Jūs esate tremtinė – tremtinių biržiečio senelio lietuvių kalbos mokytojo Jurgio Kutros anūkė ir tėčio Vito Kutros dukra. Ar tremtis vėliau turėjo įtakos Jūsų gyvenimui?
Suprantu, kad atsakymas daug ką nustebins. Net ir mane pačią, tiesą sakant. Žinoma, nekalbėsiu apie Sibire nužudytus senelius ir sulaužytą mano šeimos likimą, bet jei klausiate apie mane asmeniškai, tai atsakau sąžiningai: man, kaip vaikui, tremtis kažkodėl neturėjo didelės įtakos.
Sibire buvau mažytė gražiai aprengta (močiutė iš mamos pusės mokėjo iš bet ko pasiūti gražų drabužėlį) dantų gydytojos Anos Ivanovnos (mano mama – Onutė Juozapaitytė, Jono) dukrytė, kurią visi popino, kalbino ir mylėjo. Ir nieko man ten netrūko, nebent vitaminų… Dažnai juokauju, gal dėl to nedidelė užaugau ir dantys labai blogi?
Grįžusi iš Sibiro į Lietuvą vėl patekau į mane mylinčių giminaičių iš mamos pusės glėbį, jokių nemalonumų nepatyriau. Svarbiausia, kad net į Vilniaus Universitetą ir į televiziją buvau priimta be problemų. Skamba keistai, bet esu tikinti ir suprantu, kad Dievas mane nuo daugybės baisių dalykų yra apsaugojęs. Be to tiesiog pataikiau į ideologinio atšilimo bangą, sprendžiant iš to, kad tuo pat metu ir kiti tremtyje gimę jaunuoliai jau laisvai stojo į aukštuosius mokslus.
Juokingiausia, kad iš gimimo tremtyje netgi gavau „naudos”: nors buvau pavyzdinga sovietinės televizijos darbuotoja, niekada niekas manęs į komunistų partiją net nekalbino! Todėl, atėjus nepriklausomybei, neturėjau jokios praeities kupros, kurios būtų reikėję atsikratyti.
Kiek vaikystėje žinojote apie savo giminės ištakas Biržuose?
Vaikystėje nežinojau, nes niekas man apie tai nepasakojo. Mano neakivaizdinė pažintis su garsiuoju seneliu mokytoju Jurgiu Kutra įvyko labai netikėtai ir įspūdingai.
Tai buvo JAV Los Angele, poeto Bernardo Brazdžionio namuose. Mudu su vyru viešėdami Amerikoje buvome nusipirkę filmavimo kamerą ir stengėmės nufilmuoti ten gyvenančius žymius ir visiems mums brangius tautiečius, apie kuriuos kažką žinojome, bet nebuvome jų matę ir girdėję.
Kai nuvažiavom filmuoti B.Brazdžionio ir prisistačiau esanti Kutraitė, šis sukluso ir paklausė: mokytojas Jurgis Kutra ar ne giminė man būtų?
Kai pasakiau, kad tai mano niekada nesutiktas, Sibire pražuvęs senelis, poetas paėmė iš knygų spintos išeivijoje leistą enciklopediją, atvertė reikalingą puslapį ir pasakė: „Kutra buvo mano lietuvių kalbos mokytojas…” Godžiai ėmiau skaityti: „mokytojas kultūrininkas… dėstė lietuvių kalbą, lietuvių ir pasaulinę literatūrą… drauge su režisieriumi B. Dauguviečiu įsteigė dailės draugiją „Mūza”… ne tik pats vaidino, bet ir statė spektaklius, rūpinosi dramos veikalų vertimu… ir aktorių kalba… surinko daug dainų, pasakų, patarlių, uoliai talkino Balčikoniui… buvo išrinktas Biržų gimnazijos vicedirektoriumi, kultūros kongreso tarybos nariu, vadovavo Biržų gimnazijos statybai. Žinomas Biržuose kaip geras kalbėtojas, bendradarbiavo to meto spaudoje „Biržų žinios“, “Lietuvos žinios“ ir kita… 1941 metais buvo bolševikų ištremtas į Sibirą”.
