„Mik­riu­kų“ vers­las: tarp pa­to­gu­mo ir ri­zi­kos

„Mik­riu­kų“ vers­las: tarp pa­to­gu­mo ir ri­zi­kos

Dar­bas ir stu­di­jos už­sie­ny­je su­da­rė ni­šą ve­žė­jų mik­roau­to­bu­sais vers­lui. Klai­pė­do­je, Kau­ne, Ši­lu­tė­je ir ki­tuo­se mies­tuo­se pri­si­kū­rė dau­gy­bė įmo­nių, siū­lan­čių ke­lei­vių ve­ži­mo ir siun­tų ga­be­ni­mo pa­slau­gas.

Ta­čiau tų pa­slau­gų var­to­to­jas nuo­lat ren­ka­si tarp pa­to­gu­mo ir ri­zi­kos. Pa­to­gu, kai ke­lei­vį pai­ma tie­siog iš kie­mo ir nu­ve­ža į kie­mą už­sie­ny­je. Ta­čiau tuo­met ke­lio­nės truk­mė tam­pa vi­siš­kai ne­prog­no­zuo­ja­ma. O va­žiuo­ti su per­var­gu­siu, ne­mie­go­ju­siu vai­ruo­to­ju – ri­zi­ka.

Ne­nuos­ta­bu, jog praė­ju­sį sa­vait­ga­lį Len­ki­jo­je lie­tu­vai­čių mik­roau­to­bu­sas įsi­rė­žė į vil­ki­ką. Su­žeis­ti vi­si aš­tuo­ni ke­lei­viai ir vai­ruo­to­jas.

Ne vie­nas toks nu­ti­ki­mas yra bu­vęs ir anks­čiau.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pri­va­lu­mai ne­nu­gin­či­ja­mi

Bent kar­tą per me­tus va­žiuo­ju į Vo­kie­ti­ją ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų. Vi­suo­met ren­kuo­si ke­lio­nę „mik­riu­ku“, nes ma­no at­ve­ju taip pa­to­giau­sia. Vai­ruo­to­jas pai­ma iš kie­mo, su­krau­na į ba­ga­ži­nę la­ga­mi­nus.

La­ga­mi­nų vi­suo­met trys. Daug vie­tos uži­ma lie­tu­viš­kos lauk­tu­vės ir as­me­ni­niai daik­tai, nes pa­bū­nu il­ges­nį lai­ką. Tris la­ga­mi­nus ar krep­šius mik­roau­to­bu­su ga­li­ma vež­tis be pa­pil­do­mo mo­kes­čio.

Be­je, jei­gu ma­ža mik­roau­to­bu­so ba­ga­ži­nė, o į „mik­riu­ką“ įsė­di vie­nas iš pa­sku­ti­nių­, ta­vo ba­ga­žas ga­li ir ne­tilp­ti. Te­ko ma­ty­ti, kaip ke­lei­viai tu­rė­jo persi­krau­ti krep­šius pa­si­lik­da­mi tik bū­ti­niau­sius daik­tus. Li­ku­sį ba­ga­žą ar­ti­mie­ji iš­si­ve­žė na­mo. Vai­ruo­to­jai pa­ža­dė­jo at­vež­ti ne­mo­ka­mai, bet ki­tą die­ną.

Skren­dant lėk­tu­vu ba­ga­žas bū­tų ri­bo­ja­mas. Be to, apie 105–200 ki­lo­met­rų rei­kė­tų nu­vyk­ti iki ar­ti­miau­sio oro uos­to. Mies­tas, į ku­rį va­žiuo­ju, ne­tu­ri oro uos­to. Nusk­ris­čiau į už 100 ar 150 ki­lo­met­rų esan­tį mies­tą. Nuo ten tu­rė­čiau va­žiuo­ti trau­ki­niu ar­ba au­to­bu­su. Tai bū­tų pa­pil­do­mas var­gas ir pa­pil­do­mos iš­lai­dos. Be to, per­va­žiuo­jant iš oro uos­to į ge­le­žin­ke­lio sto­tį, ko ge­ro, tek­tų nau­do­tis tak­si pa­slau­go­mis, ku­rios už­sie­ny­je – ga­na bran­gios.

Ga­li bū­ti, jog nu­si­pir­kus pi­gų skry­dį, ke­lio­nės kai­na bū­tų to­kia pat kaip „mik­riu­ku“. Ir ke­lio­nės truk­mė bū­tų pa­na­ši, jei­gu įskai­čiuo­tu­me Lie­tu­vo­je ke­lio­nei iki oro uos­to, re­gist­ra­ci­jai, vė­liau už­sie­ny­je iš vie­nos sto­ties į ki­tą per­va­žia­vi­mo lai­ką, ke­lio­nę trau­ki­niu, po to dar ke­lio­nę iš ge­le­žin­ke­lio sto­ties iki ga­lu­ti­nio tiks­lo.

