Biržų šventės vaivorykštė

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
Pa­sau­lį nu­švie­tė Bir­žų šven­tės vai­vo­rykš­tė. Į vi­sas pu­ses pa­skli­do ir su­skam­bo jos spal­vos – tri­jų tu­ri­nin­gų ir įsta­bių šven­ti­nių die­nų aki­mir­kos, ak­cen­tai. Sug­rįž­ki­me į sa­vait­ga­lį ir pa­si­gro­žė­ki­me...

Žai­di­mai Dvar­kie­my­je

Penk­ta­die­nio nak­tį prieš mu­gę Ju­liaus Ja­no­nio aikš­tė­je vė­jas šok­di­no me­džius. Ati­dar­dė­jo anks­tuo­liai iš Pa­če­riaukš­tės kraš­to ir grie­bė­si už gal­vų – jų bū­si­mo­je Dvar­kie­mio te­ri­to­ri­jo­je pil­na la­pų, ša­kų. Dar­bi­nin­kų jie tu­rė­jo ruo­šos dar­bams, bet įran­kių – ne. Kraš­tie­čiams į pa­gal­bą sku­bė­jo kai­my­nas – So­de­liš­kių dva­ro sa­vi­nin­kas Da­lius Lin­ke­vi­čius. At­ve­žė Dvar­kie­mio po­nui ir jo po­niai brič­ką, pa­ts iš­šla­vė te­ri­to­ri­ją. Dvar­kie­mio tar­nai­tės bu­vo pa­si­ruo­šu­sios jam po ko­jų pult, bet Da­lius kuk­lus...

Spė­riai ki­lo Pa­če­riaukš­tės se­niū­ni­jos Dvar­kie­mio pa­ma­tai. Sie­nas pa­puo­šė Dvar­kie­mio pa­si­di­džia­vi­mas ir įro­dy­mas – že­mė­la­pis. Dvar­kie­mio lan­ky­to­jams: at­ra­di­mas. Šia­me kraš­te bū­ta net ke­lio­li­kos dva­rų. Iš ke­lio­li­kos du gy­vi: So­de­liš­kių ir Bu­tau­tų. Dvar­kie­mis bu­vo iš­kai­šy­tas dva­ro au­ga­lais – ge­be­nė­mis. Dvar­kie­my­je vi­rė gy­ve­ni­mas. Edu­ka­ci­ja. Šei­mi­nin­kės Dan­guo­lė ir Lai­ma už­gu­lu­sios gel­das tai­sė za­cir­ką. Že­mai­čiai taip ir pri­li­po prie gel­dų: kas tas yr?.. Juos­ta­vie­čių mo­te­rys Re­gi­na ir Ra­sa – prie muš­to­kių čia pat mu­šė svies­tą. Vai­kams pa­ts įdo­miau­sias re­gi­nys. Ma­ži ir suau­gu­sie­ji te­pė svies­tą ant duo­nos, spau­dė kai­miš­ką sū­rį ant rie­kės ir gar­džia­vo­si... Ver­pė­jė­lė Ma­ri­jo­na ver­pė ir ver­pė. Prie jos pri­sės­da­vo jau­nos pa­ne­lės. ir bir­žie­tė Lu­ka pa­no­ro iš­mok­ti verp­ti. Ape­ti­tą ža­di­no so­tus kruo­pų šiu­pi­nys, vir­tos pu­pos – gar­du ir mais­tin­ga.

Vos iš­vy­dus Sei­mo na­rių pa­ly­dą Dvar­kie­mio šei­mi­nin­kams šo­vė juo­kas pa­tį pa­čiau­sią sve­čią Ra­mū­ną Kar­baus­kį įsuk­ti į bir­žie­tiš­ką žai­di­mą "Vė­jas pū­tė mel­ny­čią". Val­džiai Dvar­kie­mio tar­nai­čių už­gai­da – įsa­ky­mas.

Šo­kių ra­te­liai ėjo, dai­nos skam­bė­jo per vi­są kai­miš­kų se­niū­ni­jų bend­ruo­me­nių gat­ve­lę: Pa­rov­kie­my­je, Va­bal­nin­ko, Pa­bir­žės se­niū­ni­jų kie­me­liuo­se, Šir­vė­nos so­džiuj...