Taip buvo lemta, kad tik už jūrų marių nukakusi poeto B. Brazdžionio dėka susipažinau su iškilia savo senelio Jurgio asmenybe. Tada ir sužinojau, koks didis lietuvninkas, visuomenininkas, pedagogas buvo mano senelis mokytojas, kiek žymių menininkų ir poetų jis išugdė. Gilus pasididžiavimo jausmas užplūdo tada ir daugiau jau manęs neapleidžia. Jaučiuosi už daugybę savo polinkių ir minčių jam dėkinga, jaučiu didelį per laikus ir amžius pulsuojantį ryšį.
Kur ilsisi senelių Kutrų ir mano bendravardės tetos, tėtės Vito sesers Dalios palaikai, nežinome. Todėl užrašiau jų vardus ant savo tėvų antkapio Kauno kapinėse, kad ir jiems, nebegrįžusiems į Lietuvą, galėtume čia žvakelę uždegti.
Apskritai, mano ryšys su protėviais Kutrom kažkoks mistinis, ne iš šio pasaulio. 2019 metais, kai dar dėsčiau Vilniaus universitete, kartą eidama koridoriumi pagalvojau: juk tais pačiais laiptais kažkada ir mano tėvelis būdamas studentu vaikščiojo. Mano mintis lyg būtų kas išgirdęs, jas pratęsė balsas, sakantis, bet gi Jūsų tėvelis buvo puikus medicinos fakulteto studentas. Norime jam įteikti Atminties diplomą. Pasirodo, Vilniaus universitetas kelintus metus vykdo ilgalaikę iniciatyvą „Grįžtanti atmintis”. Ja siekiama prisiminti ir pagerbti Vilniaus universiteto bendruomenės narius, kurie nukentėjo nuo totalitarinių režimų.
Mano tėvelis Vitas Kutra, sidabro medaliu baigęs Biržų gimnaziją, ir labai gerai besimokantis medicinos studentas, 1949 metais buvo pašalintas iš universiteto… dėl blogo lankomumo. Žinoma, kad paskaitų nelankė, juk jau buvo ištremtas toli toli… Tos simbolinės Vito Kutros pagerbimo Atminties diplomu iškilmės mano šeimai buvo nepaprastos svarbos ir prasmės įvykis. Jausmas toks tarsi prisilietėme prie amžinybės. Gal todėl, kad diplomai buvo įteikiami tiems, kurių seniai jau nėra šiame pasaulyje ir su kuriais vis dar esame stipriai susiję.
Apie tremtinės vaikystę papasakojote šviesiai, tačiau to turbūt negalėtumėte pasakyti apie Jūsų tėvelių likimus. Grįžę iš tremties, gyvenote Kaune pas gimines, turėjote tremties ir gyvenimo palaužtą bei ligotą tėtį, mamą, kurios pečius slėgė visi šeimos rūpesčiai…
Iš tiesų mano tėvelių gyvenimas susiklostė tragiškai. Grįžus 1957 metais į Lietuvą tėvelio vargai nesibaigė. Apsistojome Kaune, Žaliakalnyje, pas mamos seserį Jonę. Aš čia ir likau augti su močiute iš motinos pusės, o mama gavo dantų gydytojos darbą tik mažame Betygalos bažnytkaimyje. Kaune darbo gydytojai tremtinei niekas negalėjo pasiūlyti. Į Kauną pas mane ir tėvelį mama grįždavo tik šeštadienio vakarais.
Tėvelis tuo tarpu pasiryžo baigti nutrauktas medicinos studijas. Nežinau, kokį atsakymą gavo iš Vilniaus universiteto, tačiau Kauno medicinos institutas iškėlė tremtiniui Vitui Kutrai neįgyvendinamas sąlygas – perlaikyti per trumpą laiką visas keturių mokslo metų, semestrų įskaitas ir egzaminus. Net ir gabiam žmogui tai buvo neįveikiama užduotis.
Tėvynėje jis pasijuto kaip pasakoje išsiųstas žiemą į mišką žibučių parnešti.
