Naujausios
Išverstos knygos jau nebetelpa ant dviejų stalų
Joniškietė latvių kalbos vertėja Dzintra Elga Irbytė-Staniulienė auksinę vaikystę praleido tankių siūruojančių miškų apsuptame Dubovkos vienkiemyje, kur persiliejo daugiakalbė latvių, vokiečių, rusų kalbų aplinka, persipynė močiutės mitologiniai pasakojimai, perduotos žinios apie žolynus. Augdama mergaitė svajojo tapti gydytoja, tačiau likimas pasuko gyvenimo kelią į rusų kalbos ir literatūros studijas.
Pirmus vertėjos žingsnius Dzintra Elga žengė mokykloje, kada teko tarpininkauti bendradarbiaujančių dviejų šalių mokyklų atstovams ruošiantis renginiams. Dabar ant dviejų stalų jau nebetelpa išversti romanai, mokslinė, populiarioji šviečiamoji literatūra, poezija. Rugsėjį prisimenant Tarptautinę vertėjų dieną prisėdome jos bute pokalbiui, gurkšnodamos raudonėlių arbatą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Auksinės vaikystės kelias
Devynerių metų Dzintra, grįždama iš Šiaulių, pro autobuso langą dairosi tolumoje tarsi švyturio turinčio iššokti plytinės kamino. Jis išnyra prie kelių sankirtos, vedančios į Rudiškių kaimą. Kitapus stovi parduotuvė. Išlipusios Dargių kaimo stotelėje mergaitės laukia dešimties kilometrų žygis pėsčiomis iki Dubovkos vienkiemio. „Auksinės vaikystės kelias“, – nostalgiškai prisimena vertėja.
Prie Juodžių liuteronų kapelių – pusiaukelė ir vieta, kurią privalu aplankyti, nuravėti kapelius, palaistyti. Ten guli mamos brolis, dar keli dėdės.
Vaikams nekilo minties bijoti kapinių, nors ten krūmai, medžiai suaugę, sužėlę, nusidriekia prieblanda.
Toliau jau žygis tęsiasi iki pat Dubovkos vienkiemio, įstrigusio dviejų miško sienų sandūroje, kuriame laukia seneliai Elizabeta, visų vadinama Zeta, ir Žanas Gercai.
Kieme laksto stirnaitės, darže bulves rausia šeimininkai šernai, už tvarto linguoja spalvinga lauko gėlių jūra, pamiškėje kyla šviesi drebulių siena. Ten grybų, uogų – tik spėk dairytis. O gilumoje išnyra didžiulis ąžuolas su galinga ertme, kurią gali pasiekti tik pasilipęs ant kito žmogaus pečių. Gerokai vėliau sužinota, kad kaimo vyrai, buvę šauliai, ten slėpdavo turėtus šautuvus.
„Laisvė kėlė didžiulį džiaugsmą, o aš buvau šviesiaplaukė, saulės vaikas, – sako joniškietė. – Nors darbų būdavo daug. Ravėjome burokų normas kolūkyje. Sesuo Valda vieną kartą nuravėjusi ilgiausią vagą net apsiverkė. Aš, jaunesnė, turbūt nesuvokiau darbo sunkumo. Už ravėjimą vėliau kolūkis duodavo cukraus.“
Nepriėmė į pirmą klasę
– Kaip atsidūrėte Dubovkos kaime? Kokioje kalbinėje, kultūrinėje erdvėje augote ir kokią įtaką tai turėjo ateičiai?
– Susiklosčius tam tikroms laikmečio aplinkybėms, politinei aplinkai, mamai teko išvykti į Latviją. Mane paliko senelių globoje Dubovkoje. Močiutė sekdavo pasakas, nutikimus, mokė pažinti vaistažoles, latvišką raštą, net gotiškas raides sugebėjau perskaityti. Senelis dirbo kalvio padėjėju, paskui kolūkio medienos sandėlio sargu. Kadangi turėjome didžiulę daržinę, prie jos buvo padarytas diendaržis, o vakarais iš jo suvarydavo vidun galvijus, kuriuos irgi reikėjo saugoti.