Kva­pai, spal­vos ir kai­nos

Pa­tie­ka­lai – žir­nių ko­šė su spir­gu­čiais, mo­liū­gi­nė, ku­ni­gaikš­čio žvė­rie­nos troš­ki­nys. Pats pra­ban­giau­sias – ku­ni­gaikš­čio žvė­rie­nos troš­ki­nys. 3 eu­rai. Kie­me­liai kve­pė­jo ne vien fir­mi­niais pa­tie­ka­lais, bet ir žo­ly­nais. Pa­rov­kie­mio pa­tie­ka­lų ne­pa­ra­ga­vęs net ne­ži­no­si kas tas yr: Šir­šių gė­ry­bės, ro­jaus vai­siai, ne­kta­ras, trys ka­lo­ri­jos... Pa­rov­kie­mio sėk­mės sim­bo­lis – šer­mukš­niai. Iš­da­lin­tas jų ki­bi­ras. Tarp kie­me­lių vy­ko ne tik mu­zi­ki­niai, bet ir pa­tie­ka­lų mai­nai. Rin­kuš­kie­čiai pas pa­ro­vė­jie­čius sku­bė­jo su bly­nais, o pa­ro­vie­jie­čiai pas rin­kuš­kie­čius su šer­mukš­niais.

Va­bal­nin­ko se­niū­ni­jos pa­ži­ba Pra­nė iš Mie­liū­nų per šią Bir­žų mies­to šven­tę pa­kė­lė ka­te­go­ri­ją: ne tik šmaikš­ta­vo, bet ir gy­dė įvai­riau­siais žo­ly­nais.

– Tarp vy­rų po­pu­lia­riau­sias pen­kia­la­pis do­bi­las, tarp moterų– me­det­ka. Pe­ly­ną graibs­to ir vy­rai, ir mo­te­rys, – rek­la­ma­vo sa­vo žo­ly­nus Mie­liū­nų Pra­nė.

Čia pat gai­vi­no, ra­mi­no, nuo­tai­ką ža­di­no ke­tu­rių rū­šių ar­ba­tos.

Va­bal­nin­kie­čių kie­me­ly­je įdar­bin­tas, net gal­vos ne­pa­kel­da­mas dro­žė tau­to­dai­li­nin­kas Vy­das. Bir­žų ra­jo­no kai­mo bend­ruo­me­nių ly­de­rė Vi­da triū­sė ar­ba­ti­nė­je. Vai­ši­no ir pils­tė ke­tu­rių rū­šių ar­ba­tas. Jos vi­sus gai­vi­no, ra­mi­no, links­mi­no. Su­kos ir su­kos kie­me­ly­je po­ros. Šo­kė­jė­liai – pro­fe­sio­na­lai iš "Sau­la­los".

Ap­rė­dai – įvai­riau­si. Va­bal­nin­kie­čiai vy­rai – kos­tiu­muo­ti. Jų mo­te­rys – iš­tai­gin­go­mis su­knio­mis. Bet pra­ban­giau­sia – Dvar­kie­mio kom­pa­ni­ja iš Pa­če­riaukš­tės se­niū­ni­jos. Jie dra­bu­žius nuo­ma­vo iš Pas­va­lio vers­li­nin­kų. Aš­tuo­nių tar­nai­čių ap­ran­ga po 15 eu­rų, po­nios ir jos po­no po – 25 eu­rus. Prie brič­kos po­nų žy­din­ti ro­žių puokš­tė – 50 eu­rų.

Teat­ra­tur­gis

Sim­bo­liš­kai, prie sa­vo lop­šio – prie Bir­žų kul­tū­ros cent­ro ri­kia­vo­si kai­mo švie­su­liai – jų 6 teat­riu­kai. Cent­re – kul­tū­ros cent­ro Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio teat­ro ak­ci­ja. Pir­mą­ją šven­tės die­ną Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio teat­ro ko­lek­ty­vas žiū­ro­vams kar­to­jo nau­jau­sią šių me­tų spek­tak­lį, tad šeš­ta­die­nį šven­tės fron­te li­ko dvie­se: re­ži­sie­rė Vi­ta ir teat­ro pre­zi­den­tė Re­gi­na.

Šių me­tų ak­cen­tas – Vie­to­var­džių me­tai su­spin­do nau­ja, įdo­mia te­ma. Kiek­vie­nas teat­ro kie­me­lis – sa­vo­tiš­kas mo­nos­pek­tak­lis. Pa­pi­lie­tės lan­ky­to­jus vi­lio­jo gy­do­muo­ju te­pa­lu. Kiek­vie­nas jų pa­tep­ta­sis įgis ga­lią. Iki ki­tų me­tų šven­tės ne­bes­kel­dės ne tik ran­kos, bet ir šir­dis...