Naujus lietuviškai sovietinius akibrokštus patyrus vėl ėmė šlubuoti jau ir taip silpna tėvelio sveikata, apėmė neviltis. Ačiū Dievui, kad su gerų žmonių pagalba gabusis tremtinys visgi buvo priimtas į trečią kursą Kauno veterinarijos akademijoje, kurią sėkmingai baigė 1960 metais ir tapo veterinarijos gydytoju.
Vis gi sveikatos taip ir nebeatgavo, dažnai gulėjo ligoninėse, anksti tapo nedarbingu. Domėjosi viskuo, daug žinojo, tačiau visgi taip ir liko gyvenimo palaužtas ir niekada nekalbėjo nei apie savo laimingą vaikystę, nei apie studijas Vilniuje, nei apie tragiškus tremties metus… Toks tarsi nutildytas žmogus, nešiojantis širdyje savo didelių vilčių duženas.
O mes tikrai nebuvome tokia laiminga šeima, kokią mačiau tėvo vaikystės nuotraukose. Per stebuklą iki mūsų dienų išlikusiose fotografijose matau gražų Kutrų namą ir sodą Biržuose, Vytauto gatvėje.
Viena vėliau mano pakalbinta moteris pasakojo, kad jai atrodė, jog Kutrų namuose visada kvepėjo bandelėmis ir skambėjo muzika. Vaikystėje Vitukas mokėsi muzikos ir šokti tango, skaitė knygas, sekmadieniais lankė Reformatų bažnyčią, ruošėsi laimingam ir turtingam gyvenimui gimtojoje Lietuvoje, bet gyvenimas subyrėjo ir skaudžios šukės žeidė visą šeimą.
Jūs pasirinkote žurnalistikos studijas. Tai lėmė Jūsų senelio – lietuvių literatūros ir kalbos mokytojo Jurgio Kutros genai, ar kažkas kita?
Kas ir kaip veikia mūsų pasirinkimus, sunku pasakyti. Gal paveldėti genai, o gal dar kokios Visatos jėgos.
Atsimenu, buvau penktoje klasėje, kai pareiškiau, jog būsiu žurnalistė ir rengsiu laidas apie rašytojus.
Savo pareiškimu sukėliau šoką giminėms, nes tuo metu žurnalistika buvo sovietų valdžios ideologinis ginklas, apie laisvą spaudą nebuvo net girdėti. Tremtinių šeima tikrai nenorėjo, kad dukra taptų ideologinio fronto darbuotoja. Po mokyklos, kaip mėgstanti deklamuoti ir draugės padrąsinta, bandžiau stoti į aktorinį. Ačiū Dievui, kad neįstojau, nes baigusi žurnalistiką ir įsidarbinusi televizijoje radau darbą, kurį labai mėgau.
Ar niekada nenusivylėte savo profesijos pasirinkimu?
Profesijos pasirinkimu nenusivyliau, nes toji profesija man leido pažinti žmones ir pasaulį iš įvairių pusių. Labai esu smalsi ir mėgstu klausinėti, tuo kartais savo artimuosius net vargindama. Todėl kalbindama savo pašnekovus laidose, buvau tiesiog laiminga.
Tie pokalbiai su žmonėmis – mano tikrieji gyvenimo universitetai, pasaulėžiūra ir pasaulio pažinimas.
Kai kuriuos laidos „Dalia Kutraitė kalbina” laidos herojus cituoju iki šiolei. Dieve brangus, kiek daug aš iš jų išmokau!
Ar skiriasi dabar Jūsų supratimas apie žurnalisto darbą nuo to laiko, kai pradėjote jį dirbti?
Dabartinės žurnalistikos aš nepažįstu ir nepripažįstu. Trumpai sakant, žurnalistikoje nebeliko objektyvumo ir pagarbos. Ji pametė svarbiausius savo principus: mokėti išklausyti skirtingas nuomones, gerbti savo pašnekovą, nors jam ir nepritari, nors užduodi ir labai nepatogius klausimus. Nepatogius, bet nežeminančius.
