Net milijonas nepriverstų nerašyti

Net mi­li­jo­nas ne­pri­vers­tų ne­ra­šy­ti

Kel­mės Že­mai­tės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je sa­vo kny­gą „Ma­no Di­džio­ji Nuo­dė­mė, Žur­na­lis­ti­ka“ ir ki­tus kū­ri­nius pri­sta­tė ra­šy­to­ja ir žur­na­lis­tė Aud­ro­nė Ur­bo­nai­tė.

Di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį ati­da­vu­si žur­na­lis­ti­kai tik prieš de­šimt­me­tį, su­lau­ku­si pen­kias­de­šim­ties, pa­ra­šiu­si pir­mą­jį no­ve­lių ro­ma­ną, ra­šy­to­ja šian­die­ni­nę žur­na­lis­ti­ką ver­ti­na kaip deg­ra­da­vu­sią, neats­pin­din­čią tie­sos. Pa­sa­ko­jo apie kvai­liau­sias už­duo­tis, ku­rias žur­na­lis­tams ski­ria darb­da­viai. Ta­čiau kartu tvir­ti­no, jog net to­kiu at­ve­ju, jei­gu kas nors jai duo­tų mi­li­jo­ną eu­rų, kad ne­ra­šy­tų, ne­su­tik­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Li­ki­mo do­va­nos ir spy­riai

Bai­gu­si stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te A. Ur­bo­nai­tė ki­bo­si į žur­na­lis­ti­ką kaip į ga­li­my­bę ra­šant iš­reikš­ti sa­ve. Sa­vi­raiš­ka jai bu­vo vie­nas iš svar­biau­sių da­ly­kų. Mo­ters sa­vi­raiš­kos ga­li­my­bė – daž­na ir vie­na pa­grin­di­nių jos ro­ma­nų te­mų.

1978 –1988 me­tais dir­bo sa­vait­raš­čio „Kal­ba Vil­nius“ re­dak­ci­jos ko­res­pon­den­te, sky­riaus ve­dė­ja.

1988–1991 me­tais laik­raš­čio „At­gi­mi­mas“ vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Tai bu­vo vie­nas įdo­miau­sių gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pių. Kaip pa­sa­ko­jo bib­lio­te­kon su­si­rin­ku­siems kel­miš­kiams, tu­rė­jo pro­gos pa­žin­ti Ro­mual­dą Ozo­lą, Vy­tau­tą Lands­ber­gį, Ar­vy­dą Juo­zai­tį ir ki­tus svar­bius to me­to vei­kė­jus bei in­te­lek­tua­lus. Tuo­met vi­rė in­ten­sy­vus po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas. Lei­džiant „At­gi­mi­mą“ kar­tais tek­da­vo dirb­ti iš­ti­są pa­rą.

Ra­šy­to­ja pa­skai­tė iš­trau­kas iš kny­gos „Ma­no Di­džio­ji Nuo­dė­mė, Žur­na­lis­ti­ka“, ku­rio­se ap­ra­šo pir­mą­ją sa­vo ir ke­lių ko­le­gų ke­lio­nę ru­siš­kais „Ži­gu­liais“ į Vo­kie­ti­ją, iš kur ne­le­ga­liai pa­sie­kė net Stras­bū­rą.

Ka­dan­gi mo­ka už­sie­nio kal­bų 1991 me­tais sta­ža­vo­si Nor­ve­gi­jo­je, bend­ra­dar­bia­vo Nor­ve­gi­jos sa­vait­raš­ty­je „Fol­kets fram­tid“ ir Šve­di­jos laik­raš­ty­je „Krist­de­mok­ra­ten“.

Nuo 1994 me­tų dir­bo Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos at­sto­ve spau­dai. 1997 – ai­siais pra­dė­jo dirb­ti „Lie­tu­vos ry­to“ sa­vai­ti­nio žur­na­lo „TV an­te­na“ ap­žval­gi­nin­ke, dien­raš­čio „Lie­tu­vos ry­tas“ spe­cia­lią­ja ko­res­pon­den­te.

