrė tik pusę.
Moterys išsipasakoja savo istorijas. Antai telšiškė, likusi našlė su keturiais vaikais, neišgyveno iš savo lietuviško atlyginimo. Buvo priversta palikti vienus nepilnamečius vaikus ir važiuoti į Vokietiją prižiūrėti senutės, kuri jai moka 1 300 eurų atlyginimą. Norėtų dar prisidurti valydama senutės kaimynų namus, kai ji miega pokaičio. Bet senutė neleidžia. Sako: „Tu man priklausai.“
Į Lietuvą moteris grįžta tik trumpam – porai savaičių, kad suruoštų vaikus mokyklai ir sutvarkytų kitus reikalus. Tuo tarpu senutę prižiūrės oficialūs slaugytojai. Bet kadangi jų paslaugos labai brangios, moteris turi grįžti kuo greičiau.
Braškes Danijoje skynusi šiaulietė svečioje šalyje darbavosi nuo pavasario. Sodino braškių daigus, prižiūrėjo, ravėjo, galiausiai nuskynė derlių. Kitą pusmetį moteriai dirbti nereikės. Užteks to, ką parsivežė, iki kito pavasario.
Tuo pačiu „mikriuku“ grįžta ir kraštietė moksleivė, Danijoje mokiusis pagal mainų programą.
Vairuotojai pavargę, firmų savininkai meluoja
Važiuodama iš Lietuvos, daugmaž galiu prognozuoti, kada nuvyksiu. Klaipėdiečių mikroautobusas į Kelmę užsuka su keletu keleivių, paskui sustoja Kryžkalnyje, Kaune, Marijampolėje ar Lazdijuose, priklausomai nuo to, kur yra keleivių.
Kadangi daugelis važiuoja į Daniją, būnu pirmoji, atvykusi į savo kelionės tikslą. Jeigu vairuotojas nesustoja pamiegoti, atvykstu per 18 valandų.
Kelionė atgal būna daug komplikuotesnė, kadangi dauguma keleivių surenkami Danijoje, o aš įlipu paskutinė arba priešpaskutinė.
Kai rezervuoju vietą mikroautobuse, telefonu kalbuosi su firmos savininku. Jis pasako, jog mikroautobusas paims apie pietus. Tą dieną jau sėdžiu ant lagaminų ir laukiu, kol paskambins vairuotojas.
O tas teikiasi paskambinti kokią 20 valandą ir pasakyti, kad atvažiuos visai vėlai vakare, naktį ar net paryčiais. Esą malasi po visą Daniją, rinkdamas keleivius ir siuntas. Negalėjo iš anksto prognozuoti, kiek sugaiš.
Taigi, keleiviui visa diena šuniui ant uodegos!
Teko girdėti, jog dažnos firmos vairuotojai iki pietų išvežioję keleivius ir siuntinius, kelias valandas pamiega ir vėl traukia į kelią. Taigi, grįžimas komplikuotas dar ir dėl to, kad „mikriuko“ vairuotojas, vežantis žmones, būna beveik nemiegojęs.
Jis intensyviai rūko cigaretę po cigaretės, kad neužmigtų, kramto saulėgrąžas. O gal dar ir kokį dopingą? Dažnai sustoja degalinėse nusipirkti kavos.
Kai kurios firmos siunčia du vairuotojus. Jie dirba pasikeisdami. Bet savininkams tas, matyt, neapsimoka. Vairuotojas užima vieno keleivio vietą. Be to, jam dar tenka mokėti atlyginimą.
Kai pastarąjį kartą grįžau iš Vokietijos, atsisakiau važiuoti užsakytu „mikriuku“. Firmos savininkas buvo informavęs, kad vairuotojas paims popietę. Popietę nesulaukiau. O vėlai vakare paskambinęs vairuotojas pasakė, jog paims paryčiais, apie trečią nakties.
Supykusi dėl tokios apgavystės ir nenorėdama varginti artimųjų, kuriems anksti ryte reikia keltis į darbą, užsisakiau kito vežėjo mikroautobusą kitai dienai.
Kai žinute pranešiau, jog nevažiuosiu, sulaukiau labai karštos reakcijos. Pasijutau lyg pakliuvusi į kokią sektą. Skambino firmos vadovas, su kuriuo kalbėjau rezervuodama vietą mikroautobuse. Aiškino, jog jo firmos „mikriukai“ tą dieną nevažiavo. Mane „pardavė“ kitai firmai. Dabar jam nepatogu nuo tos firmos savininkės.
Netrukus sulaukiau ir mane „nupirkusios“ firmos savininkės skambučio. Mane gėdijo, kad dabar jų autobuse liko tuščia vieta.
Pasirodo, tai firma, su kuria aš seniai nevažiuoju, nes prasti, nepatogūs jos autobusiukai. Deja, kad mane pardavė ir kam pardavė, nebuvau informuota.
Kai kitą dieną „mikriuko“ vairuotojo, kuris, beje, taip pat vėlavo kelias valandas, paklausiau, kodėl taip yra, jis aiškino, jog situacija komplikavosi, kai keleivius pradėta vežti nuo durų iki durų. Esą kol išvažinėja visą Daniją, Vokietijoje įlipantiems keleiviams tenka ilgai laukti. Be to, surenka ne tik keleivius, bet ir siuntas. Nuo pagrindinių kelių tenka sukinėtis po 30–50, o kartais ir daugiau kilometrų. Siuntas vežioti esą geriau apsimoka negu keleivius.
Taigi, keleiviai tampa siuntų įkaitais. Nes jas reikia dar išvežioti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, mikriukas su visais keleiviais malasi po Kauną, kol išvežioja kokias penkias siuntas. Tuomet dėl siuntos rieda į Panevėžį, paskui dėl keleivės – į Šiaulius. Klaipėdą pasiekia daugiau kaip po paros.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
PASIRINKIMAS: Kelionės mikroautobusais dažnai būna patogiausios ir dėl kainos, ir dėl paslaugos – nuo durų iki durų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.