Senelis buvo šviesus žmogus, pagal išsilavinimą felčeris, mokėjo latvių, rusų, vokiečių kalbas. Netoliese gyvenęs dėdė kalbėdavo prancūziškai ir vis pykdavo, kad nesimokau tos kalbos.
Proseneliai buvo miškų prižiūrėtojai, gavę žemės iš kunigaikščių Naryškinų. Aš vis stengiuosi kovoti už Žiemgalos regioną, nes kiek senelis atminė, mažiausiai penkios kartos kilusios iš to tikrojo žiemgališkojo krašto Latvijoje.
Kai septynerių močiutė mane nuvežė į pradinę mokyklą Šiauliuose, paaiškėjo, kad blogai kalbu lietuviškai. Juk net laiškus mamai rašydavau latviškai. Todėl nepriėmė, liepė tinkamai pasiruošti. Kitus metus lankiau užsiėmimus pas pradinių klasių mokytoją Eugeniją Rudytę, kuri mokė skaityti, rašyti, duodavo daug įvairių užduočių. Todėl esu jai dėkinga, kad iš vadovėlių puikiai išmokau bendrinę lietuvių kalbą, be slengo, bereikalingų žodžių.
Po metų jau buvau tinkama lankyti lietuvišką mokyklą. Bet dėl minėtų trukdžių pirmą klasę baigiau tik devynerių metų.
– Kodėl rinkotės rusų kalbos ir literatūros studijas? Ar tuo metu įsivaizdavote, kad būsite vertėja?
– Vertėjauti pradėjau besimokydama 5–6 klasėje. Kadangi mūsų Juliaus Janonio mokyklos pionierių draugovė bičiuliavosi su latviais, turėjome rengti bendras menines programas. Aš verčiau iš latvių kalbos ne tik šiaip tekstus, bet ir dainas, kurių posmus reikėjo surimuoti.
Iš tikrųjų svajojau tapti gydytoja, bet likimas panorėjo kitaip. Būdama gera mokinė patekau į „Arteko“ stovyklą, kuriai baigiantis gydytojai nusprendė mano sveikatą pastiprinti vietos sanatorinėje mokykloje. Taigi, aštuntąją klasę baigiau Kryme rusų kalba. Grįžusi toliau mokiausi Šiaulių 9-oje vidurinėje mokykloje. Ir čia man labai pasisekė: lietuvių kalbą dėstė mokyklos direktorius Egidijus Lapkus. Supratęs mano padėtį nuoširdžiai padėjo man įveikti spragas, atsiradusias per metus mokantis rusų mokykloje. Už savo gerą lietuvių kalbos mokėjimą, sugebėjimą jausti kalbą esu labai dėkinga Mokytojui.
Po dvejų metų reabilitacijos centras pakvietė vėl pasitikrinti sveikatą ir medikai nusprendė kursą pakartoti. Baigiamoji vienuolikta klasė prabėgo Ukrainoje. Kai grįžau į Lietuvą, bendraklasiai laikė egzaminus, o aš jau turėjau ukrainietišką vidurinės mokyklos baigimo atestatą.
Tais metais Kauno medicinos institutas neformavo kurso rusakalbiams, tad man su tokiu dokumentu beliko sekti draugių pavyzdžiu, kurios pasirinko pedagogines studijas. Įstojau į rusų kalbą ir literatūrą. Pagal šią specialybę dirbau iki pensinio amžiaus.
Žingsniai vertimų pasaulyje
– Kokie ir kada buvo pirmieji žingsniai vertimų pasaulyje? Regis, pradėta nuo Jono Ivanausko poezijos? Turbūt tai buvo iššūkis – juk poetinis žodis dažnai reikalauja daugiau negu prozos rami tėkmė?
– Kadangi vertėjavau Joniškio rajono savivaldybei susitikimuose su Latvijos delegacijomis, su Jonu Ivanausku pasirodydavome dvikalbiuose kūrybiniuose skaitymuose, tuometinis meras Voldemaras Bandžiukas pasiūlė išleisti dvikalbę knygą. Susiradome Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovą Alvydą Butkų ir parengėme leidinį, nors savivaldybės taryba finansavimo ir nebeskyrė.