Žurnalistas privalo pateikti objektyvius faktus ir leisti žiūrovui – skaitytojui – klausytojui pačiam susidaryti savo nuomonę, įkyriai neperšant kažkurios vienos. Dabar populiarus žurnalisto lyginimas su sarginiu šunimi, kuris garsiai loja ir skaudžiai kanda nepaisydamas jokios atsakomybės ir priemonių tikslui pasiekti. Šiuolaikinėje žurnalistikoje per daug patyčių, oponento žeminimo, daug netiesos ir neteisingų interpretacijų.
Įvairiuose susitikimuose jau ne kartą esu garsiai pareiškusi, prašydama manęs nebevadinti žurnaliste, nors ir labai skaudžios man tos skyrybos su žurnalistika, tiek daug man davusia ir tiek daug mane išmokiusia.
Jūs gyvenote labai įdomų gyvenimą: kūrybinis darbas Lietuvos televizijoje, valstybiniai darbai – Vyriausybėje, Seime, Prezidentūroje, pedagoginis darbas Vilniaus universitete, organizaciniai darbai įdomiausiuose visuomeniniuose projektuose, komunikacijos konsultacijos politikams ir verslui, knygų rašymas ir t. t. Kas iš viso to, ką paminėjau ir ko nespėjau paminėti, ryškiausiai įsirėžė į Jūsų atmintį ir kodėl?
Viskas kartu. Kiekviena nauja veikla man leido pamatyti skirtingas gyvenimo ir žmogaus prigimties puses. Net jei būčiau likusi dirbti tikrai dinamiškuose žurnalistikos baruose, vis tiek būčiau mažiau patyrusi ir supratusi. Ir dar.. ačiū kelionėms. Kartu su vyru esame apkeliavę kone visą pasaulį. Lėktuvais, laivais ir kemperiu. Tai didelis malonumas ir išbandymas, kantrybės ir bendravimo ugdymas.
Po apkaltos buvusiam prezidentui Rolandui Paksui buvusiems jo komandos nariams darbas Prezidentūroje tapo kliūtimi tolesnei karjerai. O kaip tai paveikė Jus?
Taip. Visi prezidento Rolando Pakso bendražygiai tapome tarsi paženklinti kažkokiu prakeiksmo ženklu. Ir tai tęsiasi iki šiolei, nors prezidentas ir nebedalyvauja jokioje politinėje veikloje, o tik kaip puikus pilotas daro tai, kas jam teikia didžiausią malonumą – skraido ir dalyvauja įspūdinguose akrobatiniuose pasirodymuose. Be to prezidentas prikėlė Dariaus ir Girėno laikus menantį lėktuvą „bellanca” naujam gyvenimui tautos herojų atminimui pagerbti. Kartais susitinkam su Rolandu Paksu mažam Vilniaus restoranėlyje suvalgyti žuvies ir draugiškai pasikalbėti apie viską, kas mums nutiko.
Nemanau, kad man tai atsiliepė skaudžiausiai iš visų bendražygių, yra žmonių daugiau nukentėjusių. Tačiau kai gruodžio mėnesį nežinia už ką ir prieš ką kovojančiame mitinge buvo bjauriame kontekste parodytos mano prieš 30 metų rengtų laidų „Dalia Kutraitė kalbina’’ ištraukos – pokalbiai su tuo metu kadencija baigusiu Prezidentu A. Brazausku, buvusiu premjeru G. Vagnoriumi ir tik ką išrinktu Vilniaus meru R. Paksu – supratau, kad vis dar esu baudžiama už darbą ir draugystę su prezidentu R. Paksu. Mano pokalbių ištraukos buvo pateiktos kaip netinkamo politikų kalbinimo pavyzdžiai. Mat, per mandagiai ir per pagarbiai elgiuosi su pašnekovais!?
Be to tai buvo transliuota greta kolaborantų, 1991 metų sausio mėnesį užėmusių mūsų televiziją, siužetų. Tokiu būdu mitingo organizatoriai netiesiogiai sulygino mano laidas su sovietinių kolaborantų mūsų vadinama „kaspervizija” veikla. Vadovėliuose tokie triukai vadinami manipuliacija, kas, deja, irgi nesvetima šiuolaikinei žurnalistikai. Štai kaip.