Važiuojant „mik­riu­ku“, su­mo­kė­jus 100 eu­rų, dau­giau nė­ra jo­kių pa­pil­do­mų rū­pes­čių, iš­sky­rus vie­ną – sau­giai nu­va­žiuo­ti ir „at­lai­ky­ti“ il­gą, var­gi­nan­čią, apie 20 va­lan­dų trun­kan­čią ke­lio­nę.

Kiek­vie­nas ke­lei­vis – at­ski­ra is­to­ri­ja

Pa­na­šiai, ma­tyt, ma­no dau­ge­lis. Nes be­veik vi­suo­met mik­roau­to­bu­sas bū­na pil­nas. Į Vo­kie­ti­ją ir Da­ni­ją va­žiuo­ja lie­tu­viš­kų fir­mų vil­ki­kų vai­ruo­to­jai pa­keis­ti še­šias sa­vai­tes ati­dir­bu­sių ir poil­sio nu­si­pel­niu­sių bend­ra­dar­bių. Mo­te­rys va­žiuo­ja skin­ti braš­kių ir slau­gy­ti se­nu­kų. Sta­ty­bi­nin­kai – deng­ti sto­gų ir at­lik­ti vi­daus ap­dai­los dar­bų. Be­je, jie taip pat, ati­dir­bę še­šias sa­vai­tes ar­ba po­rą mė­ne­sių, grįž­ta trum­pų ato­sto­gų į Lie­tu­vą. Kiek­vie­nas grį­ži­mas – pel­nas mik­roau­to­bu­siu­kų vers­lui.

Ma­no bend­ra­ke­lei­viais tam­pa ir stu­den­tai, be­si­mo­kan­tys ir dir­ban­tys Da­ni­jo­je.

Tarp aš­tuo­nių „mik­riu­ko“ ke­lei­vių pa­pras­tai už­si­mez­ga po­kal­biai. Vy­rai net au­to­bu­siu­ke kar­tais mau­kia deg­ti­nę, prie kiek­vie­no lie­tu­viš­ko žo­džio pri­de­da po du ru­siš­kus keiks­ma­žo­džius. Vai­ruo­to­jai į juos žiū­ri su bai­me. Dau­ge­lis iš­si­ta­ria, jog sva­jo­ja vež­ti vien mo­te­ris. Bet ką pa­da­ry­si – kiek­vie­nas ke­lei­vis – šim­tas eu­rų. Be to, koks kei­kū­nas, jei­gu dar blai­vus, po­rą va­lan­dų pa­su­kio­ja vai­rą, kol vai­ruo­to­jas pa­mie­ga.

Mik­roau­to­bu­se daž­niau­siai gir­tau­ja vy­res­nio­ am­žiaus vy­rai. Pas­ta­rą­jį kar­tą par­grįž­tant vie­nas pu­sam­žis Da­ni­jo­je įli­po gir­tas kaip pė­das. Vai­ruo­to­jas jį ban­dė auk­lė­ti. Vy­ras tei­si­no­si, jog ge­ria iš šir­dag­rau­žio. Iš­va­žia­vo į Da­ni­ją, še­šias sa­vai­tes ne­ga­vo dar­bo. Pra­si­dė­jo dau­gia­die­nės. Kai pa­siū­lė dar­bą, nuė­jo gir­tas. Į dar­bą, aiš­ku, ne­priė­mė. Da­bar su juo ski­ria­si ir žmo­na.

Vy­ras mal­dau­ja, kad vai­ruo­to­jas leis­tų de­ga­li­nė­je nu­si­pirk­ti deg­ti­nės. Su­ta­ria. Lei­džia nu­si­pirk­ti ne­di­de­lį bu­te­liu­ką. Bet gers po tru­pu­tį. Žo­dį te­si. Nu­va­žia­vus po­rą šim­tų ki­lo­met­rų, pa­ro­do bu­te­lį – nu­gė­rė tik pu­sę.