Jonui esu dėkinga už paskatinimą. Man nebūtų į galvą atėję, kad galiu versti poeziją. Tačiau nebuvo sunku, nes jau anksčiau pataisydavau jo žiemgališką kūrybos stilių, buvau gerai susipažinusi su autoriaus darbais, žinojau, ką jis nori pasakyti.
– Esate minėjusi, kad didžiausią postūmį rimtesniems vertimams davė šviesaus atminimo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas. Priminkite šią istoriją, kaip užsimezgė ryšiai su leidykla „Mintis“? Su kokiomis leidyklomis teko vėliau bendrauti?
– Romualdas Ozolas buvo mano antros kartos pusbrolis. Jis užsimindavo: „Kiek gali versti tuos eilėraščius?“ Kartą per susitikimą su leidykla „Mintis“ Joniškyje jis padėjo užmegzti kontaktus su direktore Romualda Brastavičiene.
Viešint Jelgavoje Latvijos lietuvių draugijos nariai, vėliau ir profesorė Dacė Markus, užsiminė apie Latvijos „Metų žmogaus“ titulą pelniusią rašytoją Laimą Muktupavelą, kurios knygos gimtojoje šalyje tapo labai populiarios. „Pievagrybių testamentas“, pasakojantis apie baltų ir kitų Rytų europiečių dvasines kančias, buities nepakeliamumą svetimoje šalyje Airijoje, kur atsiskleidė etninių kaimynų mentaliteto bei kultūriniai skirtumai, pasirodė labai artimas emigracijos tema. „Minties“ leidyklos vadovė žadėjo knygą išleisti, bet nebuvo pinigų. Tad nuo gegužės iki spalio mėnesio teksto net neliečiau. Staiga sulaukiu skambučio iš leidėjų, klausia: kaip sekasi, iki sausio vidurio laukiame vertimo, nes leidinį ruošiamės pristatyti Knygų mugėje.
Sausio 9 dieną mirė mano mama. Dar jai gulint mirties patale palatoje sėdėdavau per naktis dirbdama, o aplinkiniai sukiojo galvas: ar neišprotėjau, kad perrašinėju knygą į sąsiuvinį.
Kad nurodytu laiku pateiktume vertimą leidyklai, paskutinę naktį išverčiau net 17 puslapių. Išverstą tekstą diktavo Jonas (Ivanauskas – aut. past.), o kompiuteriu rinkusi Žydronė Rancevaitė, belaukdama naujo teksto vos neužmigdavo ant klaviatūros, nes nespėjau taip greitai versti. Tačiau į Vilniaus autobusą spėjome. O knygos pristatyme dalyvavo pati autorė Laima Muktupavela, Romualdas Ozolas atnešė sumuštinukų su pievagrybiais, kurių vis kitu receptu autorė užbaigė kiekvieną romano skyrių.
Be „Minties“ vėliau teko bendradarbiauti ir su leidyklomis „Vaga“, Šiaulių universiteto leidykla, „Litera“.
Latvių literatūra Lietuvoje neįvertinta
– Tarp jūsų vertimų yra labai skirtingos tematikos, žanro kūrinių: poezijos, pjesių, apsakymų, romanų, tarp jų – istorinių (Valdžio Rūmnieko, Andrejs Miglos romanai „Kuršių vikingai“ ir „Sveikas, linksmasis Rodžeri"), mokslinio darbo pagrindu parengtų knygų (Valdžio Celmo „Baltų raštai ir ženklai, Baltų pasaulio modelis: struktūra. Vaizdiniai. Simboliai"). Turbūt tam nepakanka kalbinių žinių?
– Versti iš latvių kalbos nėra labai sudėtinga, nes turime panašų mentalitetą, tačiau skiriasi religijos – liuteronų ir katalikų, latvių kultūrinis palikimas, paveldėtas iš vokiečių.
