Naujausios
Lietuviškos jurtos pradininkas
Kai telefonu prisistatau Antanui Poškai ir pasakau, kad norėtume apie jį parašyti į priedą „Keturi kampai“, šis tik nusijuokia: “Tai kad jurta neturi kampų“.
Kitą dieną išsiruošiame į Judrėnų kaimą Klaipėdos rajone aplankyti lietuviškų jurtų gamintojo ir savo akimis bei kitais pojūčiais įsitikinti gyvojo namo privalumais.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Mongolija lietuviškoje fermoje
Judrėnuose mus pasitikęs ponas Antanas parodo kelią į savo darbovietę — prieš septyneris metus įsigytus kolūkio fermų griuvėsius. Viename iš pastatų A. Poška jau surentęs naujos jurtos karkasą, tad visa statyba — kaip ant delno.
Kaip statyti jurtą (ir kaip velti vilną) ponas Antanas mokėsi internete ir iš savo klaidų.
Jo kuriamos jurtos yra mongoliško tipo, kazachiškos esančios didingesnės. Tik ponas Antanas dar įdeda duris ir langus (mongolai gyvena be langų).
Ši „Litexpo“ parodai statoma jurta yra 5 metrų skersmens, ant medinio pagrindo greit bus dedama USB plokštė ir klojamos parketlentės. “Bus ir patogu, ir gražu“, — tvirtina ponas Antanas.
Visas karkasas sutvirtinamas trosu — iš pradžių bandė rišti virve, bet ji per laiką išsitempia. Trosu jurtas tvirtina ir mongolai. Viršuje — klijuotos medienos ratas, į kurį suduriami mediniai karkaso spareliai. O tada jurta dengiama veltiniu ir apsaugine medžiaga. Mongolams pakanka tik veltinio, bet lietuviškam klimatui, sako Antanas, apsauginis sluoksnis būtinas. Viena, lyjant jurta šlampa, antra, kažkodėl vilną mėgsta kapoti paukščiai. Anksčiau A. Poška jurtas dengė brezentu, dabar naudoja specialų kvėpuojantį audinį (poliesterį su medvilne), kuris gali būti įvairių spalvų.
Per vidurį padarius atramą, tęsia A. Poška, galima pagaminti ir 11 metrų skersmens jurtą — tada išeina 100 kvadratinių metrų namas. Vieną užsakymą tokiai jurtai Antanas jau gavęs. „Juo didesnė jurta, juo lengviau ją padaryti“, — sako meistras.
Langus gamina metro pločio, iki žemės. Internete matęs jurtas su įvairiom vidinėm pertvarom, net su antru aukštu. Jurtoje galima įrengti ir tualetą, ir vonią.
Antanas Poška apgailestauja, kad atvykome per anksti — mat po poros savaičių jurta bus baigta — apdengta, su langais ir durimis. Apskritai jurtą galima pagaminti per savaitę, tiesa, žiemą gamyba užtrunka truputį ilgiau, nes ilgai džiūsta vilna, o per šalčius džiovykla iš viso buvo užšalusi.
Kava šiltoje jurtoje
Ponas Antanas kviečia į kitą bebaigiamą statyti, veltiniu uždengtą jurtą. „Atsiklojęs“ duris, patenki į šiltą jaukų būstą su paties Antano gamybos krosnele, foteliukais ir staliuku jurtos viduryje. Antano sūnūs ir pagalbininkai Aivaras ir jaunėlis Erikas užpliko kavos.
„Lietuvoje laisvai galima gyventi ir žiemą“, — pasakoja Antanas. Tik tada reikia jurtą iškloti dar vienu — vidiniu — veltinio sluoksniu, kurį vasarą nuimi. O jei gyveni ne nuolat ar priimi tik svečius, esą užtenka ir vieno sluoksnio.