Mo­te­rys iš­si­pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­jas. An­tai tel­šiš­kė, li­ku­si naš­lė su ke­tu­riais vai­kais, neiš­gy­ve­no iš sa­vo lie­tu­viš­ko at­ly­gi­ni­mo. Bu­vo pri­vers­ta pa­lik­ti vie­nus ne­pil­na­me­čius vai­kus ir va­žiuo­ti į Vo­kie­ti­ją pri­žiū­rė­ti se­nu­tės, ku­ri jai mo­ka 1 300 eu­rų at­ly­gi­ni­mą. No­rė­tų dar pri­si­dur­ti va­ly­da­ma se­nu­tės kai­my­nų na­mus, kai ji mie­ga po­kai­čio. Bet se­nu­tė ne­lei­džia. Sa­ko: „Tu man pri­klau­sai.“

Į Lie­tu­vą mo­te­ris grįž­ta tik trum­pam – po­rai sa­vai­čių, kad su­ruoš­tų vai­kus mo­kyk­lai ir su­tvar­ky­tų ki­tus rei­ka­lus. Tuo tar­pu se­nu­tę pri­žiū­rės ofi­cia­lūs slau­gy­to­jai. Bet ka­dan­gi jų pa­slau­gos la­bai bran­gios, mo­te­ris tu­ri grįž­ti kuo grei­čiau.

Braš­kes Da­ni­jo­je sky­nu­si šiau­lie­tė sve­čio­je ša­ly­je dar­ba­vo­si nuo pa­va­sa­rio. So­di­no braš­kių dai­gus, pri­žiū­rė­jo, ra­vė­jo, ga­liau­siai nu­sky­nė der­lių. Ki­tą pus­me­tį mo­te­riai dirb­ti ne­rei­kės. Už­teks to, ką par­si­ve­žė, iki ki­to pa­va­sa­rio.

Tuo pa­čiu „mik­riu­ku“ grįž­ta ir kraš­tie­tė moks­lei­vė, Da­ni­jo­je mo­kiu­sis pa­gal mai­nų pro­gra­mą.

Vai­ruo­to­jai pa­var­gę, fir­mų sa­vi­nin­kai me­luo­ja

Va­žiuo­da­ma iš Lie­tu­vos, daug­maž ga­liu pro­gno­zuo­ti, ka­da nu­vyk­siu. Klai­pė­die­čių mik­roau­to­bu­sas į Kel­mę už­su­ka su ke­le­tu ke­lei­vių, pa­skui su­sto­ja Kryž­kal­ny­je, Kau­ne, Ma­ri­jam­po­lė­je ar Laz­di­juo­se, pri­klau­so­mai nuo to, kur yra ke­lei­vių.

Ka­dan­gi dau­ge­lis va­žiuo­ja į Da­ni­ją, bū­nu pir­mo­ji, at­vykusi į sa­vo ke­lio­nės tiks­lą. Jei­gu vai­ruo­to­jas ne­sus­to­ja pa­mie­go­ti, at­vyks­tu per 18 va­lan­dų.

Ke­lio­nė at­gal bū­na daug komp­li­kuo­tes­nė, ka­dan­gi dau­gu­ma ke­lei­vių su­ren­ka­mi Da­ni­jo­je, o aš įli­pu pa­sku­ti­nė ar­ba prieš­pas­ku­ti­nė.

Kai re­zer­vuo­ju vie­tą mik­roau­to­bu­se, te­le­fo­nu kal­buo­si su fir­mos sa­vi­nin­ku. Jis pa­sa­ko, jog mik­roau­to­bu­sas paims apie pie­tus. Tą die­ną jau sė­džiu ant la­ga­mi­nų ir lau­kiu, kol pa­skam­bins vai­ruo­to­jas.

O tas tei­kia­si pa­skam­bin­ti ko­kią 20 va­lan­dą ir pa­sa­ky­ti, kad at­va­žiuos vi­sai vė­lai va­ka­re, nak­tį ar net pa­ry­čiais. Esą ma­la­si po vi­są Da­ni­ją, rink­da­mas ke­lei­vius ir siun­tas. Ne­ga­lė­jo iš anks­to pro­gno­zuo­ti, kiek su­gaiš.

Tai­gi, ke­lei­viui vi­sa die­na šu­niui ant uo­de­gos!

Te­ko gir­dė­ti, jog daž­nos fir­mos vai­ruo­to­jai iki pie­tų iš­ve­žio­ję ke­lei­vius ir siun­ti­nius, ke­lias va­lan­das pa­mie­ga ir vėl trau­kia į ke­lią. Tai­gi, grį­ži­mas komp­li­kuo­tas dar ir dėl to, kad „mik­riu­ko“ vai­ruo­to­jas, ve­žan­tis žmo­nes, bū­na be­veik ne­mie­go­jęs.