2005 me­tais lei­dyk­la „Ty­to al­ba“ iš­lei­do pir­mą­ją jos kny­gą „Po­sū­ky­je – neiš­lėk“, ku­rią pa­ra­šė gy­dy­da­ma­si vė­žį.

Be­je, ir da­bar pa­klaus­ta, kaip su­spė­ja dirb­ti in­ten­sy­vų žur­na­lis­tės dar­bą ir ra­šy­ti kny­gas, Aud­ro­nė sa­ko ra­šan­ti tuo­met, kai su­ser­ga ir tu­ri ne­dar­bin­gu­mo la­pe­lį. Mat, nors ir pa­si­trau­kęs vė­žys pa­li­ko pa­sek­mes. Ne­pers­tip­riau­sia imu­ni­nė sis­te­ma, to­dėl daž­nai kim­ba įvai­rios li­gos.

Li­te­ra­tū­ra ma­tuo­ja­ma sa­vi­mi

2012 me­tais lei­dyk­la „Al­ma lit­te­ra“ iš­lei­do A. Ur­bo­nai­tės ro­ma­ną „Cuk­ruo­ta žu­vis“, ku­ria­me ra­šy­to­ja vaiz­duo­ja mo­te­rį, iš­va­žia­vu­sią į Ki­ni­ją ieš­ko­ti sa­vo mar­čios. Ta­čiau iš tie­sų ji iš­va­žiuo­ja ieš­ko­ti sa­vęs.

Ra­šy­to­ja ne­nei­gia, jog kai ku­rie ro­ma­no he­ro­jės gy­ve­ni­mo fak­tai su­tam­pa su jos pa­čios gy­ve­ni­mu.

„Ma­no sū­nus iš tie­sų yra ma­te­ma­ti­kos pro­fe­so­rius, bai­gęs Kemb­ri­džą. O mar­ti iš tik­rų­jų tu­ri ki­nų krau­jo. Jos tau­ty­bė – vi­siš­ka mai­ša­ly­nė: mo­čiu­tė ki­lu­si iš Man­džiū­ri­jos, tė­vas – iš Vo­kie­ti­jos žy­dų, mo­ti­na tu­ri sla­vų krau­jo“, – ne­sle­pia Aud­ro­nė.

Ro­ma­ne pa­sa­ko­ja­ma ir apie he­ro­jės anū­kę ki­nę, ku­rios pro­to­ti­pą taip pat ga­li­ma sie­ti su pa­čios ra­šy­to­jos anū­ke, ku­ri su tė­vais ke­liau­ja po pa­sau­lį. Ji jau yra pa­gy­ve­nu­si Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Iz­rae­ly­je ir Ja­po­ni­jo­je. To­dėl juod­vi su mo­čiu­te daž­nai ne­su­si­kal­ba. Iš to ir ki­lu­si ro­ma­no idė­ja apie žmo­nių ne­su­si­kal­bė­ji­mą.

Tre­čia­sis Aud­ro­nės Ur­bo­nai­tės ro­ma­nas „Žy­diš­kų daik­tų kam­ba­rys“ – be­ne ge­riau­siai li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų ver­ti­na­ma kny­ga. Ji taip pat sie­ja­si su pa­čios ra­šy­to­jos biog­ra­fi­ja ir ski­ria­ma tė­vui, ku­rio ji vi­są gy­ve­ni­mą il­gė­jo­si ir tuo pa­čiu ne­ken­tė. Ja­me vaiz­duo­ja­ma mer­gi­na, įsi­dar­bi­nu­si sa­vo tė­vo par­duo­tu­vių tink­le ir tu­rin­ti tiks­lą tą tink­lą su­nai­kin­ti.