Verčiant „Baltų raštus“ mes pasiekėme, kad autorius Valdis Celmas parašytų specialią pratarmę lietuviams, tarsi „esenciją“, kurioje viską aiškiai išdėstytų. Vis dėlto buvo sutrikimo, susidūrus su kalendorinių švenčių, kurių latviai turi daugiau, pavadinimais ir apeigomis. Reikėjo pasukti galvą, kad derliaus dievo Jumio šventę Lietuvoje galėtume iš dalies lyginti su Šv. Mykolu, o Maros šventės sąsajų rastume su lietuviškąja Žoline.
– Ar Lietuvoje pakankamai vertinama latvių kūryba?
– Kaimyninės šalies rašytojų kūryba tikrai neįvertinta. Be galo sudėtinga Lietuvos leidyklose „pramušti“ latvių romanus ar kitokio žanro kūrinius. Lietuviai mano: kam skaityti kaimynus, kai galime versti prancūzų, ispanų, norvegų autorius? Be to, būdamas iš periferijos, net ir priklausydamas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai, negali tikėtis, kad tavo darbą priims Rašytojų Sąjungos leidykla.
Paskutinį romaną „Tiesos iškasiniai“ su autore Dagnija Dreika finansavome pačios. Tiesiog buvo nebeįmanoma laukti, nes artėjo rašytojos jubiliejus. Kitą knygą leidau pardavusi dalį nuosavos žemės. Literatūros vertimai nėra pelningas uždarbis. Labiau apsimoka sinchroninis vertimas žodžiu, tačiau jis labai sekina.
Literatūros vertimus remia patys latviai. Esu gavusi Latvijos kultūros kapitalo fondo ir Latvijos literatūros centro stipendijas.
Nesusikalbėjimai su redaktoriais
– Neretai žmonės galvoja: ką daro vertėjas? Jis skaito ir tiesiog verčia. Bet pažodinis vertimas, ypač grožinėje kūryboje, praktiškai neįmanomas. Kas, jūsų nuomone, gali būti vadinamas geru literatūros vertėju?
– Manau, kad vertėjas turi labai gerai mokėti kalbą, į kurią verčia. Negaliu suprasti tų, kurie šį darbą atlieka tik naudodamiesi žodynais. Gero vertėjo darbą visada pajausi, kai jis prastas, atrodo, kad per tekstą tarsi akėčiomis per kelmus pervažiuota.
– Su kokiomis problemomis susiduria net ir geri vertėjai? Ar visada sutariate su redaktoriais?
– Su redaktoriais, ypač jaunais, pasitaiko nesutarimų. Kartą entuziastinga redaktorė mano viename knygos vertime norėjo sulietuvinti visus tarptautinius žodžius. Kitas, nesupratęs etninių–istorinių ypatumų, pavadinimą „Žiemos šventės“ keitė į „Kalėdas“, nors kalbėta apie laikotarpį iki krikščionybės, arba vietoje žynio vedamo apeigų „žirgo“ vartojo žodį „arklys“.
Pasitaiko kuriozų dėl „nesusikalbėjimo“ su kompiuteriu. Pavyzdžiui, tekste „paklodėlė“ automatiškai virsdavo „paklydėle“.
Vertėjo darbo privalumai
– Ar turite kažkokią darbo sistemą, režimą? Kada geriausiai darbas sekasi: rytą ar vakare, ar yra priemonių, kurios stimuliuoja?
– Esu pelėda, tad geriausiai sekasi dirbti nuo dešimtos vakaro, kai aplink butuose nurimsta gyvenimas. Nenustatau, kiek puslapių turiu įveikti. Plušu iki antros, trečios valandos nakties. Muzikos nesiklausau, bet mėgstu, kad būtų įjungtas televizorius.
– Kokie vertėjo darbo privalumai?
– Galiu dirbti namuose, galiu sode ar miške. Tereikia sąsiuvinio, tušinuko ir žodynų. Mano darbo metodai turbūt primena akmens amžių (juokiasi – aut. past.).
Vertimai suteikia galimybę susitikti su daugybe įdomių žmonių. Aš mėgstu tiesiogiai bendrauti su verčiamų knygų autoriais, juos pažinti.
