Atsitikimas vienkiemyje

Ger­bia­mie­ji skai­ty­to­jai, šį kar­tą siū­lau jums pa­bū­ti ra­šy­to­jais, šio pa­sa­ko­ji­mo bend­raau­to­riais. Jums te­rei­kės po­pie­riaus, ra­šik­lio ir šiek tiek fan­ta­zi­jos. Ir lai­ky­tis ma­no nu­ro­dy­tų gai­rių.

Pa­sa­ko­si­me apie vie­ni­šą se­ną mo­te­riš­kę. Su­gal­vo­ki­te jai var­dą, skliaus­te­liuo­se įra­šy­ki­te: var­das pa­keis­tas. Jos am­žius te­bū­nie tarp 70 ir 90 me­tų, tad va­din­ki­te ją se­no­le. Gy­ve­na­mo­ji vie­ta – kai­mas, ge­riau­sia vien­kie­mis. Paaiš­kin­ki­te, ko­dėl ji gy­ve­na vie­na (gal ne­bu­vo iš­te­kė­ju­si, gal vy­ras mi­ręs, o vai­kai vargs­ta už­sie­ny ar pan.). Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad ji ver­čia­si sun­kiai: pen­si­ja ne­di­de­lė, svei­ka­ta ne­ko­kia (pa­ra­šy­ki­te, ko­kios li­gos ją ka­muo­ja). Ap­ra­šy­ki­te jos skur­džią bui­tį. Pa­mi­nė­ki­te, kaip varg­šei se­no­lei pa­de­da kai­my­nai ir se­niū­ni­ja (gal šel­pia mais­tu, nu­ve­ža pas gy­dy­to­jus, nu­per­ka vais­tų?..). Fan­ta­zuo­ki­te drą­siai, bet ne­per­sis­ten­ki­te. Ne­pa­mirš­ki­te, kad tu­ri­te pa­vaiz­duo­ti se­ną, vie­ni­šą, var­gin­gą mo­te­riš­kę.

To­liau pa­sa­ko­si­me apie tai, kaip se­no­lę ap­lan­kė plė­ši­kai. Kiek jų bu­vo, kaip jie at­ro­dė? Kaip jie ban­dė sa­vo kės­lus įgy­ven­din­ti? Gal mė­gi­no jos san­tau­pas iš­vi­lio­ti ap­si­me­tę ban­ko dar­buo­to­jais, o gal be užuo­lan­kų pa­rei­ka­la­vo ati­duo­ti? Gal net pa­nau­do­jo smur­tą, pvz., ap­svai­gi­no chlo­ro­for­mu? Gal­vo­kit, fan­ta­zuo­kit.

Pa­sa­ko­ji­mo pa­bai­go­je pa­ra­šy­ki­te, ar se­no­lė bu­vo api­plėš­ta, ar ne. Jei plė­ši­kai pa­si­ša­li­no nie­ko ne­pe­šę, tai ko­dėl – gal apieš­ko­ję nu­spren­dė, kad var­guo­lė nie­ko ge­ro ne­tu­ri, gal su­truk­dė atė­ję kai­my­nai… Ir kad iš tik­rų­jų – ar plė­ši­kai ra­do, ar ne­ra­do – se­no­lė tu­rė­jo pa­slė­pu­si (kur?) ne­ma­žai pi­ni­gų ir bran­ge­ny­bių. Pi­ni­gų, jū­sų va­lia rink­tis, nuo ke­lių iki ke­lio­li­kos ar dau­giau tūks­tan­čių eu­rų, bran­ge­ny­bių, tar­kim, pil­ną ar apy­pil­nę dė­žu­tę nuo ba­tų. Tur­to kil­mei paaiš­kin­ti rei­kė­tų la­kios vaiz­duo­tės. Jei jū­siš­kė to­kia, duo­kit jai va­lią.

Štai jūs ir su­kū­rė­te pa­sa­ko­ji­mą apie at­si­ti­ki­mą vien­kie­my­je. Kiek jis, jū­sų fan­ta­zi­jos pa­da­ri­nys, yra tik­ro­viš­kas, te­gu spren­džia skai­ty­to­jai.