Istorija neturi šokinėti pagal politikų dūdelę

Is­to­ri­ja ne­tu­ri šo­ki­nė­ti pa­gal po­li­ti­kų dū­de­lę

Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­jui, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rui šiau­lie­čiui Dan­gi­rui Ma­čiu­liui is­to­ri­jos pa­veiks­las – dau­giau nei juo­das ir bal­tas. Is­to­ri­jos jis neįsp­rau­džia į vie­nos tie­sos rė­mą ir pro­vo­kuo­da­mas klau­sia, kas lai­mė­jo Žal­gi­rio mū­šį. Is­to­ri­kas ne­ma­no, kad abe­jo­jant mi­tais griau­na­mi ta­pa­ty­bės pa­ma­tai. „Jei šian­dien išei­tų kny­ga, ku­ri sa­ky­tų: prie Šiau­lių ne­bu­vo Sau­lės mū­šio, ar tai su­griau­tų Šiau­lių mies­to vaiz­di­nį? Ne­ma­nau“, – sa­ko D. Ma­čiu­lis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

Kaip ak­tua­li­zuo­ja­ma is­to­ri­ja

– Skai­ty­da­mas pra­ne­ši­mą Nai­siuo­se (Šiau­lių r.) vy­ku­sio­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Sau­lės mū­šis – is­to­ri­nė tie­sa ir in­terp­re­ta­ci­jos“, juo­ka­vo­te, kad apie tie­są ne­kal­bė­si­te – mū­šis bu­vo se­niai, tad ne­la­bai pri­si­me­na­te. Ar ga­li­ma is­to­ri­nė tie­sa?

– Kiek­vie­nas is­to­ri­kas pa­tei­kia tik sa­vo ver­si­ją, kaip bu­vo iš tik­rų­jų (juo­kia­si – red.). Nie­kas ne­ga­li tu­rė­ti pre­ten­zi­jos pa­sa­ky­ti: „Bu­vo tik taip ir ne ki­taip“.

Man pa­tin­ka ko­le­gos Ge­di­mi­no Ru­džio pa­pa­sa­ko­ta is­to­ri­ja: kai Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę, kai kei­tė­si po­žiū­riai, jis, mo­ky­to­jų se­mi­na­re skai­ty­da­mas pa­skai­tą, pa­sa­kė, kad ga­li­mos ke­lios vie­no is­to­ri­nio įvy­kio in­terp­re­ta­ci­jos. Jį pri­bloš­kė mo­ky­to­jų reak­ci­ja: „Mums ne­rei­kia va­rian­tų, duo­ki­te vie­ną tie­są, kaip bu­vo iš tik­rų­jų!“

Is­to­ri­jos pa­veiks­las nė­ra nei juo­das, nei bal­tas. Jis yra mar­gas, tu­ri la­bai daug at­spal­vių. Pa­tiems is­to­ri­kams kar­tais la­bai keb­lu ka­te­go­riš­kai dės­ty­ti iš­va­das, nes eg­zis­tuo­ja daug al­ter­na­ty­vų, va­rian­tų, niuan­sų. Mes tik ban­do­me su­vok­ti, at­skleis­ti, kaip bu­vo iš tik­rų­jų. Ži­no­ma, yra ne­kves­tio­nuo­ja­mų da­ly­kų, kaip da­tos – nie­kas ne­si­gin­či­ja ka­da įvy­ko Žal­gi­rio mū­šis, bet iki šios die­nos dar ga­li iš­girs­ti svars­ty­mų, ar Žal­gi­rio mū­šy­je lie­tu­viai bė­go, ar at­li­ko iš­ma­nų ma­nev­rą.

Jei su­si­ku­ria ke­lios is­to­riog­ra­fi­nės tra­di­ci­jos, ke­li tau­ti­niai pa­sa­ko­ji­mai, at­si­ran­da įvai­rių va­rian­tų. Žal­gi­rio mū­šio per­ga­lę ban­do sa­vin­tis ir lie­tu­viai, ir len­kai, ir bal­ta­ru­siai, ir ru­sai.

Šis pa­vyz­dys – ga­na ne­kal­tas. Ašt­riau, kai su­si­du­ria­me su reiš­ki­niais, ku­rie tu­ri trau­mi­nę pa­tir­tį, liu­di­ja žu­dy­nes, ho­lo­kaus­tą ar Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­po­je bu­vu­sius et­ni­nius va­ly­mus. Pa­vyz­džiui, aist­ros tarp uk­rai­nie­čių ir len­kų dėl Vo­lui­nės įvy­kių.