„Tė­vas slė­pė nuo nau­jo­sios sa­vo šei­mos, kad vie­ną kar­tą jau bu­vo ve­dęs, – pa­sa­ko­jo ra­šy­to­ja. – Jo vai­kai, jau­nes­nie­ji he­ro­jės bro­liai su ja bend­ra­vo kaip su žmo­gu­mi iš ša­lies. He­ro­jė su­gal­vo­ja ne­tgi su­vi­lio­ti sa­vo bro­lius. Suau­gu­siuo­se vi­są lai­ką gy­ve­na vai­kas, ku­ris bi­jo bū­ti su­žeis­tas – toks ro­ma­no mo­ra­las.“

Pa­si­ro­džius ši­tai kny­gai ra­šy­to­ja ga­vo daug laiš­kų. Žmo­nės pa­sa­ko­jo sa­vo is­to­ri­jas. „Pa­da­riau iš­va­dą, kad pu­sė Lie­tu­vos šei­mų yra ne­lai­min­gos“.

Sa­vaip rea­ga­vo Aud­ro­nės vai­kai. Duk­ra dvi sa­vai­tes nė­jo į mo­kyk­lą. O sū­nus pa­sa­kė: „Su tė­vu at­si­skai­tei. Da­bar ma­no ei­lė?“

Aud­ro­nė sa­ko su­vo­kian­ti, jog ar­ti­mie­siems la­bai ne­pa­ran­ku ša­lia tu­rė­ti ra­šy­to­ją. Ta­čiau ji ne­sle­pia esan­ti egois­tė ir ne­pai­san­ti kaip kas rea­guo­ja į jos li­te­ra­tū­rą ar pub­li­cis­ti­ką. Tai jų pro­ble­ma. Te­gu tvar­ko­si kaip iš­ma­no pa­tys.

„Se­nė­ji­mas yra di­džiu­lis pri­va­lu­mas, – vie­na­me sa­vo in­ter­viu sa­ko Aud­ro­nė Ur­bo­nai­tė. – Ga­lop pa­sie­ki sta­di­ją, kai ki­tų žmo­nių nuo­mo­nė tau tam­pa vi­sai ne­bes­var­bi. Na ir kas, jog jie rė­kia, kad aš nie­ko ne­ger­biu, nu­si­šne­ku, ry­tais ne­si­šu­kuo­ju ir kei­kiuo­si kaip ve­ži­kė? Na ir kas, jog gąs­di­na, kad die­das ma­ne iš­vys iš na­mų, o vai­kai nu­si­gręš ir ne­be­pa­žins? Pa­ti­kė­kit: vis tiek lik­siu gy­va.

Klau­si­mas: ko­dėl mes neauk­lė­ja­me sa­vo duk­te­rų taip, kad jos vi­suo­met klau­sy­tų sa­vęs, o ne vy­rų? Ki­ta ver­tus, gal­vo­ju: be­pi­gu taip kal­bė­ti tau, did­mies­čio duk­rai, ke­tu­rias už­sie­nio kal­bas mo­kan­čiai pa­sau­lie­tei... O jei­gu taip pra­bil­tų ei­li­nė Onu­tė iš Jo­na­vos? Ap­lin­ki­nių ap­kal­bos ją už­pjau­tų ne­gy­vai! Ei­li­nei Onu­tei iš Jo­na­vos pa­lin­kė­čiau įsi­klau­sy­ti į sa­ve: ką ji iš tik­rų­jų no­ri veik­ti? Dau­ge­lis tra­ge­di­jų neį­vyk­tų, jei žmo­nės bū­tų są­ži­nin­gi sau.“

Ar žur­na­lis­ti­ka – nuo­dė­mė, ar pra­loš­tas gy­ve­ni­mas?

Per­nai pa­si­ro­džiu­si A. Ur­bo­nai­tės pub­li­cis­ti­kos kny­ga „Ma­no Di­džio­ji Nuo­dė­mė, Žur­na­lis­ti­ka“ taip pat su­kė­lė ne­ma­žai dis­ku­si­jų. Pa­ti dirb­da­ma žur­na­lis­te ji tvir­ti­na, jog žur­na­lis­ti­ka vi­siš­kai deg­ra­da­vu­si.