Ilgai Lietuvoje suvedinėjamos sąskaitos su kitaip manančiais.
Tai apie kokį laisvą žodį mitinguoja tūkstančiai apie tai nesusigaudančio jaunimo? Apie laisvą žodį neleisdami kalbėti kitaip galvojantiems, apie kultūrą – nekultūringai? Paskutiniai įvykiai sukėlė man labai daug klausimų ir… nusivylimo.
Prisiminėte 1991-ųjų sausį. Ką Jums reiškia Sausio 13-oji šių dienų kontekste?
„Kaspervizija” – vadinome tuos, kurie sausio 13-ąją okupavo visuomeninę televiziją, ginkluoti išvarė visus ten dirbusius į gatvę ir jau kitą dieną ėmė patys rengti ir transliuoti savo baisiai neprofesionalias propagandines programas. Tai buvo išdavikai, žmonės, verti didžiausios mūsų paniekos.
Išvaryti ir pažeminti mes, to meto žurnalistai, nepalūžome, ieškojome techninių galimybių dirbti toliau: filmavome, rašėme, darėme interviu, transliuodami puikias laidas.
Man Sausio 13-oji yra diena, ženklinanti aukščiausią mūsų tautos brandos, orumo, susitelkimo ir patriotizmo laipsnį. Visi mes tomis dienomis buvome tikresni žmonės: geresni, šviesesni, draugiškesni, mylintys vieni kitus ir savo tėvynę Lietuvą. Kiekvienas buvome pasiryžęs viskuo pasidalinti, pagelbėti ir artimo bėdą apraudoti. Baisūs tų dienų išbandymai atskleidė slapčiausią ir prasmingiausią žmogaus esmę.
Kaip vertinate visą dabartinį šurmulį dėl Lietuvos televizijos? Ar tikrai tik mitingais galima išspręsti šią problemą? Kokią matote LRT ateitį?
Šis šurmulys man primena vieną labai išmintingo ir gerai informuoto žmogaus posakį: „Kas matoma – tas netikra, o kas nematoma – tas tikra”. Tikroji šio šurmulio priežastis giliai paslėpta. Šūkis „už laisvą žodį” labai patrauklus būriams nieko nesuprantančių jaunuolių, bet jis neturi nieko bendro su žodžio laisve, tai yra politinė grupės suinteresuotojų kova.
Seime svarstomas įstatymas dėl LRT valdysenos, dėl skaidresnių jos finansų ir didesnės Tarybos atsakomybės. LRT labai didelė įmonė, kurioje kuriama informacija, politika, menai, pramogos, o tame procese naudojamos labai sudėtingos gamybines technologijos ir dideli finansai. Tai – didžiulis fabrikas, kurį valdyti tikrai nėra paprasta. Kaip suprantu, politikų tobulinamas įstatymas apie LRT įmonės valdymą, o ne apie žurnalistiką.
Apie neva laisvo žodžio ir žurnalistikos suvaržymus klausimus kelia tik opozicija ir jos palaikomos iki tol nelabai girdėtos žurnalistų ir kitokios organizacijos.
Kaip dabar atrodo Jūsų dienos? Kokie darbai ir džiaugsmai šiandien gula ant Jūsų pečių?
Esu tikrai laimingas žmogus. Turiu vyrą, kuris ir yra mano geriausias draugas, su kuriuo daug visko patirta ir išgyventa ir su kuriuo sutinka mūsų požiūriai svarbiausiais klausimai, žinoma, dėl visokių smulkmenų kartais smagiai pasiginčijame. Abu mokomės senti ir tai yra tikrai smagūs nauji mokslai.
