Dėvėtų drabužių vers­las tu­ri atei­tį

Dėvėtų drabužių vers­las tu­ri atei­tį

Kel­miš­kiai Edi­ka ir Arū­nas Ur­bo­nai Kel­mės mies­to pa­kraš­ty­je prieš pus­me­tį įkū­rė did­me­ni­ne ir maž­me­ni­ne dė­vė­tų drabužių bei nau­do­tų daik­tų pre­ky­ba be­si­ver­čian­čią įmo­nę. Dar­bo su­tei­kė 8 kel­miš­kiams.

Nors Kel­mės cent­re daug dė­vė­tų drabužių par­duo­tu­vių, jais pre­kiau­ja­ma ir tur­guo­se, bet nuo­ša­liai įsi­kū­ru­si nau­jo­ji įmo­nė ne­trūks­ta klien­tų. Ur­bo­nai dė­vė­tų dra­bu­žių vers­lą plė­to­ja šiek tiek ki­taip. Pre­kės čia sve­ria­mos, to­dėl pir­kė­jui kai­nuo­ja pi­giau ne­gu ki­to­se par­duo­tu­vė­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kri­zė par­vi­jo į tė­viš­kę

Iš pro­fe­si­jos Edi­ka Ur­bo­nie­nė par­da­vė­ja, jos vy­ras Arū­nas – sta­ty­bi­nin­kas. Anks­čiau jie gy­ve­no ir dir­bo Klai­pė­do­je. Ta­čiau per kri­zę, pa­sun­kė­jus gy­ve­ni­mo są­ly­goms mies­te, grį­žo į tė­viš­kę. Edi­ka įsi­dar­bi­no par­da­vė­ja, Arū­nas vai­ruo­to­ju pas ūki­nin­ką.

Šei­ma vis pa­sva­jo­da­vo apie sa­vą vers­lą. Kad ir ne­di­de­lį. Svar­bu, kad at­lik­tų bent pa­do­ri al­ga.

In­ter­ne­te ieš­ko­jo vers­lo idė­jų. Ang­li­jo­je su­ra­do to­kią pat apie vers­lą sva­jo­jan­čią šei­mą. Vir­tua­lus bend­ra­vi­mas iš­vys­tė vers­lo idė­ją. Ang­li­jo­je gy­ve­nan­ti šei­ma ten su­ren­ka drabužius ir nau­do­tus daik­tus. Kel­miš­kiai or­ga­ni­zuo­ja juos par­vež­ti ir pre­kiau­ja.

Nuo­ša­lu, bet erd­vu

Pre­ky­bai Ur­bo­nai iš­si­nuo­mojo di­džiu­lį pa­sta­tą mies­to pa­kraš­ty­je. Čia nuo­ša­lo­ka. Ta­čiau erd­vu. Ka­dan­gi vers­li­nin­kai už­sii­ma ir did­me­ni­ne dė­vė­tų dra­bu­žių pre­ky­ba, jiems rei­kė­jo di­de­lių pa­tal­pų. O mies­to cent­re to­kio pa­sta­to nuo­ma kai­nuo­tų bran­giai.

Arū­nas džiau­gia­si, jog pa­sta­to sa­vi­nin­kas, pa­ts vers­lus ir ki­tus vers­li­nin­kus su­pran­tan­tis žmo­gus, iš­nuo­mojo pa­sta­tą už sim­bo­li­nį nuo­mos mo­kes­tį. Kol vers­las įsi­bė­gės.

Erd­via­me pa­sta­te la­bai pa­to­gu iš­rū­šiuo­ti ir su­ka­bin­ti dra­bu­žius, iš­dė­lio­ti daik­tus. Par­duo­tu­vė­je nė­ra jo­kio lab­da­ros par­duo­tu­vėms įpras­to kva­po.

Nors nuo­ša­lu, ta­čiau jau iš ry­to par­duo­tu­vė­je yra pir­kė­jų. Tarp su­ka­bin­tų dra­bu­žių ei­lių su­kio­ja­si ir jau­nes­ni, ir pa­gy­ve­nę žmo­nės.

„Da­bar vi­si tu­ri au­to­mo­bi­lius. Nė­ra pro­ble­mos at­va­žiuo­ti ir į mies­to pa­kraš­tį, – pa­sa­ko­ja po­nas Arū­nas. – Net­gi gar­baus am­žiaus mo­čiu­tes at­ve­ža ap­si­pirk­ti vai­kai. Joms la­bai svar­bu, kad pas mus dra­bu­žiai ge­ro­kai pi­giau. Iš ma­žų pen­si­jų sen­jo­rams su­dė­tin­ga nu­si­pirk­ti net pa­dė­vė­tą dra­bu­žį.“

Kai­na pri­klau­so nuo svo­rio

Ur­bo­nai lai­ko­si tai­syk­lės ne­si­vež­ti nau­jų pre­kių, kol neišp­re­kiau­ja­ma di­džio­ji da­lis anks­čiau par­si­vež­tų­jų. Ang­li­jo­je gy­ve­nan­tiems vers­lo par­tne­riams už dra­bu­žius, pa­ta­ly­nę ir ki­tus daik­tus mo­ka pa­gal svo­rį. To­dėl ir pa­tys nu­spren­dė par­da­vi­nė­ti daik­tus pa­gal svo­rį.

