
Naujausios
Žaidimai Dvarkiemyje
Penktadienio naktį prieš mugę Juliaus Janonio aikštėje vėjas šokdino medžius. Atidardėjo ankstuoliai iš Pačeriaukštės krašto ir griebėsi už galvų – jų būsimoje Dvarkiemio teritorijoje pilna lapų, šakų. Darbininkų jie turėjo ruošos darbams, bet įrankių – ne. Kraštiečiams į pagalbą skubėjo kaimynas – Sodeliškių dvaro savininkas Dalius Linkevičius. Atvežė Dvarkiemio ponui ir jo poniai bričką, pats iššlavė teritoriją. Dvarkiemio tarnaitės buvo pasiruošusios jam po kojų pult, bet Dalius kuklus...
Spėriai kilo Pačeriaukštės seniūnijos Dvarkiemio pamatai. Sienas papuošė Dvarkiemio pasididžiavimas ir įrodymas – žemėlapis. Dvarkiemio lankytojams: atradimas. Šiame krašte būta net keliolikos dvarų. Iš keliolikos du gyvi: Sodeliškių ir Butautų. Dvarkiemis buvo iškaišytas dvaro augalais – gebenėmis. Dvarkiemyje virė gyvenimas. Edukacija. Šeimininkės Danguolė ir Laima užgulusios geldas taisė zacirką. Žemaičiai taip ir prilipo prie geldų: kas tas yr?.. Juostaviečių moterys Regina ir Rasa – prie muštokių čia pat mušė sviestą. Vaikams pats įdomiausias reginys. Maži ir suaugusieji tepė sviestą ant duonos, spaudė kaimišką sūrį ant riekės ir gardžiavosi... Verpėjėlė Marijona verpė ir verpė. Prie jos prisėsdavo jaunos panelės. ir biržietė Luka panoro išmokti verpti. Apetitą žadino sotus kruopų šiupinys, virtos pupos – gardu ir maistinga.
Vos išvydus Seimo narių palydą Dvarkiemio šeimininkams šovė juokas patį pačiausią svečią Ramūną Karbauskį įsukti į biržietišką žaidimą "Vėjas pūtė melnyčią". Valdžiai Dvarkiemio tarnaičių užgaida – įsakymas.
Šokių rateliai ėjo, dainos skambėjo per visą kaimiškų seniūnijų bendruomenių gatvelę: Parovkiemyje, Vabalninko, Pabiržės seniūnijų kiemeliuose, Širvėnos sodžiuj...
Kvapai, spalvos ir kainos
Patiekalai – žirnių košė su spirgučiais, moliūginė, kunigaikščio žvėrienos troškinys. Pats prabangiausias – kunigaikščio žvėrienos troškinys. 3 eurai. Kiemeliai kvepėjo ne vien firminiais patiekalais, bet ir žolynais. Parovkiemio patiekalų neparagavęs net nežinosi kas tas yr: Širšių gėrybės, rojaus vaisiai, nektaras, trys kalorijos... Parovkiemio sėkmės simbolis – šermukšniai. Išdalintas jų kibiras. Tarp kiemelių vyko ne tik muzikiniai, bet ir patiekalų mainai. Rinkuškiečiai pas parovėjiečius skubėjo su blynais, o paroviejiečiai pas rinkuškiečius su šermukšniais.
Vabalninko seniūnijos pažiba Pranė iš Mieliūnų per šią Biržų miesto šventę pakėlė kategoriją: ne tik šmaikštavo, bet ir gydė įvairiausiais žolynais.
– Tarp vyrų populiariausias penkialapis dobilas, tarp moterų– medetka. Pelyną graibsto ir vyrai, ir moterys, – reklamavo savo žolynus Mieliūnų Pranė.
Čia pat gaivino, ramino, nuotaiką žadino keturių rūšių arbatos.
Vabalninkiečių kiemelyje įdarbintas, net galvos nepakeldamas drožė tautodailininkas Vydas. Biržų rajono kaimo bendruomenių lyderė Vida triūsė arbatinėje. Vaišino ir pilstė keturių rūšių arbatas. Jos visus gaivino, ramino, linksmino. Sukos ir sukos kiemelyje poros. Šokėjėliai – profesionalai iš "Saulalos".
Aprėdai – įvairiausi. Vabalninkiečiai vyrai – kostiumuoti. Jų moterys – ištaigingomis sukniomis. Bet prabangiausia – Dvarkiemio kompanija iš Pačeriaukštės seniūnijos. Jie drabužius nuomavo iš Pasvalio verslininkų. Aštuonių tarnaičių apranga po 15 eurų, ponios ir jos pono po – 25 eurus. Prie bričkos ponų žydinti rožių puokštė – 50 eurų.