Vilna, tęsia pašnekovas, turi atitikti priešgaisrinius reikalavimus — ji nedega, gali tik rūkti. Antanas papasakoja apie naują projektą — vienos kaimo turizmo sodybos savininkai užsakė jurtą svečiams ir jurtą — pirtelę.
Pirtis jurtoje? Antanas prisipažįsta ir pats tokią mintį turėjęs, tačiau nespėjęs išbandyti, o žmonės ėmė ir užsakė. „Veltinis įdomiai reaguoja į karštį. Ans kai kaista, nebepriima drėgmės — jis išsausėja ir laiko karštį, gali bėgti vanduo, bet veltinis sausas“, — žemaičiuodamas pasakoja jurtų statytojas.
Be to, skaičiuoja pašnekovas, toks variantas daug pigesnis, negu medinė pirtis.
Juokaujame, kad krizė iš tiesų gali lietuvius suvaryti į jurtas. Tačiau ponas Antanas, tikina, kad jurta labiau skirta tiems, kurie nori keisti gyvenimo būdą. „Štai vienas 40-metis profesorius iš Vilniaus užsakė jurtą, dirba žmogus mokslinį darbą, sako, kad jam stogas važiuoja, kaip nori į jurtą“, — juokiasi Antanas.
Vilna gydo
Ar pats nenorėtų į jurtą keltis? „Aš norėčiau, žmona nenori. Bet šiaip smagu, vasarą gulėjom, tik buvau labai daug klaidų pridaręs, nežinojau, kaip šonus aptaisyti, varmai skrisdavo“, — pasakoja Antanas.
Jurta turinti gydomųjų savybių — žmonės, iš Antano nusipirkę jurtą, sakė joje gyvendami išsigydę migreną. Antano tai nestebina, nes jurta yra gyvas, kvėpuojantis namas.
Plaudamas vilną ir veldamas veltinį ponas Antanas teigia nenaudojantis jokios chemijos, tik muilą be priedų. Todėl esą užsienietiška vilna jurtoms netinkanti, nes yra išmirkyta ir nebeturi gydomųjų savybių.
„Prašom atsisėsti ir išbandyti pledus“, — kviečia Antanas. Su žmona ketina įsigyti specialią siuvimo mašiną veltiniams, tada siūsią veltinio kaldras, kilimus,
„Tu atsiguli ant tokio veltinio — kur tau skauda, ten kaista, ir tu išgyji“, — sako ponas Antanas. Jo žmona pasiuvusi raištį ant kaklo — jei skauda gerklę, užsiriši, ir tuoj praeina.
Antanas pasakoja kitą istoriją. Pas vieną ūkininką angina susirgęs veršis, veterinaras leidęs antibiotikus, tačiau veršis duso, tad ūkininkas jį atidavęs Antanui, kad pasipjautų šunims.
„Parsivežiau, pabandžiau išgydyti. Apvyniojom gerklę veltiniu, pasiuvau liemenę, kitą dieną, žiūriu, jau lengviau kvėpuoja, pradėjo gerti. Dabar mūsų veršis ohoho koks yra“, — pasakoja A. Poška.
Pusantrų metų eksperimentų
A. Poška avininkyste užsiima 7 metus. Galvojęs, turės kelias aveles, priežiūros nereikės, ir ramiai gyvensiąs.
Tačiau jo banda greitai išaugo iki 70 ėriavedžių ir apie 30 ėriukų: daugiausiai augina juodgalves ir šiek tiek šiurkščiavilnių. Avieną Poškai parduoda iš namų, tačiau, anot pono Antano, vien iš avienos nepragyvensi („Avis — ne kiaulė, neatsives 10 ėriukų“), bet pragyventi iš avių galima.
Jurtoms geriausiai tinka juodgalvių ir romanovų veislių avių vilnų mišinys.