– Vie­nos tie­sos rei­ka­lau­ja ne tik mo­ky­to­jai, bet ir po­li­ti­kai. Ko­kiais is­to­ri­niais vaiz­di­niais žong­li­ruo­ja­ma šian­dien?

– Įvai­riais. Tu­ri­me ir ne­vy­ku­sių pa­vyz­džių. Tar­ki­me, prieš me­tus Vil­niu­je ban­dy­ta ak­tua­li­zuo­ti mask­vė­nų ka­riuo­me­nės puo­li­mo at­rė­mi­mo 360 me­tų su­kak­tį. Stai­ga kaž­kam už­spir­gė­jo pa­ro­dy­ti pa­trio­tiz­mą ir pri­min­ti: 1655 me­tais ru­sus su­mu­šė­me! Taip, ata­ką Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė 1655 me­tų rugp­jū­čio 8 die­ną at­rė­mė, ta­čiau po to spru­ko iš Vil­niaus, mies­tą il­gam pa­lik­da­ma mask­vė­nų ran­ko­se. Iš­ties di­di per­ga­lė – at­šven­tė­me sos­ti­nės ati­da­vi­mą prie­šui! Taip at­si­tin­ka, kai pri­mi­ty­viai su­pran­ta­mas pa­trio­tiz­mas su­si­kryž­mi­na su eru­di­ci­jos sty­giu.

Ki­to­kia is­to­ri­ja su Or­šos mū­šiu. Or­šos mū­šio vaiz­dimi­nys Lie­tu­vo­je nie­ka­da ne­bu­vo ak­tua­lus, jis vi­suo­met bu­vo la­bai raiš­kus bal­ta­ru­sių at­min­ty­je. Bal­ta­ru­si­ja ne­prik­lau­so­my­bės pra­džio­je nuo šio mū­šio ne­tgi ban­dė kil­din­ti sa­vo gink­luo­tų­jų pa­jė­gų is­to­ri­ją, mū­šio die­ną ka­riai prii­mi­nė­da­vo prie­sai­ką.

Stai­ga lie­tu­viai iš­len­da ir pa­sa­ko: „Čia mū­sų“. Vie­nas da­ly­kas, Lie­tu­vo­je mi­nė­ji­mas ne­su­lau­kė jo­kio at­gar­sio (nes kaž­kam šo­vė į gal­vą), ki­ta ver­tus, man at­ro­do, bu­vo or­ga­ni­zuo­ta ne­pa­kan­ka­mai de­li­ka­čiai. Ma­nau, kad mi­nė­ji­mas su­kė­lė tik dau­giau su­sier­zi­ni­mo na­cio­na­lis­ti­nia­me bal­ta­ru­sių dis­kur­se – esą lie­tu­viai vėl kė­si­na­si atim­ti jų praei­tį.

Ne­sa­kau, kad ne­ga­li­ma ar ne­rei­kia mi­nė­ti Or­šos mū­šio, bet gal de­rė­jo pa­gal­vo­ti, kaip pa­mi­nė­ti kar­tu su bal­ta­ru­siais. Tai ga­lė­jo tap­ti tuo, kas ar­ti­na lie­tu­vius su bal­ta­ru­siais, bet ne­ta­po.

Man la­biau­siai vy­kęs pa­vyz­dys – kaip lie­tu­viai, len­kai kar­tu mi­ni Žal­gi­rio mū­šį. Tai ska­ti­na suar­tė­ji­mą. Mū­sų san­ty­kiai su kai­my­nais nė­ra idi­liš­ki, ma­nau, bend­ros praei­ties ak­tua­li­za­vi­mas pa­dė­tų suar­tė­ti.

Bū­ti­na kal­bė­ti ir apie po­trau­mi­nę pa­tir­tį. Ne­si­kal­bė­ji­mas, ne­dis­ku­ta­vi­mas apie jaut­rius as­pek­tus yra tar­si už­dels­to vei­ki­mo bom­ba.

Rū­tos Va­na­gai­tės kny­ga „Mū­siš­kiai“ ir jos vie­ša po­zi­ci­ja ma­ne ir er­zi­no, ir juo­ki­no. Juo­ki­no pa­reiš­ki­mai, kad is­to­ri­kai nie­ko ne­pa­da­rė. Er­zi­no, kad pa­da­ry­ta ne­pa­kan­ka­mai pro­fe­sio­na­liai. Tuo pat me­tu Len­ki­jo­je pa­si­ro­dė la­bai pro­fe­sio­na­li Mi­ros­la­vo Try­či­ko kny­ga „Mir­ties mies­tai“.