Teatraturgis
Simboliškai, prie savo lopšio – prie Biržų kultūros centro rikiavosi kaimo šviesuliai – jų 6 teatriukai. Centre – kultūros centro Boriso Dauguviečio teatro akcija. Pirmąją šventės dieną Boriso Dauguviečio teatro kolektyvas žiūrovams kartojo naujausią šių metų spektaklį, tad šeštadienį šventės fronte liko dviese: režisierė Vita ir teatro prezidentė Regina.
Šių metų akcentas – Vietovardžių metai suspindo nauja, įdomia tema. Kiekvienas teatro kiemelis – savotiškas monospektaklis. Papilietės lankytojus viliojo gydomuoju tepalu. Kiekvienas jų pateptasis įgis galią. Iki kitų metų šventės nebeskeldės ne tik rankos, bet ir širdis...
– Režisierės Marytės idėjos, o mūsų – gyvenimas, – savo paslaptimis dalinosi Skrebiškių teatriuko kolektyvas.
Ir kėlė visiems nuotaiką. Reklamavo kuokas savigynai. Akmenukus – laimei. Sveikatai – meduolius ir kerpių arbatą. Skrebiškietė sūrininkė Rasytė pasirūpino šventiniais suvenyrais – suspaudė pintinę mažų sūrelių. Jie iš pintinės labai greit išsibėgiojo.
Kupreliškio teatras subūrė didžiausią kompaniją. Savo prekystalį nuklojo netradiciniais valgiais pagal savo krašto vietovardžių receptūrą. Galvokų kaimui atstovavo įdaryta kiaulės galva. Kupreliškį – kupreliai, Galvokus – galvočiukai. Šlėgeriškių kaimo gyventojas Vidas Šlėgeris surišo kadagio vantų. Diemedžių kaimo dvasią palaikė deficitinės diemedžio vantos. Kurklių kaimo gyventojai nuo kurklių gintis rekomendavo jų išaugintais česnakais, gvazdikėliais... Purleškių kaimą garsino pakišuoliai. 70 pakišuolių dingo labai greit. Taip išgaravo ir kmynų gira. Kmynų girą labiausiai gėrė vyrai. Teatro režisierė Regina išvakarėse iškasė: Kupreliškio apylinkėse būta ir Varliagurklių kaimo. Šeimininkėms buvo rimtas egzaminas, kaip šio kaimo pavadinimą susieti su prekyba. Išradingosios moterys prikepė varliagurklių. Gardūs, bet skalsūs.
Nemunėlio Radviliškio teatro režisierė Dalia Matusevičienė pristatė stebuklinius eksperimentus: bulves kryžmintas su vištomis. Spalio mėnesį pasodini bulvę, o pavasarį iš bulvės prisikasi krepšį kiaušinių. Pramuši kiaušinį, o jame – virta bulvė. Teatras išradęs ir nepaprastų, giedančių "kuldūnų". "Kuldūnų" viduje – gaidžio skiauterės.
Obelaukiečiai reklamavo "velniškai pigų tavorą". Nors už dalgį prašė 20 eurų, bet nešykštėjo lankytojams ir dovanų. Lankytojus puošė obuolių vėriniais. Lankytojai grožėjosi ir įspūdingu obelaukiečių obuolių tortu.
Nes kupreliškiečių kaimynystėje vietą užsiėmusi Boriso Dauguviečio mėgėjų teatro "grietinėlė" režisierė Vita ir prezidentė Regina kvietė į akciją. Čia pat vystė verslo ir turizmo idėją. Jos agitavo keisti Biržų ir Kirkilų kaimo pavadinimus. Pritariančių atsirado. Ir mielai dalino savo parašus ant balto popieriaus lapų. Daugelis už tai, kad Kirkilai vadintųsi Kurkulais. Jeigu taip įvyks, Kirkilų (Kurkulų) ežerėliai virs varlių rezervatu ir pavasariais čia vyks pasauliniai varlių kurkimo festivaliai. Žiūrovai koncertą gal jau kitąmet stebės nuo Kirkilų bokšto.
Koks teatraturgis be muzikantų. Jie savi. Iš Kučgalio. Kučgalio teatro režisierė Janina Einorienė neslėpė pasididžiavimo šiais vyrais ir pristatinėjo savo žvaigždes: Jovitas Kvedaravičius ir Algirdas Macys.
Diskusija: kam reikalinga eisena?