Romanovų avių veislės Antanas neaugina, vilną keičia į produkciją (pagalves, antklodes). Taip Antanas išsprendė vilnos pertekliaus Lietuvoje problemą. Jis užsimena, kad greitai lietuviškos vilnos neužteksiąs, nes susidomėjimas jurtomis yra didžiulis. Tad teks spręsti vilnos pertekliaus problemą Europoje.
Iš iškarštos vilnos šeima gamina kaldras ir pagalves (patalynei tinkanti tik švari vilna, antraip jusis blogas kvapas). Blogesnė vilna dedama į veltinius ir vėlimo proceso metu yra išplaunama.
Ponas Antanas prisimena nelengvas vėlimo pamokas: „Buvau įklimpęs su veltiniu — pusantrų metų iš fermos neišėjau, jau žmona pyko“. Pats susikonstravo vėlimo mechanizmą, pasiskaitęs apie mongolų, kurie vilną velia pririšę volus prie arklių, patirtį. Dabar jo mechanizmas velia 5x2 metrų dydžio kilimus.
Pirmą jurtą gaminęs pusę metų, niekaip nepavyko padaryti tinkamo kietoko veltinio. Vėlė kokią tik turėjo vilną, sugadino jos tiek, kad penkioms jurtoms būtų užtekę. Antanas pasakoja nežinojęs, kiek daug reiškia vilnos rūšis, vėlimo temperatūra, kitos technologinės gudrybės. Tik eksperimentuodamas išdirbo technologiją. Dabar, jei kas paklausia, dalija patarimus, bet konkurencijos nebijo. Sako, kad veltinį velti nėra taip paprasta — tai juodas darbas.
Idėjos gimsta bėgant
Paklaustas apie tolesnes verslo vizijas, ponas Antanas sako, kad pirmiausia jurtoje ketina įrengti siuvyklą, nes namuose jau trūksta vietos. Kai įsigis specialią veltinio siuvimo mašiną, plės asortimentą, o veltinio galimybės esą neribotos: nuo antklodžių, liemenių iki batukų.
Paklaustas, kaip gimsta idėjos, Antanas rimtai atsako: „Bėgiojant maratonus“. A. Poška aiškina, kad maratonas tiesiogiai susijęs su verslo idėjomis, mat bėgant “smegenys atsidaro“.
„Nesugalvoji, kuo užsiimt, tada nusiperki sportbačius ir bėgi“, — pataria bėgiojantis jurtų gamintojas.
GYVENIMAS: Ši pono Antano gaminta jurta stovi Lazdininkų kaime — tarp Šventosios ir Darbėnų. Šiuo metu, pasakoja ponas Antanas, ji visa yra apdengta brezentu.
INTERJERAS: Taip atrodo jurtos vidus. A. Poškos teigimu, ir jurtos viduje labiausiai tinka veltiniai baldai.
A.Poškos asmeninio albumo nuotr.
KARKASAS: Jurtos karkasas gaminamas iš medinių sparelių, juos viršuje sujungiant į klijuotos medienos ratą.
VAIŠĖS: Kitoje jurtoje Aivaras ir jaunėlis Erikas užpliko kavos.
JURTA: Medinis karkasas dengiamas viršutiniu veltinio sluoksniu. Taip atrodo viršutiniu sluoksniu uždengta jurta.
ŠILDYMAS: Erikas šildosi prie savadarbės tėčio krosnelės, kurios, anot pono Antano, pilnai pakanka jurtai apšildyti.
BANDA: Dabar A.Poškos ūkyje — apie 100 avių ir ėriukų.
MECHANIZMAS: Nusižiūrėjęs mongolų pavyzdį, A. Poška pats pasigamino vėlimo mechanizmą. Vėliau panašius aptiko internete, tik mažesnius ir žymiai brangesnius.
KARŠIMAS: Vilnos karšimo mašiną parsigabeno iš Šiaulių.
VERSLAS: Ponas Antanas tvirtina: iš avienos nepragyvensi, bet iš avių — galima.
Jono TAMULIO nuotr.