Len­ki­jo­je ho­lo­kaus­to at­min­tis ir­gi nė­ra pa­pras­tai prii­ma­ma. Nei­gia­mas reak­ci­jas su­kė­lė ir fil­mai, pa­vyz­džiui „Ida“, ku­ris ga­vo Os­ka­rą. O anks­čiau di­džiu­lis ne­pa­si­ten­ki­ni­mas Len­ki­jo­je ki­lo dėl ame­ri­kie­čių is­to­ri­ko Jan To­masz Gross kny­gos apie Jed­vab­nės įvy­kius. Vi­sa tai ro­do, kad apie tai rei­kia kal­bė­ti, ne­ga­li­ma nu­ty­lė­ti. Tad R. Va­na­gai­tės kny­ga, kaip pro­vo­kuo­jan­ti dis­ku­si­ją, kal­bė­ji­mą ta te­ma, bu­vo rei­ka­lin­ga.

– Ka­da is­to­ri­ja tam­pa pa­vo­jin­gu pro­pa­gan­dos gink­lu?

– Kai prieš ke­le­rius me­tus in­ter­viu pra­si­ta­riau apie Ru­si­jos grės­mę, dau­ge­liui tur­būt at­ro­dė per­dė­ta. Nie­ko keis­to. Is­to­ri­kai tie­siog yra vie­ni iš tų, ku­rie po­ky­čius pa­ste­bi grei­čiau, nes dau­giau ar ma­žiau se­ka vie­šą­jį dis­kur­są, ma­to te­mas, ku­rios stai­ga tam­pa ak­tua­lio­mis kai­my­ni­nės ša­lies is­to­riog­ra­fi­jo­je.

Tie pa­tys Kry­mo įvy­kiai ro­do, kaip is­to­ri­ja bu­vo kryp­tin­gai ak­tua­li­zuo­ja­ma. Juk ne­ga­li stai­ga, per vie­ną die­ną, at­si­ras­ti Ru­si­jos ka­na­le is­to­ri­nis se­ria­las, na­ra­ty­vas, skir­tas No­vo­ro­si­jos is­to­ri­jai, krū­va kny­gų. Ir vi­sa tai bu­vo ski­ria­ma pa­brėž­ti is­to­ri­nę Kry­mo pri­klau­so­my­bę Ru­si­jai. Kai ak­cen­tuo­ji, jog tai – ta­vo is­to­ri­nės že­mės, koks bus ki­tas žings­nis?

Mums, lat­viams ir es­tams iš Ru­si­jos vis nu­skam­ba kal­ti­ni­mai fa­šiz­mu. Lie­tu­vai se­kė­si la­biau: į ją pro­pa­gan­di­nių kan­ko­rė­žių kris­da­vo ma­žiau nei į lat­vius ar es­tus. O jei pa­si­žiū­rė­tu­me, kaip, pa­vyz­džiui, Ru­si­jos pro­pa­gan­dos ma­ši­na prieš de­šimt­me­tį ata­ka­vo lat­vius ir es­tus? Ru­si­jo­je de­monst­ruo­tas se­ria­las, ku­ria­me vaiz­duo­ja­ma, kaip es­tai sui­ma ru­są pen­si­nin­ką – ka­ro ve­te­ra­ną. Ar pas mus kas nors apie tai kal­bė­jo, ste­bė­jo­si, kad ant kai­my­nių lie­ja­si pro­pa­gan­dos sru­tos? Vaiz­da­vo­me, jog mū­sų tai ne­lie­čia.

Ką reiš­kia fak­tas, kai KGB at­sar­gos ge­ne­ro­las stai­ga tam­pa „is­to­ri­ku“ ir ima kurp­ti kny­gas apie „na­cius pri­bal­tus“, ak­cen­tuo­da­mas lat­vių, es­tų SS di­vi­zi­jas? O kas Ru­si­jos erd­vė­je šne­ka­ma apie na­cių pu­sė­je ko­vo­ju­sius sla­vus, ku­rių bū­ta per mi­li­jo­ną?

– Kaip lanks­čiai is­to­ri­niai vaiz­di­niai pri­tai­ko­mi prie vi­suo­me­ni­nių-po­li­ti­nių po­rei­kių? Ko­dėl vie­ni leng­vai pri­gy­ja, ki­ti – ne?