Vėl daug pirmų kartų. Didžiausias mūsų džiaugsmas, kad jauniausio sūnaus šeima gyvena tame pačiame name, todėl anūkai auga mūsų akyse ir dažnai praleidžiame nemažai laiko kartu. Kitas sūnus irgi gyvena netoliese, todėl galiu pasidžiaugti, kad su savo suaugusiais vaikais bendraujame artimai. Ypač vertinu tai, kai pasiklausau, kad daugeliui draugų su savo vaikais ir anūkais jau tik internetu ir dažnai net nebelietuviškai tenka pasikalbėti. Labai džiaugiuosi visais šalia esančiais. Suprantu, kad tai yra didelė laimė šiais laikais.
Atradau ir dar vieną senatvės privalumą – tikrą žodžio laisvę. Galų gale galiu kalbėti tai ką noriu, nes nuo nieko nebepriklausau, tik nuo savęs. Ir net jau nieko nebebijau.
Ilgus metus tikrai buvau tokia mamytė aktyvistė, anksti išeinanti, vėlai pareinanti namo. Todėl dabar stengiuosi grąžinti skolą šeimai, ir sau: ir su anūkais, ir prie puodų su malonumu pasisukinėju, nuoširdžiai mėgaujuosi namais ir lėtesniu gyvenimo ritmu. Nors, tiesą sakant, dar ir veiklos visokios prasimanau.
Be to rašau knygą apie savo spalvingą gyvenimą, jaučiu pareigą pasidalinti tuo, ką man likimas leido patirti ir ko išmokė. Pirmiausia supratau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tik reikia kantriai pakentėti ir, perbridus per tą blogumą, gero sulaukti. Su dideliu pasisekimu ta tema net paskaitą 3-iojo amžiaus universitetui esu parengusi.
Jūs esate glaudžiai susijusi su Biržais per savo šeimos istoriją. Kaip dažnai čia lankotės?
Gal ir nedažnai atvažiuoju į Biržus, bet ryšį su šiuo, man įdomiu ir brangiu miestu, turiu gyvą. Kai galų gale pradėjau domėtis Kutrų giminės istorija, susidraugavau su nuostabiąja muziejininke Edita Lansbergiene, daug ką iš jos sužinojau, radau įdomios medžiagos apie senelius Biržų muziejaus ekspozicijoje, o ir pati ją papildžiau iš savo asmeninių archyvų.
Senelių namas Vytauto gatvėje, kur gyveno ir augo tėvelis Vitas su dvynukais broliu Ernestu ir sese Dalia, kuris pagal žmonių pasakojimus kvepėjo bandelėmis ir kur skambėjo muzika (juk močiutė Aleksandra buvo muzikos mokytoja)… Kur jaukiai tekėjo to meto Biržų inteligentų gyvenimas… Namas, kurio nuotraukas radau tėvelio albume… Namas, iš kurio žiauriausiu būdu buvo išvežti žmonės ir daiktai… Tas namas, kad ir kaip stengiausi, žiūrinėjau, vaikščiojau aplink, landžiojau, nesukėlė man jokių jausmų. Net liūdna.
O va su Biržų gimnazija, prie kurios statybų prisidėjo senelis Jurgis, susidraugauti tikrai norėjau. Buvome ten kartu su vyru Virgiu ir net radome, kaip jie vadina‚ vicedirektoriaus (suprask Kutros) spintą. Turėjau visokių idėjų senelio atminimui pagerbti, įsteigti stipendiją ar panašiai, bet kažkodėl nesusiklostė bendradarbiavimas. Nežinau, ar bijojo, kad spintą atsiimsime (juokauju), ar nenorėjo su paksiste Kutraite prasidėti. Daug kam po darbo Prezidentūroje buvau tarsi paženklinta įspaudu: „nedraugauti”.
Faktai lieka faktais, juos, kad ir labai brangini, bet dažnai užmiršti. Lieka tik tie, kurie spalvotais emocijų kaspinėliais perrišti. O tokie kaspinėliai yra du. Kai pamačiau Biržų muziejuje močiutės Aleksandros nuotraukas su įvairiomis skrybėlaitėmis, supratau, kodėl aš taip sunkiai praeinu pro skrybėlaičių krautuves. Ne visas prisitaikau, bet pirkti jas mėgstu. Paveldėta aistra…
Kitas jausmų kaspinėlis – tai vienas sakinys, rastas enciklopedijoje apie mano didįjį kultūrininką, visuomenininką senelį Jurgį. Ten buvo parašyta: „Žinomas buvo Biržuose kaip geras kalbėtojas“. Dabar jau žinau, iš kur tas mano noras įvairiems sveikinimams ir tostams sakyti. Esu nenutildoma kalbėtoja. Paveldėjusi… Ir jau tikrai nepykstu už tai.
