Naujausios
Iš užuolaidų istorijos
Dieną naktį žiūri, niekada neužmiega. Kas? Tai yra langas. Atsirado langas, jį reikėjo ir uždengti. Mūsų prosenelės užuolaidų artimiausiame prekybos centre nusipirkti negalėjo ir langus dengė savo austomis drobėmis. Natūrinis ūkis, sako Rūta Stankuvienė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja, moteris išmokė visų amatų.
Angelė MOCKUTĖ
angele@skrastas.lt
Nuo kiaulės pūslės iki stiklo
Užuolaidos ir žiūrėjimas pro langą lietuvių valstiečių gyvenime, pasakojo R. Stankuvienė, atsirado palyginti neseniai.
Anksčiau užuolaidų nereikėjo, pirmieji langai buvo iš kiaulės pūslės, kurios tik praleisdavo šviesą.
19 amžiaus pradžioje dūminėse pirkiose atsiradę langai buvo nedideli — 48x50 centimetrų, keturių įstiklintų dalių (šybų).
19 amžiaus pabaigoje langai daryti didesni — 60-68 centimetrų pločio ir 70-77 centimetrų aukščio, o 20 amžiaus pradžioje jų plotis siekė apie 80 centimetrų, aukštis — vieną metrą.
Apie 1930-uosius vienkiemių namuose pradėjo plisti dideli langai iš penkių įstiklintų dalių, su atidaroma viršutine dalimi.
Pirmosios užuolaidos — langinės
Kol nebuvo užuolaidų, jas atstodavo langinės, puoštos išpjaustytomis širdelėmis. Jų reikėjo pirmiausia ne dėl grožio — širdelė proseneliams rodė paros metą už lango.
Vėliau atsirado užuolaidos, kurių pirminė paskirtis buvo apsauga nuo dulkių, vabzdžių, saulės. R. Stankuvienė prisiminė: dėl tų pačių priežasčių užuolaidas kaip drobulę, maršką naudojo dar urvuose gyvenantis žmogus.
Užuolaidomis buvo atitveriami atskiri kambariai tėvams, vaikams, jomis dengtos ir krosnys. Pradžioje užuolaidos buvo reikalingos praktiniais sumetimais. Estetinė funkcija atsirado vėliau, didėjant langams ir keičiantis gyvenimo būdui.
Madas diktavo laikas
Mūsų prosenelės, tęsė R. Stankuvienė, drobes užuolaidoms, kaip ir visą kraitį, audė pačios.
Austomis, įvairia technika siuvinėtomis, nertomis tinklinėmis užuolaidomis namai puošti pagal to meto gyvenimo būdą, galimybes. Užuolaidose išausti ar išsiuvinėti raštai atsikartodavo lovatiesėse, takeliuose. Audimui ir rankdarbiams moterims laiko likdavo ilgesniais rudens ir žiemos vakarais. Kaip atrodys lango uždangalas, priklausydavo nuo turimų audimo staklių, siūlų, moterų nagingumo, sumanumo.
Kol langai buvo mažesni, užuolaidų karnizus atstodavo siūlas, apsuktas už vinučių. Keičiantis langų dydžiui, atsirado karnizai. Vystantis pramonei ir keičiantis gyvenimo būdui, kito ir užuolaidų mados.
Pradėjus statyti didesnius, erdvesnius namus, atsirado svečiams skirtas salonas (svetainė), pradėtos kabinti grindis siekiančios naktinės ir dieninės užuolaidos. Atvežtiniai iš miesto audiniai langus leido puošti įmantriau.
Lietuvei moteriai tapus kolūkiete ar fabriko darbininke, laiko rankdarbiams likdavo mažiau ir tos pačios, pavyzdžiui, nertos tinklinės užuolaidos buvo siuvinėjamos paprasčiau, įterpiant tik keletą detalių.
Namus puošė šventieji ir gėlės
Kol užuolaidos tebuvo praktiškas daiktas, namus puošdavo šventųjų paveikslai, Nukryžiuotasis ir gėlės.
Ant palangių statomos kambarinės gėlės, pasakojo R. Stankuvienė, buvo gerai pažįstamos kaimo žmogui — pelargonijos, mirtos, šalavijai, jeronimai, paparčiai, fikusai ir kitos. Vazoninės gėlės augintos ne tik dėl jaukumo, bet ir dėl gydomųjų savybių.
Su laiku užuolaidos tapo neatsiejama ir pagrindine interjero detale, tačiau neprarado ir savo pagrindinių funkcijų. Vienos šeimininkės nori apsaugos nuo išorinių veiksnių, privatumo, kitos atvirkščiai — per langus nori įsileisti kuo daugiau pasaulio ir nori atviresnių langų.
Bet etnografijos specialistė pastebėjo: kad ir kaip keistųsi mados, laiko ratas kartas nuo karto atsisuka atgal ir moterys namus puošia savais rankdarbiais. Tik skirtingai nei anksčiau, tai nėra būtinybė, o moters rankomis kuriamas kambario savitumas, išskirtinumas.
TINKLAS: 1917 metais E. Veblauskienės darytos tinklinės užuolaidos liudija, kad moterys mokėjo ne tik austi, bet ir nerti tinklus. Tinklas būdavo užtempiamas ant rėmo ir išsiuvinėjamas.
PALYGINIMAS: „Pradžioje užuolaidos kabintos namus apsaugoti nuo saulės spindulių, vabzdžių ir kaimynų žvilgsnių. Svarbia interjero detale jos tapo žymiai vėliau, atsiradus miestiečių kultūrai“, — sakė Rūta Stankuvienė.
UŽUOLAIDOS: Tinklinės užuolaidos ilgą laiką buvo mados klyksmas. Šias 1961 metais šeivele ir specialia adata nėrė ir siuvinėjo B. Lančiūnienė iš Šiaulių rajono, Tamošiūnų kaimo.
PORTJEROS: Apie 1915 metus Kupiškio rajone austos skersadryžės lininės portjeros Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra seniausios turimos užuolaidos. Šios portjeros buvo kabinamos ant durų, bet tiko ir ant lango.
UŽUOLAIDĖLĖS: Virtuvės langą dengdavo trumpos pusinės užuolaidos. 1947 metais šiaulietės N. Grybaitės lininės siuvinėtos užuolaidėlės atspindi tradicinę virtuvinio lango puošybą.
PELTAKIS: Lino audeklą moterys mokėjo paversti nedideliu meno kūriniu. 1949 metais S. Stasiūnienė užuolaidas išpeltakiavo dobilo motyvu. Pelatiavimas buvo nuo seno žinoma puošyba.
DETALĖ: Taip moterys pagražindavo viršutinę lango dalį. Karpytiniu būdu (rišeljė technika) puošta užuolaidėlė rodo, jog lietuvės mokėjo pasaulyje žinomų tekstilės dekoravimo būdų.
PUOŠNUMAS: Audimo meną įvaldžiusios ir geras stakles turėjusios moterys išsausdavo subtilų grožį. Šios, apie 1960-uosius austos užuolaidos yra atkartotas senovinis puošnumo pavyzdys.
Jono TAMULIO nuotr.