– Re­ži­sie­rės Ma­ry­tės idė­jos, o mū­sų – gy­ve­ni­mas, – sa­vo pa­slap­ti­mis da­li­no­si Skre­biš­kių teat­riu­ko ko­lek­ty­vas.

Ir kė­lė vi­siems nuo­tai­ką. Rek­la­ma­vo kuo­kas sa­vi­gy­nai. Ak­me­nu­kus – lai­mei. Svei­ka­tai – me­duo­lius ir ker­pių ar­ba­tą. Skre­biš­kie­tė sū­ri­nin­kė Ra­sy­tė pa­si­rū­pi­no šven­ti­niais su­ve­ny­rais – su­spau­dė pin­ti­nę ma­žų sū­re­lių. Jie iš pin­ti­nės la­bai greit iš­si­bė­gio­jo.

Kup­re­liš­kio teat­ras su­bū­rė di­džiau­sią kom­pa­ni­ją. Sa­vo pre­kys­ta­lį nu­klo­jo ne­tra­di­ci­niais val­giais pa­gal sa­vo kraš­to vie­to­var­džių re­cep­tū­rą. Gal­vo­kų kai­mui at­sto­va­vo įda­ry­ta kiau­lės gal­va. Kup­re­liš­kį – kup­re­liai, Gal­vo­kus – gal­vo­čiu­kai. Šlė­ge­riš­kių kai­mo gy­ven­to­jas Vi­das Šlė­ge­ris su­ri­šo ka­da­gio van­tų. Die­me­džių kai­mo dva­sią pa­lai­kė de­fi­ci­ti­nės die­me­džio van­tos. Kurk­lių kai­mo gy­ven­to­jai nuo kurk­lių gin­tis re­ko­men­da­vo jų išau­gin­tais čes­na­kais, gvaz­di­kė­liais... Pur­leš­kių kai­mą gar­si­no pa­ki­šuo­liai. 70 pa­ki­šuo­lių din­go la­bai greit. Taip iš­ga­ra­vo ir kmy­nų gi­ra. Kmy­nų gi­rą la­biau­siai gė­rė vy­rai. Teat­ro re­ži­sie­rė Re­gi­na iš­va­ka­rė­se iš­ka­sė: Kup­re­liš­kio apy­lin­kė­se bū­ta ir Var­lia­gurk­lių kai­mo. Šei­mi­nin­kėms bu­vo rim­tas eg­za­mi­nas, kaip šio kai­mo pa­va­di­ni­mą su­sie­ti su pre­ky­ba. Iš­ra­din­go­sios mo­te­rys pri­ke­pė var­lia­gurk­lių. Gar­dūs, bet skal­sūs.

Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio teat­ro re­ži­sie­rė Da­lia Ma­tu­se­vi­čie­nė pri­sta­tė ste­buk­li­nius eks­pe­ri­men­tus: bul­ves kryž­min­tas su viš­to­mis. Spa­lio mė­ne­sį pa­so­di­ni bul­vę, o pa­va­sa­rį iš bul­vės pri­si­ka­si krep­šį kiau­ši­nių. Pra­mu­ši kiau­ši­nį, o ja­me – vir­ta bul­vė. Teat­ras iš­ra­dęs ir ne­pap­ras­tų, gie­dan­čių "kul­dū­nų". "Kul­dū­nų" vi­du­je – gai­džio skiau­te­rės.

Obe­lau­kie­čiai rek­la­ma­vo "vel­niš­kai pi­gų ta­vo­rą". Nors už dal­gį pra­šė 20 eu­rų, bet ne­šykš­tė­jo lan­ky­to­jams ir do­va­nų. Lan­ky­to­jus puo­šė obuo­lių vė­ri­niais. Lan­ky­to­jai gro­žė­jo­si ir įspū­din­gu obe­lau­kie­čių obuo­lių tor­tu.