Tiesą sakant, visai ne juokais, randu savyje daug ir kitų savo senelio J. Kutros pomėgių ir polinkių. Gal tai ir yra tikrasis slėpiningasis gyvybės tęstinumas, kai mes dažnai atkartojame savo kažkada gyvenusius protėvius, su kuriais net nebuvome susitikę šiame pasaulyje. Matyt susitinkame kitame, mums nepažintame, virtualiame pasaulyje. Ten ir pasidaliname informacija, o gal ir jausmais.
Dosjė:
Dalia Kutraitė-Giedraitienė gimė 1952 m. balandžio 18 d. tremtinių šeimoje Vasiljevske, Irkutsko srityje. 1957 m., grįžusi su tėvais į Lietuvą, gyveno Kaune. 1970 m. baigė Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Vėliau mokėsi Vilniaus universitete ir 1975 m. įgijo žurnalisto specialybę.
Dar studijuodama rašė scenarijus Lietuvos radijo vaikų laidoms, po studijų buvo pakviesta kartu su diktore Bernadeta Lukošiūte pradėti rengti vakarinę TV laidelę „Labanakt, vaikučiai“. Keletą metų buvo vienintelė šios populiarios laidos redaktorė ir visų tekstų autorė. Vėliau kūrė ir įvairias kitas laidas vaikams.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, ėmė rengti publicistikos ir pokalbių laidas suaugusiems: „Viltys ir likimai“, „Nojaus arka“, „Renome“, „Likimai“, „Atgarsiai“. Didžiausio populiarumo sulaukė laida „Dalia Kutraitė kalbina“, kurioje sukurta beveik šimtas interviu su iškiliausiais Lietuvos žmonėmis, palikusiais gilų pėdsaką mūsų tautos gyvenime.
Po 1998 m., išėjusi iš televizijos, dirbo tuometinio Vilniaus miesto mero Rolando Pakso patarėja ryšiams su visuomene, 1999 m. ėjo 9-osios Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerės pareigas, 2000 m. buvo išrinkta Seimo nare, 2003 m. tapo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja.
Baigusi politinę karjerą, įkūrė konsultacinę bendrovę „Strateginės komunikacijos centras“ ir kartu su kolegomis įgyvendino keletą reikšmingų visuomeninių projektų. Vienas jų – kartu su Vilniaus universitetu ir LNK televizija įsteigti verslo ir mokslo apdovanojimai „Nacionalinė pažangos premija“. 2009 m., minint Lietuvos tūkstantmetį, aktyviai bendradarbiavo plaukimo aplink pasaulį projekto „Tūkstantmečio Odisėja. Tautinė giesmė aplink pasaulį“ kūrybiniame ir organizaciniame darbe.
Ilgus metus dėstė įvairiose aukštosiose mokyklose. Vilniaus universitete jai buvo suteiktas partnerystės docentės laipsnis. Sukūrė keletą dokumentinių televizijos filmų: „Šimtaaidis girios žodis“, „Vilniaus bažnyčios“, „Medininkai. Nebaigta byla“, „Monsinjoras“, „Laimingi buvę jo akivaizdoje“, „Einantis Pilies gatve“.
Išleido knygas: „Dalia Kutraitė kalbina…“ (1999), „Dalia Kutraitė kalbina. Žvaigždžių karai tęsiasi“ (2015), romaną „Nokstančių bananų kvapas“ (2017), kelionių užrašus „Atsitiko“ (2020), „Dalia Kutraitė kalbina Romualdą Budrį. Kaip menai į Lietuvą keliavo“ (2022).
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Elta nuotr.
Elta nuotr.