Su­si­ti­ki­me su kel­miš­kiais ji pa­pa­sa­ko­jo ke­le­tą is­to­ri­jų apie tai, ko­kias kvai­las už­duo­tis darb­da­viai ski­ria žur­na­lis­tams. Pa­vyz­džiui, va­žiuo­ti į lai­do­tu­ves ir klau­si­nė­ti, ar ko nors bai­saus mi­ru­sio­jo ar­ti­mie­ji iš­va­ka­rė­se ne­sap­na­vo. Dar gra­žiau, kai de­šimt va­lan­dų su ko­le­go­mis rei­kia sė­dė­ti ant Tau­ro kal­no ir ste­bė­ti, ar pas mi­nist­rą nea­tei­na mei­lu­žė. Jei atei­na „pa­pa­ra­cin­ti“.

Aud­ro­nė pa­sa­ko­jo, kaip jai pa­čiai te­ko su­rink­ti in­for­ma­ci­ją ir pa­ra­šy­ti straips­nį apie vie­nos mi­nist­rės sky­ry­bas ir nau­jas jos ir jos vy­ro šei­mas. „Pui­kiai ži­no­jau, kad nei pa­ti mi­nist­rė, nei jos vy­ro šei­ma ma­nęs į sa­vo na­mus neį­si­leis ir ne­su­tiks kal­bė­tis, – da­li­jo­si ne­ma­lo­niais pri­si­mi­ni­mais A. Ur­bo­nai­tė. – Su­si­ra­dau mi­nist­rės mo­ti­ną. Su­dė­jau rei­ka­lą. Ji nuo­šir­džiai vis­ką ir pa­pa­sa­ko­jo.“

Tik praė­jus ku­riam lai­kui, pa­si­tai­kė pro­ga su mi­nist­re bū­ti vie­no­je de­le­ga­ci­jo­je. Ji ga­na su­bti­liai pa­pa­sa­ko­jo apie straips­nio pa­sek­mes. Jų šei­ma la­bai ken­tė­jo. Sū­nus bu­vo pa­bė­gęs iš na­mų.

Pa­si­ro­džius kny­gai „Ma­no Di­džio­ji Nuo­dė­mė, Žur­na­lis­ti­ka“, eko­no­mis­tė Auš­ra Mal­dei­kie­nė pa­va­di­no A. Ur­bo­nai­tės žur­na­lis­ti­kai paau­ko­tus me­tus pra­loš­tu gy­ve­ni­mu.

Ar su­tin­ka su tuo pa­ti Aud­ro­nė? Ji sa­ko, jog už­duo­tis, ko­kios sun­kios ir kvai­los jos be­bū­tų, tek­da­vo įvyk­dy­ti. Neį­vyk­dy­ti ne­bu­vo ga­li­ma, nes tuo­met jų lei­di­nys už dar­bą mo­kė­da­vo la­bai di­de­lius pi­ni­gus.

Da­bar at­ly­gi­ni­mai – ge­ro­kai kuk­les­ni. Bet ten­ka dirb­ti, nes iš kny­gų ra­šy­mo ne­bū­tų įma­no­ma pra­gy­ven­ti.

Pas­ku­ti­nė­je A. Ur­bo­nai­tės kny­go­je apie žur­na­lis­ti­ką pa­tei­kia­ma ne­ma­žai ir jos pa­čios žur­na­lis­ti­nių ty­ri­mų, in­ter­viu su ži­no­mais žmo­nė­mis.

Aud­ro­nė Kel­mė­je at­vi­ra­vo: „Jei­gu man pa­siū­ly­tų mi­li­jo­ną kad tik nie­ko dau­giau ne­ra­šy­čiau, aš ne­su­tik­čiau. Atim­ti ra­šy­mą reikš­tų atim­ti pa­sau­lio įvar­di­ji­mą. Man kuo blo­ges­nė nuo­tai­ka, tuo sma­giau kaž­ką pa­ra­šy­ti, pa­vyz­džiui, feis­bu­ke. Tai lyg gro­ji­mo pia­ni­nu pra­ti­mai.“

Post scrip­tum:

Ke­li štri­chai ra­šy­to­jos jau­nys­tės po­rtre­tui

Su Aud­ro­ne Ur­bo­nai­te bend­rau­ti tu­rė­jau pro­gos pen­ke­rius pa­čius gra­žiau­sius sa­vo jau­nys­tės me­tus, kai abi stu­di­ja­vo­me ta­me pa­čia­me Vil­niaus uni­ver­si­te­to fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to kur­se.

