Dainų slėnyje – muzika ir dainos

Ke­le­rius me­tus iš ei­lės tra­di­ci­nių kraš­tie­čių šven­čių žiū­ro­vus merk­da­vo lie­tūs. Per­nai nu­ken­tė­jo net elekt­ros li­ni­ja, kai į trans­for­ma­to­ri­nę tren­kė žai­bas. Juk šven­tės pla­nuo­ja­mos iš anks­to ir nie­ka­da neį­ma­no­ma nu­ma­ty­ti koks tą­dien bus oras. Ar lie­tus lis, ar sau­lė ke­pins, ar, ne­duok Die­ve, škva­las už­klups (tfu, tfu, tfu…). O šie­met, pa­ga­liau, su­lau­kė­me nuo­sta­biai gra­žios sau­lė­tos ir šil­tos die­nos. Lyg iš­gąs­din­ti anks­tes­nių me­tų gam­tos iš­dai­gų, van­giai rin­ko­si žiū­ro­vai. „Dar­by­me­tis. Ja­vap­jū­tė”, – šne­kė­jo jie. Šven­tės pro­gra­mai įsi­siū­ba­vus rad­vi­liš­kie­čiai su­kru­to: į šven­tę sku­bė­jo ir šei­mo­mis, ir drau­gų pul­ke­liais. Ma­tyt, juos at­vi­lio­jo iš „Dai­nų slė­nio” sklin­dan­ti mu­zi­ka ir dai­nos.

Kraš­tie­čių šven­tę „Kam­pe­lis šir­džiai bran­gus” pra­dė­jo Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Vi­das Ei­du­kas. Jis sa­vo ir Bir­žų ra­jo­no me­ro Vy­to Ja­rec­ko var­du pa­svei­ki­no su­si­rin­ku­sius ir pa­lin­kė­jo vi­siems gra­žios šven­tės.

Pir­mo­ji į sce­ną – li­ni­ji­nių šo­kių gru­pė iš Ra­mon­ga­lių kai­mo, ku­riai va­do­vau­ja Da­lia Balt­ru­šai­tie­nė. Šis ko­lek­ty­vas pa­šo­ko 5 šo­kius, o sce­ni­nį įvaiz­dį kei­tė net 3 kar­tus! Šo­kė­jos šo­ko ir count­ry, ir ry­tie­čių šo­kius bei ele­gan­tiš­ką li­ni­ji­nį val­są. Rad­vi­liš­kie­tės mo­te­rys kuž­dė­jo­si: „Reik­tų ir mums ši­taip iš­mok­ti…”

Į šią šven­tę bu­vo pa­ža­dė­ju­si at­vyk­ti kai­miš­ka ka­pe­la „Mū­šos ai­dai” iš Pas­va­lio ra­jo­no (va­do­vas J. Gas­pa­rė­nas). De­ja, su­si­rgo pa­grin­di­nis so­lis­tas. Te­ko ieš­ko­ti ki­tos ka­pe­los. Į paieš­kas įsi­jun­gė drau­gai, pa­žįs­ta­mi. Mu­zi­kan­tų ieš­ko­ta Pas­va­lio ra­jo­ne, Jo­niš­kė­ly­je, Pak­ruo­jo ra­jo­ne… O su­ras­ta čia pat: Va­bal­nin­ke. Atg­ro­ję Gul­bi­nuo­se, šau­nuo­liai mu­zi­kan­tai tie­siu tai­ky­mu at­rū­ko į Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kį. Mes juo­ka­vo­me: jie kaip ka­rei­viai. Į mū­šį ga­li sto­ti bet ka­da. Ši Va­bal­nin­ko kul­tū­ros na­mų „Ka­pe­ly­tė” tik iš 4 žmo­nių, bet gro­jo taip už­kre­čia­mai links­mai, kad at­sto­jo net di­džiau­sias kai­mo ka­pe­las. Tai vis va­do­vo Pet­ro Ma­tu­lio nuo­pel­nas.

Vi­si li­ko su­ža­vė­ti Vi­li­tos Va­si­liaus­kie­nės iš Pa­če­riaukš­tės kul­tū­ros na­mų dai­na­vi­mo sti­liu­mi ir bal­su. pro­gra­mos pa­bai­go­je vi­są va­lan­dą įvai­rias, ge­rai ži­no­mas dai­nas at­li­ko „No­me­da” iš Bir­žų.

Va­ka­re, ėmus tem­ti, į dan­gų bu­vo pa­leis­ti dan­gaus ži­bin­tai. Šie ky­lan­tys švie­čian­tys ži­bin­tai mums pri­mi­nė vai­kus, ku­rie tė­vų ran­kų su­šil­dy­ti pa­ky­la ir iš­skren­da į pa­sau­lį.

Tik su­grįž­kit, už­su­kit, ap­lan­ky­kit… Jūs vi­sa­da lau­kia­mi.