Jau įprasta, kad pačiame miesto šventės įkarštyje, kai J. Janonio aikštėje šurmuliuoja prekeiviai ir pirkėjai, Biržų miesto Vytauto gatvėje laukiama šventinės eisenos, su kuria kartu traukiama į pagrindinę šventės vietą išklausyti šeimininkų bei svečių sveikinimų.
Norintys išvysti eiseną, ant šaligatvių suoliukų pradeda sėdinėti gerokai anksčiau. Vėliau sustojama pulkeliais ir stengiamasi fotoaparatų blyksniais sustabdyti kiekvienam svarbiausias akimirkas, suspėti pamojuoti draugams, giminaičiams, pažįstamiems.
Eisena – savotiška galimybė pasižiūrėti į savo miestą, rajoną iš šono, pasigrožėti seniūnijų, įstaigų įmonių, bendrovių išmone, pajusti buvimo kartu džiaugsmą. Kaip ir kasmet laukiantieji turėjo galimybę padiskutuoti, kam reikalinga eisena. Vienetai tvirtino, jog tai primena senus laikus, kai į demonstracijas buvo varoma prievarta. Kiti atrėžė, jog dabar mes laisvai renkamės ar eiti, ar ne. Galbūt todėl kai kurių įstaigų eisenoje pasigesta. Be to, pastebėta, jog švenčių metu žygiuojama visame pasaulyje.
Pirmieji laukiančiųjų emocijas kaitino šventinės motorizuotos išskirtinės ir specialiosios technikos kolonos dalyviai, riedėję nuo Biržų aviacijos sporto klubo Vytauto, J. Basanavičiaus, Kilučių ir Respublikos gatvėmis.
Netrukus pasigirdo ir eisenos dalyvius vedančių muzikantų trankios melodijos. Kolona, pajudėjusi iš Savivaldybės kiemo, mojuodama žiūrovams, dainuodama ar kitaip išreikšdama džiugesį, pasiekė pagrindinę šventės vietą – J. Janonio aikštę. Joje spalvingai pasirėdę žygiavo rajono vadovai, savivaldybės tarnautojai, miesto svečiai, politinių partijų atstovai, šešių rajono seniūnijų ir eilės bendruomenių būreliai, darniai ėjo mokyklų ir sporto klubų, rajono veikiančių įstaigų, bendrovių, visuomeninių organizacijų atstovai.
Sveikinimai
J. Janonio aikštė priėmė visus, kam Biržai širdyje yra sostinė, vienas svarbiausių Lietuvos ir pasaulio miestų, skaičiuojantis jau penktą savo istorijos šimtmetį. Į buvusio kunigaikščių Radvilų miesto gyventojus ir garbingus svečius didingu pasveikinimu kreipėsi „Jo Didenybė kunigaikštis su namų ponia“, savo kalba liudydamas didingą krašto praeitį, kai Biržams buvo „parvežta Magdeburgo teisė“ (1589 m.) ir jis „sulygintas“ su didžiais Europos miestais.
Biržų miesto šventę, pasak renginio vedėjos, pagerbė visa eilė delegacijų iš užsienio. Į sceną buvo kviečiami svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Biržų miesto garbės piliečiai Donatas Balčiauskas ir Algirdas Butkevičius, biržiečius sveikino ir Seimo nariai Antanas Matulas, Eugenijus Gentvilas, Viktoras Rinkevičius, Audrys Šimas, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas. Į renginį atvyko miestų kaimynų merai – Pasvalio, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio, Joniškio, Pakruojo rajono vadovai ar savivaldybių tarybų nariai. Biržus pagerbė patrulinio laivo „Aukštaitis“ atstovai.
Pirmasis Biržų krašto žmonėms bei šventės svečiams žodį tarė Biržų savivaldybės meras Vytas Jareckas. Jis ragino džiaugtis visus, kurie save gali vadinti tikrais biržiečiais, tęsiančiais kunigaikščių Radvilų tradicijas. Visų merų vardu sveikinimo žodį taręs Pasvalio rajono vadovas Gintautas Gegužinskas džiaugėsi vienybe, besitęsiančia 30 metų nuo tos dienos, kai visų kaimyninių rajonų gyventojai stovėjo Baltijos kelyje, kur pasidžiaugti Lietuva, laisve ir nepriklausomybe bei vienas kitu rinksis ir šių metų rugpjūčio 23-ąją.
Iki vėlumos susirinkusieji klausėsi koncertų, šventė miesto ir kiekvienas savo gyvenimo šventę, kurią vainikavo šventiniai fejerverkai.