Su­si­pa­ži­no­me dar per sto­ja­muo­sius eg­za­mi­nus. Ji iš­si­sky­rė iš ki­tų kiek ores­ne vy­res­niam žmo­gui bū­din­ga lai­ky­se­na. Ores­nę už ki­tas bend­ra­kur­ses ją da­rė sto­ra sa­ba­lo juo­du­mo ka­sa, daž­niau­sia su­seg­ta į kuo­du­ką.

Nie­kas ne­si­ste­bė­jo, kad Aud­ro­nė ra­šė. Dau­gu­ma kur­so mer­gai­čių ra­šė­me. Kas apsa­ky­mus, kas ei­lė­raš­čius. Tik jos ap­sa­ky­mai bu­vo įmant­res­ni nei ki­tų. Juo­se mi­nė­da­vo daug me­ni­nin­kų pa­var­džių, vaiz­da­vo la­bai jau in­te­lek­tua­lius he­ro­jus.

Smal­su­mą ža­din­da­vo ir tai, kad jos tė­vai bu­vo iš­si­sky­rę, ir ji to ne­slėp­da­vo. Praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­tą­jį de­šimt­me­tį sky­ry­bos bu­vo gan re­tas da­ly­kas. Dau­gu­mos kur­so drau­gų ma­mos ir tė­vai var­go drau­ge po ke­lis de­šimt­me­čius ir nė ne­gal­vo­jo skir­tis.

Be to, kur­sio­kių po­kal­biuo­se Aud­ro­nė at­ro­dė ga­na pra­ktiš­ka.

Ne­pai­sant orios lai­ky­se­nos ji at­ro­dy­da­vo ir lais­ves­nė už ki­tas kur­sio­kes. Pa­vyz­džiui, leis­da­vo sau po dvi sa­vai­tes nei­ti į pa­skai­tas. Sa­ky­da­vo, jog iš­ti­sas die­nas mie­ga. Mat, ne­no­ri priaug­ti svo­rio, ma­žai val­go, o kai ne­val­go, rei­kia dau­giau mie­go­ti.

Kai reng­da­ma anks­tes­nį „Kel­mės kraš­to“ in­ter­viu pa­skam­bi­nau Aud­ro­nei, su­pra­tau kal­ban­ti su ta pa­čia grei­ta­kal­be vi­siš­kai ne­pa­si­kei­tu­sia Aud­ro­ne. Lais­va, ne­pai­san­čia kas ką apie ją pa­gal­vos. Mo­kan­čia la­ko­niš­kai pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą. Dvi san­tuo­kos. Be­je, pir­mo­ji įvy­ko dar stu­di­jų me­tais. Iš pir­mo­sios san­tuo­kos sū­nus, iš ant­ro­sios san­tuo­kos – duk­ra, kaip ir dau­ge­lis ne­prik­lau­so­my­bės me­tais gi­mu­sių vai­kų pa­sau­lio pi­lie­čiai.

Ro­lan­do KAN­ČIAUS­KO nuo­tr.

NUO­DĖ­MĖ: Per­nai Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos na­re ta­pu­si Aud­ro­nė Ur­bo­nai­tė žur­na­lis­ti­ką va­di­na nuo­dė­me. Ta­čiau, ma­tyt, tai sal­di nuo­dė­mė, nes ją kar­to­ja vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą.

PA­LY­GI­NI­MAS: Ar žur­na­lis­ti­ka iš tie­sų to­kia įky­ri kaip mu­sė?

SU­SI­DO­MĖ­JI­MAS: Į su­si­ti­ki­mą su ra­šy­to­ja Aud­ro­ne Ur­bo­nai­te atė­jo pil­na bib­lio­te­kos sa­lė kel­miš­kių. Dau­ge­lis po su­si­ti­ki­mo pir­ko jos kny­gas ir pra­šė au­tog­ra­fų ne vien sau, bet ir tiems, ku­riems kny­gos bus do­va­no­ja­mos.