Nelemtasis karantinas ne tik sukelia krūvas problemų, bet ir mus visus priverčia mokytis naujų dalykų, tobulinti ne tik save, bet ir rūpintis kitais. Ypatingai virusą keiksnojame, kai prarandame galimybę matytis su artimais žmonėmis, dalyvauti neišvengiamuose susitikimuose, kurių atidėti neįmanoma. Vienas iš tokių dalykų – laidotuvės. Čia su niekuo nesusitarsi, nesuplanuosi, nenutolinsi… Pasirodo, ir šią, su „korone“ susijusią problemą iš dalies galima išspręsti. Į pagalbą pasitelkus kompiuterines technologijas, įmanoma dalyvauti laidotuvėse.
Taip jau nutiko, kad vienos giminės senolė iškeliauti į Amžinybę susiruošė kaip tik šituo nelemtuoju metu. Jos artimi žmonės išsimėtę po įvairias pasaulio šalis. Dalis jų, kad ir kaip norėtų, atskristi iš užsienio neturėjo galimybės. Kiti gi, nors ir gyvendami Lietuvoje, taip pat dėl karantino nuvykti į laidotuves, atsisveikinti su mirusiąja negalėjo.
Išmaniąsias technologijas išmanantys velionės anūkai nutarė giminaičiams ar šeimos draugams suteikti kitokią galimybę – laidotuvių metu juos susodinti prie kompiuterių ekranų. Svarstyta, kokią programą pasirinkti. Buvo pasiūlymų laidotuvių ceremoniją transliuoti per Facebook Messenger (nemokamą susirašinėjimų ir pokalbių programą), interneto telefonijos tinklą ir kompiuterinę programą „Skype“ ar kitas programas. Pasirinkta kita, konferenciniam ryšiui kurti labiau patogi nuotolinių konferencijų paslaugų įmonės „Zoom Video Communicatons“, esančios JAV ir teikiančios paslaugą, apimančią vaizdo konferencijas, susitikimus internetu ir bendravimo mobiliesiems paslaugas, programa.
Kai kuriems velionės artimiems žmonėms teko ją įsidiegti į savo kompiuterius.
Rezultatas pranoko lūkesčius. Niekas nesiginčys, jog tai ne tas pats, kas būti šalia artimųjų, realiai dalyvauti Šv. Mišiose, atsisveikinti su mirusiuoju mums įprastu rankos uždėjimu ar panašiai. Tačiau niekas negali tvirtinti, jog laidotuvėse nebuvo.
Vadinamąjį apsėdų vakarą norintieji galėjo matyti pašarvotą velionę, kartu su pačiais artimiausiais jos šeimos nariais melstis už ekrano.
Laidotuvių dieną kartu būta bažnyčioje, dvasininkui sutikus, kad vienas žmogus iš ten transliuos Šv. Mišias, kuriose virtualiu būdu galės dalyvauti tiek prie karsto likę artimieji, tiek giminaičiai ar draugai prie ekrano. Susitarimo reikalas, kaip elgsis laidotuvių dalyviai: ar jie melsis girdimi, ar negirdimi. Norintys, kad kiti jų negirdėtų, neturėjo problemų, teliko „nuimti garsą“. Tada niekas negirdėjo garsių maldos ar giesmės žodžių, gal net skirtingomis kalbomis. Norintys galėtų rinktis ir kitokį variantą. Po Mišių buvo stebimas artimųjų atsisveikinimas su mirusiąja, karsto išnešimas ir teritorija aplink daugeliui nematytą didmiesčio bažnytėlę.
Kol automobiliai riedėjo į kapines, pasak pasakojusios biržietės, konferencinio ryšio dalyviai tarpusavyje kalbėjosi, prisimindami velionę bei pasidalindami žiniomis apie laidotuvių papročius skirtingose šalyse.
Transliacija buvo pratęsta kapinėse, kai karstas buvo nešamas link duobės bei į ją nuleidžiamas, kai laidotuvių dalyviai bėrė žemes ant karsto, giedojo, o vėliau gėlėmis papuošė kapą.
Taip dalyvaujant laidotuvėse irgi yra galimybė rasti laiko tarti žodį artimiesiems, matyti ir girdėti visus laidotuvių dalyvius. Biržietė pasakojo, jog jai buvo neįprasta, kai Šv. Mišių metu į ją iš ekrano žvelgė kiti laidotuvių dalyviai – įprasta, jog bažnyčioje matome tik vieni kitų nugaras. Tačiau ramybės palinkėti tokiu būdu tikrai galima.
Pasak virtualiai laidotuvėse dalyvavusios mūsų kraštietės, iškeliavusiąją į Dausas giminaitę palydėjo jai artimi žmonės, tuo metu buvę ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Olandijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Didžiosios Britanijos sostinėje.
Žmonės tikisi, jog pasibaigus karantinui, didžioji jų dalis dar kartą susitiks Vilniuje, kur ne tik melsis už velionę, bet ir realiai aplankys jos kapą, padės gėlių, uždegs žvakelę ir susitiks vieni su kitais.