Naujausios
Kai duona kepa, žmogus dainuoja
Tokią mintį visuomet savo dukroms diegdavo Kelmės rajone, Girnikų kaime, gyvenanti pagarsėjusi šeimininkė Irena Grigienė. Per septyniasdešimt metų perkopusi moteris augindama savo vaikus prigalvodavo visokiausių patiekalų. Dažnai kepdavo duoną su lašinukais, o iš tešlos likučių padarydavo varniukus su žirnių akimis. Kepdama dainuodavo ir vaikams liepdavo bent niūniuoti, kad nesuskiltų duonelės kepalas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Negali tekėti, jei nemoki kirpti avies
Irena Grigienė nebaigė kulinarijos mokslų, bet turi kūrybinę gyslelę maisto gaminimui.
„Visus patiekalus gaminu iš savo galvos. Yra nuojauta, kas prie ko pritinka. Be to, šeimininkė privalo turėti daug kantrybės ir nebijoti darbo. O prie darbo mane mamytė nuolatos spaudė. Dar maža buvau. Ji paliepdavo: „Eik nusikirpk avį. Ištekėsi – avies nemokėsi nukirpti.“
Mama Ireną mokė ir šeimininkavimo. Puiki šeimininkė buvo. Tik anksti mirė. Našlaite likusiai Irenai labai pravertė mamos pamokos. Juolab, kad ji buvo neeilinė mergina – eigulio dukra. Anuomet tai reiškė aukštesnį statusą visuomenėje. Be to, turėjo dviratį. O dviratis jau buvo nemažas turtas. Ir kai kurie kavalieriai į šokius atvažiuodavo dviračiais. Prie dviračio būtinai derėjo kostiumas ir kaklaraištis.
Valgyklų nebuvo – samdydavo šeimininkę
Pirmąjį šeimininkės krikštą I. Grigienė patyrė, kai kaimynė paprašė padėti paruošti vaišes sūnaus vestuvėms. „Jauna buvau. Kaimynė verkia: „Padėk padaryti vyniotinius.“ Aš tų vyniotinių nė karto nedariusi. O kaimynas dar kiaulę blogai nusvilino. Pačios plikėm ir skutom skūrą. Bet vyniotinius padarėme. Ir skanūs išėjo. Ir šaltienos išvirėme. Anuomet žmonės ir per vestuves, ir per gedulingus pietus valgydavo šaltieną. Nebuvo nei valgyklų, nei kavinių. Per pagrabus šeimininkės namuose taisydavo naktipiečius ir ruošdavo valgį gedulingiems pietums.“
Sužinoję apie Irenos sugebėjimus gaminti skanius valgius, žmonės dažnai ją kviesdavo šeimininkauti laidotuvėse, vestuvėse ir pobūviuose.
Pietūs kombainininkams
Užvenčio krašto šeimininkės gabumus išnaudojo ir tarybinio ūkio vadovai. Septynerius metus per javapjūtę I. Grigienė virė pietus kombainininkams. Kad nereikėtų gaišti brangaus javapjūtės laiko, maistą veždavo tiesiog į laukus.
„Reikėdavo pamaitinti po dvidešimt vyrų, – mena ponia Irena. – Iš anksto priraugdavau agurkų. Atsikėlusi kokią šeštą valandą pirmiausia išvirdavau kompotą, kad spėtų iki pietų atvėsti. Paskui susiruošdavau produktus sriubai. Virdavau šviežių kopūstų, burokėlių lapų, perlinių kruopų sriubas. Vyrai labai mėgdavo pečiuje keptą kugelį. Turėjau didelį pečių. Tilpdavo iš karto trys nemažos blėkos. Tarkius lengvai nusunkdavau, užplikydavau pienu, pagardindavau spirgučiais arba vištiena.“
Tačiau dažniausiai šeimininkė kombainininkus maitindavo kepta mėsa su svogūnais ir pomidorų padažu. Toks patiekalas greičiausiai paruošiamas. Ir nusiplūkusiems kombainininkams nuo jo stipriau.