Jis in­ten­sy­viai rū­ko ci­ga­re­tę po ci­ga­re­tės, kad neuž­mig­tų, kram­to sau­lėg­rą­žas. O gal dar ir ko­kį do­pin­gą? Daž­nai susto­ja de­ga­li­nė­se nu­si­pirk­ti ka­vos.

Kai ku­rios fir­mos siun­čia du vai­ruo­to­jus. Jie dir­ba pa­si­keis­da­mi. Bet sa­vi­nin­kams tas, ma­tyt, neap­si­mo­ka. Vai­ruo­to­jas uži­ma vie­no ke­lei­vio vie­tą. Be to, jam dar ten­ka mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mą.

Kai pa­sta­rą­jį kar­tą grį­žau iš Vo­kie­ti­jos, at­si­sa­kiau va­žiuo­ti už­sa­ky­tu „mik­riu­ku“. Fir­mos sa­vi­nin­kas bu­vo in­for­ma­vęs, kad vai­ruo­to­jas paims po­pie­tę. Po­pie­tę ne­su­lau­kiau. O vė­lai va­ka­re pa­skam­bi­nęs vai­ruo­to­jas pa­sa­kė, jog paims pa­ry­čiais, apie tre­čią nak­ties.

Su­py­ku­si dėl to­kios ap­ga­vys­tės ir ne­no­rė­da­ma var­gin­ti ar­ti­mų­jų, ku­riems anks­ti ry­te rei­kia kel­tis į dar­bą, už­si­sa­kiau ki­to ve­žė­jo mik­roau­to­bu­są ki­tai die­nai.

Kai ži­nu­te pra­ne­šiau, jog ne­va­žiuo­siu, su­lau­kiau la­bai karš­tos reak­ci­jos. Pa­si­ju­tau lyg pa­kliu­vu­si į ko­kią sek­tą. Skam­bi­no fir­mos va­do­vas, su ku­riuo kal­bė­jau re­zer­vuo­da­ma vie­tą mik­roau­to­bu­se. Aiš­ki­no, jog jo fir­mos „mik­riu­kai“ tą die­ną ne­va­žia­vo. Ma­ne „par­da­vė“ ki­tai fir­mai. Da­bar jam ne­pa­to­gu nuo tos fir­mos sa­vi­nin­kės.

Net­ru­kus su­lau­kiau ir ma­ne „nu­pir­ku­sios“ fir­mos sa­vi­nin­kės skam­bu­čio. Ma­ne gė­di­jo, kad da­bar jų au­to­bu­se li­ko tuš­čia vie­ta.

Pa­si­ro­do, tai fir­ma, su ku­ria aš se­niai ne­va­žiuo­ju, nes pra­sti, ne­pa­to­gūs jos au­to­bu­siu­kai. De­ja, kad ma­ne par­da­vė ir kam par­da­vė, ne­bu­vau in­for­muo­ta.

Kai ki­tą die­ną „mik­riu­ko“ vai­ruo­to­jo, ku­ris, be­je, taip pat vė­la­vo ke­lias va­lan­das, pa­klau­siau, ko­dėl taip yra, jis aiš­ki­no, jog si­tua­ci­ja komp­li­ka­vo­si, kai ke­lei­vius pra­dė­ta vež­ti nuo du­rų iki du­rų. Esą kol iš­va­ži­nė­ja vi­są Da­ni­ją, Vo­kie­ti­jo­je įli­pan­tiems ke­lei­viams ten­ka il­gai lauk­ti. Be to, su­ren­ka ne tik ke­lei­vius, bet ir siun­tas. Nuo pa­grin­di­nių ke­lių ten­ka su­ki­nė­tis po 30–50, o kar­tais ir dau­giau ki­lo­met­rų. Siun­tas ve­žio­ti esą ge­riau ap­si­mo­ka ne­gu ke­lei­vius.

Tai­gi, ke­lei­viai tam­pa siun­tų įkai­tais. Nes jas rei­kia dar iš­ve­žio­ti ir Lie­tu­vo­je. Pa­vyz­džiui, mik­riu­kas su vi­sais ke­lei­viais ma­la­si po Kau­ną, kol iš­ve­žio­ja ko­kias pen­kias siun­tas. Tuo­met dėl siun­tos rie­da į Pa­ne­vė­žį, pa­skui dėl ke­lei­vės – į Šiau­lius. Klai­pė­dą pa­sie­kia dau­giau kaip po pa­ros.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

PA­SI­RIN­KI­MAS: Ke­lio­nės mik­roau­to­bu­sais daž­nai bū­na pa­to­giau­sios ir dėl kai­nos, ir dėl pa­slau­gos – nuo du­rų iki du­rų.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.