Ban­dy­mai praė­ju­sia­me lai­ke ras­ti juo­kin­gų da­ly­kų

Dar­bas – nė­ra la­bai juo­kin­gas da­ly­kas. Nie­kas, kas pra­links­min­tų skai­ty­to­jus, į gal­vą ne­šo­vė. Ne­bent kai kam ga­li at­ro­dy­ti juo­kin­ga, jog "Bir­žie­čių žo­dy­je" dir­bau net su tri­mis per­trau­ko­mis. Pa­dirb­da­vau me­tus ki­tus, ir išei­da­vau ki­tur. Vi­sai ne­juo­kin­ga.

Apie de­fi­ci­tus

Links­mes­nių da­ly­kų ieš­ko­da­mas, at­si­ver­čiau 1990 me­tų „Bir­žie­čių žo­džio” komp­lek­tą. Žiū­riu, jog ta­da vie­nas laik­raš­čio nu­me­ris kai­na­vo vos 3 ka­pei­kas. Pi­gu­mė­lis! Net ke­liuo­se tų me­tų laik­raš­čio nu­me­riuo­se ra­šo­ma, jog tai me­tais ra­jo­ne vei­kė pa­klau­sių pre­kių skirs­ty­mo ko­mi­si­ja. Ji skirs­tė ko­lek­ty­vams te­le­vi­zo­rius, skal­bi­mo ma­ši­nas, šal­dy­tu­vus, bal­dų komp­lek­tus, fo­toa­pa­ra­tus… Ra­šiau apie tos ko­mi­si­jos dar­bą. Kai ko­lek­ty­vas gau­da­vo de­fi­ci­ti­nei pre­kei pa­sky­rą, ta­da dar­buo­to­jai trauk­da­vo bur­tus ar dar ki­taip nu­spręs­da­vo, kam teks lai­mė ei­ti į par­duo­tu­vę nu­si­pirk­ti gei­džia­mą daik­tą… Ka­dan­gi jau vei­kė rin­kos dės­niai, bu­vo ga­li­ma nu­si­pirk­tą de­fi­ci­tą du ar tris kar­tus bran­giau par­duo­ti… Bu­vo grau­džiai juo­kin­gi lai­kai – pi­ni­gų bu­vo dau­giau nei pre­kių.

1990 me­tų va­sa­rio „Bir­žie­čių žo­džio” nu­me­ry­je bu­vo ra­šo­ma, jog pa­klau­sių pre­kių skirs­ty­mo ko­mi­si­ja ga­vo raš­tą. Ja­me Bir­žų RSO pir­mi­nin­kas B. Klas­taus­kas ra­šė, jog or­ga­ni­za­ci­ja ūkiams ir or­ga­ni­za­ci­joms at­lie­ka as­fal­ta­vi­mo dar­bus. Tu­ri as­fal­to klo­tu­vą, bet jis per 8 dar­bo me­tus su­si­dė­vė­jo, ir fi­ziš­kai su­re­mon­tuo­ti jį la­bai sun­ku. Tam, kad gau­tų nau­ją klo­tu­vą iš ga­min­to­jų, jų pa­ska­ti­ni­mui rei­kia 3 spal­vo­tų te­le­vi­zo­rių „Ši­le­lis”. Ko­mi­si­ja bal­sa­vo, ir te­le­vi­zo­rių RSO ne­sky­rė. Nors tą die­ną iš­da­li­no net 4 to­kius te­le­vi­zo­rius. Ko­mi­si­ja bu­vo prin­ci­pin­ga! La­bai juo­kin­ga?! Gal su tais 3 „Ši­le­liais” bū­tų pa­vy­kę as­fal­tuo­ti vi­sus ra­jo­no žvyr­ke­lius, ku­rie ir da­bar te­be­dul­ka?

Po­kal­bis su bu­vu­siu ko­le­ga

Pri­si­mi­niau, jog ku­rį lai­ką „Bir­žie­čių žo­dy­je” kar­tu dir­bau su Vi­li­man­tu Šmi­tu. Jis laik­raš­ty­je pra­dė­jo dirb­ti fo­to­ko­res­pon­den­tu, nes fo­to­ko­res­pon­den­tas Ze­no­nas Meš­kaus­kas pa­su­ko į pri­va­tų vers­lą. Vi­li­man­tas, kaip ir prieš jį dir­bęs Ze­no­nas, ne tik fo­tog­ra­fa­vo, bet ir ra­šė.

Pri­si­mi­nė­me įdo­mes­nius jo tuo­me­čius ra­ši­nius. Vie­ną kar­tą ba­lan­džio pir­mo­sios die­nos pro­ga Vi­li­man­tas nu­fo­tog­ra­fa­vo dar­ži­nę, ku­rios sto­gas bu­vo įgriu­vęs nuo snie­go. Prie nuo­trau­kos pa­ra­šė, jog val­džia ne­pa­si­tu­rin­tiems kai­mie­čiams sraig­tas­par­niu skrai­di­no lab­da­rą. Ne­pa­tai­kė nu­mes­ti į kie­mą, nu­me­tė ant da­ži­nės ir ją su­grio­vė.

Maž­daug prieš dvi­de­šimt me­tų Vil­man­tas pa­ra­šė ra­ši­nį apie iš Man­ta­ga­liš­kio ki­lu­sį Jo­ną Žu­ką. Rem­da­ma­sis liu­di­nin­kų pa­ro­dy­mais, tvir­ti­no jog tas bir­žie­tis Jo­nas Žu­kas bu­vo gar­su­sis So­vie­tų Są­jun­gos mar­ša­las Geor­gi­jus Žu­ko­vas.

„Ta­da su­lau­kiau daug skam­bu­čių dėl su­griau­tos dar­ži­nės, žmo­nės tei­ra­vo­si dėl nu­ken­tė­ju­sių so­die­čių, o po ra­ši­nio apie mar­ša­lą Žu­ko­vą ne­su­lau­kiau jo­kių at­si­lie­pi­mų”, – pri­si­mi­nė Vi­li­man­tas. O štai šie­met Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ja lai­do­je „Daik­tų is­to­ri­jos” bu­vo pa­sa­ko­ja­ma, jog bir­žie­tis Jo­nas Žu­kas, ko ge­ro, iš tik­rų­jų bu­vo gar­su­sis So­vie­tų Są­jun­gos mar­ša­las Geor­gi­jus Žu­ko­vas.