Kartais prišutindavo dešrelių su kopūstais. Vyrai labai mėgdavę jos gamintą kepenų paštetą. Nuveždavo į laukus, padalydavo. Smagu būdavo žiūrėti, kaip kombainininkai su pasigardžiavimu valgo. Negaila būdavę ir vargo. Juk keturis vaikus auginusiai moteriai ir namuose darbo užtekdavo. „Badu savo vaikų nedvasinsi. Ir švarą namuose palaikyti reikėdavo, ir išskalbti. O dar apsiėmiau skalbti melžėjų chalatus. Tą darbą dažniausia tekdavo nutempti į naktį.“
Šeimininkavimas nesibaigdavo javapjūte. Per linarūtę ūkio direktorius prašydavo I. Grigienę pamaitinti ir moteris. Joms taip pat virdavo pietus ir veždavo į laukus.
Anuomet ūkyje buvo daugybė progų. Žmonės dažniau švęsdavo. „Linksmai gyvenom, – mena Irena. – Prikuls kombainininkai tūkstantį tonų, apdovanoja geriausius, nuveža alaus. Prieš pabaigtuves papjaudavo aviną, per pabaigtuves surengdavo pikniką lauke. Per ūkio šventes bijodavau, kad neįtiksiu načelnikų žmonoms. Bet niekada nepeikė. Sueidavo pasirėdžiusios ponios. Dainuodavo, šokdavo kartu su darbininkais.“
Ir per vestuves, pasak Irenos, žmonių nereikėdavo linksminti. Patys dainuodavo, šokdavo.
Minkyti, kol kakta šlapia palieka
I. Grigienė mokydavo šeimininkauti ir savo dukras. Jos dukra Birutė prisimena, kaip mama liepdavo minkyti duoną. Ilgas ir nelengvas darbas. Kakta šlapia palikdavo.
Tačiau dukros labai mėgdavo mamos kepamą duoną su lašinukais. Sutirpydavo stambokas plaštakas lašinių, pagardindavo svogūnais, sudėdavo į tešlą. „Iki šiol negaliu pamiršti to skonio,“ – pasakoja dukra Birutė.
Duonelė Grigų namuose būdavo kepama ant ajero ir ant klevo lapų.
O labiausiai vaikai laukdavo iš tešlos likučių iškeptų varniukų. Jiems vietoj akių įdėdavo žirnius. Varniukai atrodydavo tokie tikri.
Tešlą ponia Irena užplikydavo ir raugindavo tris dienas. Į ją nedėdavo cukraus, tik druskos ir kmynų. Tačiau vaikams vistiek labai patikdavo. Kol tešla rūgdavo, kur buvę, kur nebuvę kyšt pirštą į duonkubilį.
Kai duonelę liže pašaudavo į duonkepį, mama savo vaikams liepdavo dainuoti, ar bent paniūniuoti. Kad kepalai nesuskiltų.
Dukros nežino – tikras ar netikras buvo šis prietaras, bet niūniuodavo. Gal todėl, kad ir pati mama labai mėgo dainuoti. Ji ir dabar atsimena įmantrių, negirdėtų dainų.
Vyniotinis su "jaučio akimi"
Nors jau sulaukė garbaus amžiaus, bet ir dabar I. Grigienė nesibodi šeimininkauti. Kai tik atvažiuoja vaikai ir anūkai, prašo, kad močiutė iškeptų kugelio, išvirtų cepelinų. Cepelinus ponia Irena verda su neįprastu įdaru. Kiaulienos faršą kartais maišo su širdelių, kepenėlių ir plaučių mėsa.
Iš kepenėlių šeimininkė mėgsta padaryti žaismingą vyniotinį. Į jo vidų įvynioja kiaušinį. Kai atpjauni vyniotinio, atrodo, kad tai jaučio akis.
I. Grigienė šiek tiek kitaip gamina ir mėsos vyniotinius. Juos daro ne iš virtos mėsos kaip įprasta. O susuka, po to kepa orkaitėje. Kepti vyniotiniai įgauna stipresnį ir įdomesnį skonį.
Savo šeimą šeimininkė iki šiol lepina bandelėmis su lašinukais ir varške, naminiais sausainiais, kepa savo firminį pyragą trupainį.
Autorės nuotr.
ŠEIMININKĖ: Irena Grigienė – Užvenčio krašte buvo pašaukta šeimininkė. Nors nebaigė kulinarijos mokslų, bet įdomius ir skanius senoviškus patiekalus ruošė iš savo galvos.