Biržuose gimusio ir gyvenančio Sauliaus Punio gyvenimas pilnas kontrastų. Jis – Nepriklausomos Lietuvos sienos apsaugos pareigūnas, taip pat vienas iš Parlamento gynėjų Sausio 13-ąją, dirbęs Rinkuškių alaus gamykloje ir saugos tarnyboje, paskui – Norvegijoje, bet paskui, atradęs meilę vinilinėms plokštelėms, jomis prekiauja iki šiol. „Prie Parlamento susirinko daug žmonių, bet nebuvo chaoso... Žinoma, buvo ten ir provokatorių, buvo ir jedinstvininkų. O mes buvome beginkliai...“- Sausio 13-osios išvakarėse sako S. Punys.
Daugeliui biržiečių Jūs pažįstamas, nes prekiaujate nostalgiją keliančiomis vinilinėmis plokštelėmis. Tačiau kaip prisistatytumėte tiems, kurie Jūsų nepažįsta?
Esu paprastas biržietis, visada sakantis tiesą į akis, negalintis gyventi be muzikos, nes muzika – antra mano meilė.
O kur pirmoji?
Nežinau, gal kažkur toli jaunystės pievose ganosi…
Nepriklausomybės atgavimo pradžioje Jūs tarnavote pasienio tarnyboje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Buvome jauni, gyvenome didžiulių perversmų bei nerimo laikais ir daugeliui mūsų norėjosi veikti, išbandyti save, naujoves, pajusti to laikmečio dvasią savo kūnu.
Buvo tokia situacija – išgirdau, kad kviečiami žmonės dirbti muitinėje, nuėjau, o ten, pasirodo, renka žmones į pasienio tarnybą. Pasilikau ir tapau pasieniečiu. Stovėjome Germaniškio pasienio kontrolės punkte, pradžioje neturėjome net uniformų, nebuvo leidžiama laikyti ginklų, kad neišprovokuotume kokių nors nesusipratimų. Mes saugojome sieną, kai kada labiau simboliškai, bet prasidėjus Lietuvos ekonominei blokadai, pasieniečiai turėjo pasirūpinti, kad iš Lietuvos neiškeliautų reikalingiausios prekės. Tikrindavome, kas atvyksta, ką išveža, kartais net konfiskuodavome prekes. Buvo ir taip, kad kai lietuviai vežė kontrabanda degalus, tai tikrindavome, konfiskuodavome. Situacija šalyje buvo nerami, neaiški, keldavo galvas ir balsą visokio plauko sovietiniai patriotai.
1991 metų sausio mėnesio 7 ir 8 dienomis saugojome Parlamentą, nes buvo mūsų laikas budėti. Sausio 12 dieną vėl buvo mūsų pamaina budėti Vilniuje, prie Parlamento. Nuvykome visas būrys biržiečių į Parlamentą. Ten aplinka beveik kariška: prie durų suguldyti smėlio maišai, daug žmonių, visur plevėsuoja ne tik Lietuvos trispalvės, bet ir įvairiausių regionų vėliavos, taip pat ir Biržų. Jausmas buvo keistas – nejautėme baimės, tik kažkokią įtampą. Mums buvo paaiškinta situacija, galimos grėsmės, pavojai ir buvo suteikta galimybė – likti arba išvykti.
Daugelis liko, biržiečiai – taip pat. Bet buvo ir nenorėjusių likti, išėjo visi pakruojiečiai, kuriuos vėliau išformavo. Mes likome, juk buvome davę priesaiką. Aišku, supratome, kad situacija sudėtinga, kad gali visko atsitikti. Aš paskambinau tėvams, pasakiau, kaip ir kas. Na, leidau suprasti – jeigu negrįšiu, kad žinotų kur ir kodėl galvą paguldžiau.
Prie Parlamento žmonių buvo labai daug, bet nebuvo jokio chaoso, buvo tvarka… Žinoma, matėme ten ir provokatorių, ir jedinstvininkų. O mes buvome beginkliai, nors Seimo patalpose vyko mokymai, kaip Molotovo kokteilius pasigaminti. Įdomus, bet sudėtingas buvo laikas. Išgyvenome. Pasienio tarnyboje dirbau apie 6 metus.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/