Naujausios
Daiktai mena garsius žmones
Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijos referento Petro Lomano lova, rašytojos Žemaitės namuose kabėjęs retas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, grafienės Čapskienės lygintuvas ir veidrodis. Šie daiktai, naują prieglobstį suradę Šaukėnų muziejuje, mena garsius žmones ir pasakoja apie jų buitį.
Regina MUSNECKIENĖ
Lovos istorija
Šaukėnų muziejaus ekspozicijų salės etnografiniame kampelyje stovi siaura pagražintais užgaliais lova. Muziejininkė Elena Burdulienė pasakoja ilgai laukusi, kol šį baldą parsigabeno į muziejų.
Lova priklausė iš Šaukėnų kilusiam Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijos referentui Petrui Lomanui. Lomanai šią lovą, staliuką ir spintą atidavė šaukėniškei Jadvygai Špokauskienei. Ji staliuku ir spinta naudojosi. O lovą laikė daržinėje.
Kai Kentrių kaime sudegė vienos šeimos sodyba, moteris lovą pasiūlė padegėliams. Ją pastatė į lauko virtuvėlę. Čia įsikūrė aštuonerių metų padegėlės sūnus.
Sužinojusi, kad padovanotoji lova priklausė Petrui Lomanui, Elena Burdulienė prašė vaiką baldą parduoti arba mainyti. Vaikas apsikabinęs savo senieną — nesutinka. Jam baldas — brangus. Labai patinka. Nebent muziejininkė jam atvežtų naujesnę, geresnę ir minkštesnę lovą.
Elena Burdulienė kreipėsi į Kultūros skyriaus vedėją. Gal šis iš kur nors gaus ar nupirks baldą, kurį mainais galėtų atiduoti už muziejaus eksponatą.
Praėjo koks pusmetis. Lova atsirado. Vaikas prieš mainydamas gerai apžiūrėjo, ką jam siūlo. Įvertino, kad naujoji lova tikrai minkštesnė, naujoviškesnė. Nereikia šienu prikimšto čiužinio. Taip Petro Lomano baldas atsirado muziejuje ir tapo pagrindiniu etnografinio kampelio akcentu. Ji paklota pagal visas senoviškas lietuvių tradicijas. Čiužinys, prikimštas šieno. Drobinė paklodė nėriniais puoštais kraštais. Kraštai koketiškai išlindę iš po namuose austos lovatiesės, kuri užtiesta ant viršaus.
Prie lovos, ant sienos kabo Švč.Mergelės Marijos paveikslų kolekcija. Vienas iš jų kabojo prie rašytojos Žemaitės lovos. Jį muziejui padovanojo Augusto Žymanto, Žemaitės vyro giminaičio, šeima. Mergelė Marija čia labai graži, įstabiais drabužiais. Muziejininkė sako niekur kitur nemačiusi tokio jos paveikslo.
Tie patys Žymantai muziejui padovanojo ir seną šėpą. Šėpos būdavo laikomos prieangyje ir atstodavo šaldytuvą. Žmonės jose laikydavo pieną, mėsą, grietinę, sviestą ir kitus greitai gendančius maisto produktus.
Dvare buvo 60 lygintuvų
Muziejuje išlikęs grafienės Čapskienės lygintuvas. Jį muziejininkė sako gavusi iš žmogaus, kuris rado dvaro rūsiuose. Lygintuvas įdomus tuo, kad šildomas ne anglimis. Jame įdėta metalinė plokštelė. Ji įkaitinama padėjus ant krosnies ir įdedama į lygintuvą. Lygintuvas — sunkus, medine rankena.
Dvare tarnavusi šaukėniškė Leonavičienė prisiminė, jog tokių lygintuvėlių dvare buvę šešiasdešimt. Mat reikėdavo lyginti ne tik ponų, bet ir dvaro kambarinių drabužius. Kol vienas lygintuvas kaito, lygindavo kitu. Tas atvėsdavo — padėdavo kaitinti, imdavo įkaitusį.
Iš Čapskių dvaro į muziejų parvežtas ir didžiulis veidrodis. Šį eksponatą muziejui dovanojo dvare sodininku, daržininku ir bitininku dirbusio Antano Galinausko anūkas.
Iš Gorskių dvaro į muziejų pateko medžiotojo ir žvejo lazda. Lazda — smailiu galu. Jį įbedus į žemę ir išskleidus lazdos viršutinę dalį, primenančią sulankstomą kėdutę, galima pailsėti. Tokios lazdos medžioklėje ir žvejyboje labai praversdavo.
Vienas vertingiausių Šaukėnų muziejaus eksponatų — aštuonioliktojo amžiaus altoriaus fragmentas — taip pat susijęs su dvaru. Jis atvežtas iš Šaukėnų dvarininko Tomo Gorskio koplyčios. Sovietų laikais iš koplyčios iškėlus ir perlaidojus palaikus, koplyčioje padaryta katilinė. Elena Burdulienė paprašė klebono, kad jai leistų vežtis aptrūnijusį altorių, nes jis visai supus. Jau ir taip išlikusi tik viršutinė altoriaus dalis.
Istorijos žinovus ši kelių šimtmečių senumo muziejinė vertybė labai stebina.
Muziejuje priglaustas ir Sakelių dvaro gobelenas, keletas smulkesnių Šaukėnų dvaro daiktų. Vienas įdomesnių — prausykla. Tai medinė spintelė su skyle dubeniui. Po dubeniu lentynėlė susidėti prausimosi reikmenims. Prie prausyklos ir milžiniškas kelių litrų talpos molinis ąsotis. Iš jo būdavo pilamas vanduo.
MUZIEJININKĖ: Šaukėnų muziejų kūrusi Elena Burdulienė daugelį eksponatų surado pati. Todėl muziejininkė žino kiekvieno daikto istoriją.
ALTORIUS: Išsaugoti aštuonioliktojo amžiaus altoriaus fragmentai stebina istorikus.
PUOŠMENA: Tarpukario Lietuvos Švietimo ministerijos referento Petro Lomano lova tapo muziejaus etnografinio kampelio puošmena.
LAIDYNĖ: Tokių laidynių Čapskių dvare buvo šešiasdešimt.
PRAUSYKLA: Spintelė — prausykla. Joje būdavo įstatomas dubuo. Apačioje esančioje lentynėlėje sudedami prausimosi reikmenys.
LAZDA: Dvaro ūkvedžio lazda medžioklėje tarnavo ir poilsiui.
ŠĖPA: Kol nebuvo šaldytuvų, juos atstodavo šėpos.
Autorės nuotr.