Naujausios
Europietiškas ūkis Vaiguvos miestelyje
Kelmės rajone rengto konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais tapo Vaiguvos miestelio pakraštyje ūkininkaujantys Eugenija ir Povilas Minčinauskai. Mišraus ūkio, kuriame dominuoja pienininkystė, šeimininkai sukūrė nedidelį, kompaktišką, šeimai išgyventi leidžiantį ūkį. Minčinauskai pripažinti ir gražiausios rajono sodybos šeimininkais.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Netekę darbo įkūrė parduotuvę
Eugenijos Minčinauskienės profesija – zootechnikė. Kolūkyje dirbo fermos vedėja. Povilas buvo traktorininkas.
Šeima visuomet laikė gyvulių. Tik kolūkių laikais jų skaičius buvo ribojamas. Nebūtų gavę tiek pievų ir ganyklos, kad išlaikytų kelias karves. Tačiau turėdavo kitokių gyvulių, kuriems nereikėdavo didelių žemės plotų.
Kai tik susituokė, apsigyveno sodyboje miestelio pakraštyje. Iširus kolūkiams, daugelis specialistų pasimetė. Darbo nėra. Ką daryti?
Eugenija Minčinauskienė prisipažįsta taip pat pasimetusi. Vaikai maži. Darbo Vaiguvoje nėra. Reikia kažko griebtis. Įsikibo pirmosios minties įkurti parduotuvę. Įkūrė ją miestelio centre. Sėkmingas prekybos verslas vėliau padrąsino kurti ir ūkį.
Nedidelė parduotuvėlė Vaiguvos centre gyvuoja iki šiol. Didelio pelno ji neneša. Tačiau Eugenija džiaugiasi sukūrusi porą darbo vietų miestelio moterims.
„Buvau paprastas žmogelis, – mena Povilas Minčinauskas. – O kai iširo kolūkiai, aukštuosius mokslus baigę specialistai ėjo pas mus darbo prašyti. Gal ir aš būčiau daręs tą patį. Bet žmona nenuleido rankų. Tada ir pasirodė, kas gabesnis. Ir dabar ji viską skaičiuoja. Sudėlioja visas pajamas ir išlaidas. Pasitardami sprendžiame, kur labiausiai reikalingos investicijos.“
Pradžia nebuvo lengva
Eugenija ir Povilas ūkį kurti pradėjo nuo trijų hektarų, kuriuos anuomet davė visiems kaimo gyventojams. „Žemės nepaveldėjom, – pasakoja Povilas. – Mano tėvai atgavo keletą hektarų. Bet turėjome dalytis aštuoni vaikai. Nė nebeieškojau savo dalies. Tuomet žemė buvo nebrangi. Mokėjom po penkis, septynis šimtus litų už hektarą, vėliau po tūkstantį.“
Šiuo metu Minčinauskai valdo 150 hektarų žemės. Dalis jos praverčia ganykloms ir pievoms, dalyje augina javus ir kitas kultūras.
Minčinauskai plėtė ir karvių bandą. Parduodami pieną, remontavo apšiurusius ūkinius pastatus, atnaujino sodybą. Nusipirko plytų. Pasistatė naują didelę fermą.
Pasinaudodami Europos parama atnaujino techniką. Tačiau parama, kaip patys sako, naudojosi atsargiai.
Pasak P. Minčinausko, bijoję skolintis iš banko dideles sumas. Lietuvos ūkininkas negali planuoti nė keleriems metams į priekį. Juk esi priklausomas nuo gamtos, kuri ūkininkų nelepina. Ir kainos kaip pati gamta – kaprizingos. Vienais metais derlių parduodi už gerą kainą. Kitais metais, žiūrėk, jos ir nukrinta. Kainos krinta. O skolos banke dėl to nesumažėja.
Tačiau mišriame ūkyje daugiau visko reikia. Turėjo ir fermą modernizuoti, ir žemės dirbimo bei kitokios technikos įsigyti. Be paramos nebūtų išsivertę.
Iš paramos ūkininkai pirko traktorių, sėjamąją, ktokios technikos. Paskolas jau baigia išsimokėti. Džiaugiasi, kad ateis ramesni laikai.
Talkina sūnus
Kai lankėmės Minčinauskų ūkyje, jie jau buvo pradėję kulti javus. Kviečių derlius siekė po šešias septynias tonas iš hektaro. Nepalanki žiema per daug nepakenkė ir ūkininkų rapsams.
Naująjį derlių Vaiguvos ūkininkai veža į Kuršėnus, parduoda „Agrokoncernui“. Tėvai džiaugiasi, jog javapjūtėje ir prie kitų darbų jiems pagelbėja namuose likęs sūnus Tomas. Aplinkos dizaino specialybę baigęs vaikinas negavo darbo. Todėl įsidarbino tėvų ūkyje.
„Dabar man nereikia nei arti, nei sėti, nei kulti“, – šypsosi P. Minčinauskas, žiūrėdamas į su entuziazmu ūkyje dirbantį sūnų.
Du sūnus išauginę Minčinauskai tikisi, jog neturės problemos, kad nebūtų kam palikti ūkio.
Pati direktorė, pati melžėja, pati dizainerė
Praėjusiais metais nemažą dalį pajamų iš ūkio Minčinauskai investavo į sodybos sutvarkymą. Jau ir anksčiau jų sodyba Vaiguvos miestelyje patraukdavo akį. Tačiau pernai sudėti visi akcentai.
Pagrindinė sodybos dizainerė – pati ūkininkė Eugenija Minčinauskienė, vietinių žmonių ir seniūno Genute vadinama.
Eugenija sako savo sodyboje tiesiog eksperimentuojanti. Želdinius sodina ir gėlynus tvarko iš nuojautos. Pasodina vienoje vietoje. Mato, kad netinka, persodina kitur.
Įspūdingai atrodo laiptais apkarpytų tujų labirintai, fontanas, gėlynai, puikiai derantys su atnaujintais pastatais, poilsio salelės. Net fermos kiemas išpuoštas gėlėmis. O buvusiame senajame ūkiniame pastate įrengta pobūvių salė.
Už ūkinio pastato tvarkingai išrikiuota technika. Ūkį vertinusi komisija stebėjosi, jog miestelyje įmanoma sukurti tokį modernų, optimalų, europietišką ūkį.
Autorės nuotr.
SUMANUMAS: Iširus kolūkiams, netekę darbo Eugenija ir Povilas Minčinauskai nepasimetė. Turėdami tik tris hektarus žemės sukūrė ūkį, kuris suteikė darbo jiems patiems, sūnui ir svetimiems žmonėms.
PASIEKIMAI: Per dvidešimt ūkininkavimo metų Eugenija ir Povilas Minčinauskai sutvarkė visą ūkiui reikalingą bazę, restauravo namą, senus ūkinius pastatus, sutvarkė sodybos aplinką.
APLINKA: Ūkininkų Minčinauskų sodyba pripažinta gražiausiai tvarkoma gyvenvietės sodyba Kelmės rajone.
GROŽIS: Eugenija Minčinauskienė grožį kuria pati. Nesamdo dizainerių.
GARAŽAI: Ūkininkai restauravo senąjį tvartą ir daržinę. Šioje pusėje salė ir kitos buitinės patalpos, kitoje – garažai.
FERMA: Naujoje modernioje fermoje ūkininkai Minčinauskai laiko 56 galvijus, tarp jų 40 melžiamų karvių.
TECHNIKA: Ūkininkų technikos kiemas. Turima technika leidžia optimaliai ūkininkauti.