Esi įtraukiamas į netradicinę aplinką, kai tenka dalyvauti knygų pristatymuose. Sykį buvau pakviesta ir į Lietuvos jaunųjų vertėjų konkurso ekspertų komisiją, tikrinau darbus, verstus iš latvių kalbos. Truputį nusivyliau, nes supratau, kad vertėjai neišmano savo gimtosios lietuvių kalbos, pernelyg daug klaidų, tad kitais metais komisijoje dalyvauti nebesutikau.
– Kokio naujausio jūsų darbo gali tikėtis skaitytojai?
– Leidykloje jau guli Valdžio Celmo knyga apie dievoiešką ir dievturėtojus. Taip vadinčiau žmones, kurie neapsiriboja viena religija, lygina liuteronus, musulmonus, krišnaitus ir kitus. Tai – pirmoji mano versta mokslinė knyga, kuri Latvijoje bus išleista ir lietuvių kalba.
Biografija ir bibliografija
Gimė Dubovkos kaime (Joniškio rajonas), mokėsi Šiaulių Juliaus Janonio ir Šiaulių 9-ojoje vidurinėse mokyklose, baigė Simeizo (Ukraina) vidurinę mokyklą. 1966–1970 studijavo ŠPI Filologijos fakultete.
1972–1976 – Šiaulių 11-osios vidurinės, 1976–1994 – Joniškio suaugusiųjų vidurinės, 1994–2003 – Joniškio jaunimo mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytoja.
Nuo 1997 metų – vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė, Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė.
Svarbiausios išverstos knygos: L. Muktupavelos „Pievagrybių testamentas“ (2003) ir romanas „Kilpa“ (2004), E. Martužos romanai „Išravėta širdis“ (2005), ir „Neprotingoji“ (2011), V. Rūmnieko ir A. Miglos romanai „Kuršių vikingai“ (2007) ir „Sveikas, linksmasis Rodžeri!“ (2014), M. Rungulio apysaka „Širdelių salos“ (2006), almanachai: „Eilėraštis vaikšto po tylą“ (2001), „Baltieji sparnai“ (2005), D. Dreikos kūrybos rinktinė „Vėjo juokas“ (2007), A. Aizpurietės kūrybos rinktinė „Plaukiotoja naktimis“ (2009), V. Celmo knyga „Baltų raštai ir ženklai“ (2010), Žiemgalos receptai – Zemgaļu receptes – Recipes from Zemgale“ (2014). D. Dreikos romanas – rebusas „Tiesos iškasiniai“ (2016).
Poezijos knygos „Tau ir tėviškei“ (2000), „Ir laimėjo saulė mūšį“ (2001), „Gurkšnis karstelėjusios versmės“ (2003), pjesės „Vištos“ (2004) vertėja. Dalis verstų tekstų „Žiemgaliai senovėje“ (2003), almanachuose „Audruvė“ (2001, 2006), „Jungtys“ (2003, 2006) vertėja. Vertimai spausdinami leidiniuose: „Literatūra ir menas“, „Latvijas vestnesis“, „Zemgale“, „Sidabrė“, „Naujoji Romuva“, „Žemygala“.
Autorės nuotr.
DARBAS: Dzintra Elga Irbytė–Staniulienė ant darbo stalo turi sąsiuvinį, tušinuką, verčiamą tekstą, lupą ir kelis žodynus, tad, sako, dirbanti, kaip akmens amžiuje.
REZULTATAS: Vertėjos kraitėje jau apie tris dešimtis įvairių vertimų: romanų, poezijos, pjesių, populiariosios literatūros.
Jono IVANAUSKO nuotr.
SUSITIKIMAS: (Iš kairės) Latvijos rašytojų sąjungos narys Valdis Rūmnieks, Šiaulių Universiteto dr. Regina Kvašytė, Dzintra Elga Irbytė–Staniulienė, Latvijos rašytojų sąjungos narys Andrejs Migla ir Latvijos literatūros centro direktorius Janis Oga praėjusiais metais ŠU Humanitariniame fakultete vertėjos jubiliejui skirtame renginyje.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.
VAKARAS: Kūrybiniame vakare Šiaulių miesto Lieporių bibliotekoje, vykusiame šių metų rugpjūčio 2 dieną.