Nes kup­re­liš­kie­čių kai­my­nys­tė­je vie­tą už­siė­mu­si Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio mė­gė­jų teat­ro "grie­ti­nė­lė" re­ži­sie­rė Vi­ta ir pre­zi­den­tė Re­gi­na kvie­tė į ak­ci­ją. Čia pat vys­tė vers­lo ir tu­riz­mo idė­ją. Jos agi­ta­vo keis­ti Bir­žų ir Kir­ki­lų kai­mo pa­va­di­ni­mus. Pri­ta­rian­čių at­si­ra­do. Ir mie­lai da­li­no sa­vo pa­ra­šus ant bal­to po­pie­riaus la­pų. Dau­ge­lis už tai, kad Kir­ki­lai va­din­tų­si Kur­ku­lais. Jei­gu taip įvyks, Kir­ki­lų (Kur­ku­lų) eže­rė­liai virs var­lių re­zer­va­tu ir pa­va­sa­riais čia vyks pa­sau­li­niai var­lių kur­ki­mo fes­ti­va­liai. Žiū­ro­vai kon­cer­tą gal jau ki­tą­met ste­bės nuo Kir­ki­lų bokš­to.

Koks teat­ra­tur­gis be mu­zi­kan­tų. Jie sa­vi. Iš Kuč­ga­lio. Kuč­ga­lio teat­ro re­ži­sie­rė Ja­ni­na Ei­no­rie­nė ne­slė­pė pa­si­di­džia­vi­mo šiais vy­rais ir pri­sta­ti­nė­jo sa­vo žvaigž­des: Jo­vi­tas Kve­da­ra­vi­čius ir Al­gir­das Ma­cys.

Dis­ku­si­ja: kam rei­ka­lin­ga ei­se­na?

Jau įpras­ta, kad pa­čia­me mies­to šven­tės įkarš­ty­je, kai J. Ja­no­nio aikš­tė­je šur­mu­liuo­ja pre­kei­viai ir pir­kė­jai, Bir­žų mies­to Vy­tau­to gat­vė­je lau­kia­ma šven­ti­nės ei­se­nos, su ku­ria kar­tu trau­kia­ma į pa­grin­di­nę šven­tės vie­tą iš­klau­sy­ti šei­mi­nin­kų bei sve­čių svei­ki­ni­mų.

No­rin­tys iš­vys­ti ei­se­ną, ant ša­li­gat­vių suo­liu­kų pra­de­da sė­di­nė­ti ge­ro­kai anks­čiau. Vė­liau su­sto­ja­ma pul­ke­liais ir sten­gia­ma­si fo­toa­pa­ra­tų blyks­niais su­stab­dy­ti kiek­vie­nam svar­biau­sias aki­mir­kas, su­spė­ti pa­mo­juo­ti drau­gams, gi­mi­nai­čiams, pa­žįs­ta­miems.

Ei­se­na – sa­vo­tiš­ka ga­li­my­bė pa­si­žiū­rė­ti į sa­vo mies­tą, ra­jo­ną iš šo­no, pa­si­gro­žė­ti se­niū­ni­jų, įstai­gų įmo­nių, bend­ro­vių iš­mo­ne, pa­jus­ti bu­vi­mo kar­tu džiaugs­mą. Kaip ir kas­met lau­kian­tie­ji tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­dis­ku­tuo­ti, kam rei­ka­lin­ga ei­se­na. Vie­ne­tai tvir­ti­no, jog tai pri­me­na se­nus lai­kus, kai į de­monst­ra­ci­jas bu­vo va­ro­ma prie­var­ta. Ki­ti at­rė­žė, jog da­bar mes lais­vai ren­ka­mės ar ei­ti, ar ne. Gal­būt to­dėl kai ku­rių įstai­gų ei­se­no­je pa­si­ges­ta. Be to, pa­ste­bė­ta, jog šven­čių me­tu žy­giuo­ja­ma vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Pir­mie­ji lau­kian­čių­jų emo­ci­jas kai­ti­no šven­ti­nės mo­to­ri­zuo­tos iš­skir­ti­nės ir spe­cia­lio­sios tech­ni­kos ko­lo­nos da­ly­viai, rie­dė­ję nuo Bir­žų avia­ci­jos spor­to klu­bo Vy­tau­to, J. Ba­sa­na­vi­čiaus, Ki­lu­čių ir Res­pub­li­kos gat­vė­mis.