Kai gau­na nau­ją pre­kių siun­tą, rū­šiuo­to­jos at­ren­ka nau­jus vie­ne­ti­nius rū­bus ir daik­tus. Pa­si­tai­ko ne­ma­žai nau­jų daik­tų, nes ang­lai, pa­ma­nę, jog ren­ka­ma lab­da­ra, ne­re­tai nu­per­ka nau­ją daik­tą ar rū­bą ir įde­da į dė­žę.

Nau­jiems rū­bams ir daik­tams vers­li­nin­kai įren­gė at­ski­rą sky­rių. „Yra pir­kė­jų, ku­rie no­ri ko­ky­bės, – sa­ko par­duo­tu­vės di­rek­to­rė Edi­ka Ur­bo­nie­nė. – Jie pa­si­ruo­šę mo­kė­ti bran­giau, bet gau­ti ge­rą dar­bu­žį ar daik­tą. Ki­tiems – svar­biau­sia kai­na.“

Už ki­tus sa­lė­je iš­ka­bin­tus dra­bu­žius ir iš­dė­lio­tus daik­tus pir­kė­jai mo­ka pa­gal svo­rį. Žmo­gus pri­si­ren­ka mai­še­lį dra­bu­žių, at­ne­ša par­da­vė­jai, ši pa­sve­ria ir pa­sa­ko, kiek mo­kė­ti. Jei­gu pir­kė­jui per bran­gu, jis ga­li at­si­sa­ky­ti kai ku­rių pre­kių.

Dra­bu­žių kai­na kiek­vie­ną sa­vai­tę kin­ta. Pir­mą­ją sa­vai­tę, kai dra­bu­žiai ką tik at­vež­ti, ki­log­ra­mo kai­na sie­kia 9 eu­rus. Pas­kui kas sa­vai­tę po 1 eu­rą ma­ži­na­ma, kol pa­sie­kia 3 eu­rų už ki­log­ra­mą ri­bą.

Pa­ta­ly­nės ir ki­tų daik­tų ki­log­ra­mas kai­nuo­ja po 5 eu­rus. Ne­nu­pirk­tų pre­kių kai­na vė­liau taip pat pa­laips­niui ma­ži­na­ma.

Per pus­me­tį vers­li­nin­kai maž­daug tris kar­tus gau­na nau­ją pre­kių siun­tą iš Ang­li­jos. Ne kiek­vie­no­je pre­kės ko­ky­biš­kos. Kar­tais iš šim­to ki­log­ra­mų tik pu­sė tin­ka pre­ky­bai. Blo­giau­sia tai, kad jų ne­ga­li­ma nei iš­mes­ti, nei nu­ra­šy­ti. Ten­ka ar­ba la­bai pi­giai par­duo­ti, ar­ba lai­ky­ti kaip li­ku­tį. O li­ku­tis uži­ma vie­tą.

Įdar­bi­no aš­tuo­nis žmo­nes

Nors di­de­lio pel­no iš dė­vė­tų dra­bu­žių vers­lo nė­ra, Ur­bo­nai pa­sa­ko­ja už­dir­ban­tys sau al­gas.

Be to, jau­ni vers­li­nin­kai įdar­bi­no dar aš­tuo­ne­tą žmo­nių. Kai at­ke­liau­ja dra­bu­žių siun­ta, rei­kia rū­šiuo­to­jų, pa­skui – sa­lės par­da­vė­jų, bu­hal­te­rės. Kai ku­riuos dar­buo­to­jus re­mia Dar­bo bir­ža.

Did­me­ni­ne ir maž­me­ni­ne pre­ky­ba už­sii­man­tys vers­li­nin­kai jau tu­ri ne vie­ną nuo­la­ti­nį klien­tą.

Jie džiau­gia­si su­si­kū­rę dar­bo vie­tą sau ir pa­dė­da­mi spręs­ti so­cia­li­nes pro­ble­mas. Kam su­tei­kia dar­bo, kam pi­gios ap­ran­gos, ava­ly­nės, rei­ka­lin­gų bui­ties daik­tų.

Ar dė­vė­tų dra­bu­žių ir nau­do­tų daik­tų vers­las tu­ri atei­tį? Edi­ka ir Arū­nas Ur­bo­nai tuo nea­be­jo­ja.

„Kad šei­ma pa­jėg­tų ap­si­rū­pin­ti nau­jais daik­tais ir dra­bu­žiais, mė­ne­sio pa­ja­mos tu­rė­tų siek­ti bent po­rą tūks­tan­čių eu­rų. De­ja, to­kių at­ly­gi­ni­mų dar il­gai rei­kės lauk­ti. O kol su­lauk­si­me vis­kas pa­brangs ir iš ši­tos su­mos ne­bus įma­no­ma nor­ma­liai iš­si­vers­ti“, – įsi­ti­ki­nęs po­nas Arū­nas.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

VERS­LAS: Edi­ka ir Arū­nas Ur­bo­nai iš dė­vė­tų dra­bu­žių už­dir­ba at­ly­gi­ni­mą sau, įdar­bi­no aš­tuo­nis žmo­nes ir pa­de­da spręs­ti fi­nan­si­nes pro­ble­mas pir­kė­jams.

ŽAIS­MIN­GU­MAS: Se­nis be­sme­ge­nis – žais­min­ga „Edi­le­nos“ vers­lo rek­la­ma.