Net­ru­kus pa­si­gir­do ir ei­se­nos da­ly­vius ve­dan­čių mu­zi­kan­tų tran­kios me­lo­di­jos. Ko­lo­na, pa­ju­dė­ju­si iš Sa­vi­val­dy­bės kie­mo, mo­juo­da­ma žiū­ro­vams, dai­nuo­da­ma ar ki­taip iš­reikš­da­ma džiu­ge­sį, pa­sie­kė pa­grin­di­nę šven­tės vie­tą – J. Ja­no­nio aikš­tę. Jo­je spal­vin­gai pa­si­rė­dę žy­gia­vo ra­jo­no va­do­vai, sa­vi­val­dy­bės tar­nau­to­jai, mies­to sve­čiai, po­li­ti­nių par­ti­jų at­sto­vai, še­šių ra­jo­no se­niū­ni­jų ir ei­lės bend­ruo­me­nių bū­re­liai, dar­niai ėjo mo­kyk­lų ir spor­to klu­bų, ra­jo­no vei­kian­čių įstai­gų, bend­ro­vių, vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai.

Svei­ki­ni­mai

J. Ja­no­nio aikš­tė priė­mė vi­sus, kam Bir­žai šir­dy­je yra sos­ti­nė, vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos ir pa­sau­lio mies­tų, skai­čiuo­jan­tis jau penk­tą sa­vo is­to­ri­jos šimt­me­tį. Į bu­vu­sio ku­ni­gaikš­čių Rad­vi­lų mies­to gy­ven­to­jus ir gar­bin­gus sve­čius di­din­gu pa­svei­ki­ni­mu krei­pė­si „Jo Di­de­ny­bė ku­ni­gaikš­tis su na­mų po­nia“, sa­vo kal­ba liu­dy­da­mas di­din­gą kraš­to praei­tį, kai Bir­žams bu­vo „par­vež­ta Mag­de­bur­go tei­sė“ (1589 m.) ir jis „su­ly­gin­tas“ su di­džiais Eu­ro­pos mies­tais.

Bir­žų mies­to šven­tę, pa­sak ren­gi­nio ve­dė­jos, pa­ger­bė vi­sa ei­lė de­le­ga­ci­jų iš už­sie­nio. Į sce­ną bu­vo kvie­čia­mi sve­čiai iš Len­ki­jos, Bal­ta­ru­si­jos, Lat­vi­jos, Bir­žų mies­to gar­bės pi­lie­čiai Do­na­tas Bal­čiaus­kas ir Al­gir­das But­ke­vi­čius, bir­žie­čius svei­ki­no ir Sei­mo na­riai An­ta­nas Ma­tu­las, Eu­ge­ni­jus Gent­vi­las, Vik­to­ras Rin­ke­vi­čius, Aud­rys Ši­mas, Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos pir­mi­nin­kas Gin­tau­tas Pa­luc­kas. Į ren­gi­nį at­vy­ko mies­tų kai­my­nų me­rai – Pas­va­lio, Ku­piš­kio, Ro­kiš­kio, Pa­ne­vė­žio, Jo­niš­kio, Pak­ruo­jo ra­jo­no va­do­vai ar sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bų na­riai. Bir­žus pa­ger­bė pa­tru­li­nio lai­vo „Aukš­tai­tis“ at­sto­vai.

Pir­ma­sis Bir­žų kraš­to žmo­nėms bei šven­tės sve­čiams žo­dį ta­rė Bir­žų sa­vi­val­dy­bės me­ras Vy­tas Ja­rec­kas. Jis ra­gi­no džiaug­tis vi­sus, ku­rie sa­ve ga­li va­din­ti tik­rais bir­žie­čiais, tę­sian­čiais ku­ni­gaikš­čių Rad­vi­lų tra­di­ci­jas. Vi­sų me­rų var­du svei­ki­ni­mo žo­dį ta­ręs Pas­va­lio ra­jo­no va­do­vas Gin­tau­tas Ge­gu­žins­kas džiau­gė­si vie­ny­be, be­si­tę­sian­čia 30 me­tų nuo tos die­nos, kai vi­sų kai­my­ni­nių ra­jo­nų gy­ven­to­jai sto­vė­jo Bal­ti­jos ke­ly­je, kur pa­si­džiaug­ti Lie­tu­va, lais­ve ir ne­prik­lau­so­my­be bei vie­nas ki­tu rink­sis ir šių me­tų rugp­jū­čio 23-ąją.

Iki vė­lu­mos su­si­rin­ku­sie­ji klau­sė­si kon­cer­tų, šven­tė mies­to ir kiek­vie­nas sa­vo gy­ve­ni­mo šven­tę, ku­rią vai­ni­ka­vo šven­ti­niai fe­jer­ver­kai.