– Vaiz­di­nys tu­ri bū­ti pa­trauk­lus, ska­tin­ti pa­si­di­džia­vi­mą, at­spindė­ti vi­suo­me­nės lū­kes­čius, idė­jas. Ko­dėl toks po­pu­lia­rus Žal­gi­rio vaiz­di­nys? Kaip vie­nas ma­no ko­le­ga api­bū­di­no: „Nes čia yra tai, kad mes pa­da­rėm!“

Atk­reip­ki­me dė­me­sį į par­ti­za­ni­nio ka­ro at­min­tį – jei ne­bū­tų Ru­si­jos ag­re­si­jos Uk­rai­no­je, jei ne­bū­tu­me pa­ju­tę grės­min­go prie­šo už var­tų, ar bū­tų vėl taip at­gi­ju­si at­min­tis apie par­ti­za­nų ko­vas? Aš ma­nau, ne.

Bu­mas bu­vo nuo 1988 me­tų, kai nu­trauk­ta ty­la ir vie­šai apie tai pra­bil­ta, kai pra­si­dė­jo par­ti­za­nų pa­lai­kų paieš­kos, įam­ži­ni­mas. Po to su­si­do­mė­ji­mas at­slū­go, at­min­tis vir­to tar­si pri­va­lo­mu, ri­tua­lu. Da­bar par­ti­za­nų at­min­ties ak­tua­li­za­vi­mas la­bai gy­vy­bin­gas: at­si­ran­da po­rei­kis praei­ty­je ieš­ko­ti at­spir­ties taš­kų. Ir, ma­nau, tai pra­smin­ga.

Tuos pa­čius pro­ce­sus ga­li­me ste­bė­ti ir Len­ki­jo­je. Ak­tua­li­zuo­ja­mi po­ka­rio ko­vo­to­jai, va­di­na­mie­ji „Żoł­nier­ze wyk­lę­ci“. Be to, di­džiuo­ja­ma­si Ar­mi­jos Kra­jo­vos is­to­ri­ja. Len­kų po­ka­rio par­ti­za­ni­nės ko­vos bu­vo ge­ro­kai kuk­les­nės, vy­ko trum­piau. Da­bar ga­li­ma ste­bė­ti tam tik­rą at­gi­mi­mą, vi­suo­me­nės do­mė­ji­mą­si šio­mis is­to­ri­jo­mis. Vie­nu me­tu „Żoł­nier­ze wyk­lę­ci“ bu­vo ta­pę vos ne vie­no fut­bo­lo klu­bo sirgalių sa­vas­ti­mi.

Uk­rai­no­je do­mė­ji­ma­sis par­ti­za­ni­niu ka­ru taip pat išau­gęs. Lie­tu­viai ne vie­nin­te­liai po­ka­riu ko­vė­si su so­vie­ti­niu re­ži­mu – uk­rai­nie­čių ko­vos, pa­si­prie­ši­ni­mas, au­kos gi­nant lais­vę ne­ ma­žiau įspū­din­gos nei mū­sų, ir ke­lia pa­gar­bą.

– Kaip is­to­ri­niai vaiz­di­niai su­stip­ri­na bend­ruo­me­nę?

– Kon­so­li­duo­ja, su­stip­ri­na ko­lek­ty­vi­nę ta­pa­ty­bę. Apie tai, ko­kie vaiz­di­niai do­mi­nuo­ja mū­sų vi­suo­me­nė­je, ga­li pa­sa­ky­ti tik so­cio­lo­gi­niai ty­ri­mai, o to­kių ty­ri­mų pas mus sto­ko­ja­ma. Ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad jų nė­ra, bet no­rė­tų­si dau­giau. Jie, ma­nau, pui­kiai at­spin­di ir vi­suo­me­nės ver­ty­bi­nes orien­ta­ci­jas.

Mū­sų vie­šo­jo­je erd­vė­je vieš­pa­tau­ja te­zė „apie Pu­ti­ną ir li­ku­sią Ru­si­ją“ – esą ša­lies eli­tas puo­se­lė­ja vie­nas ver­ty­bes, o vi­suo­me­nė – ki­tas.

Bet pa­žvel­gus į Le­va­dos cent­ro so­cio­lo­gi­nius ty­ri­mus, paaiš­kė­ja, kad di­džio­ji vi­suo­me­nės da­lis il­gi­si so­viet­me­čio! 2006 me­tais 29 pro­cen­tai ru­sų ma­nė, jog Le­ni­no vaid­muo is­to­ri­jo­je yra „dau­giau tei­gia­mas“, o šian­dien taip ma­no jau 40 pro­cen­tų! Ten­den­ci­ja la­bai iš­kal­bin­ga.

Ma­nau, kad la­bai pra­smin­ga švęs­ti Bal­tų vie­ny­bės die­ną, ku­ri pa­de­da iš­gy­ven­ti bend­rys­tę su mums ar­ti­miau­sia tau­ta – lat­viais. Su šiau­ri­niu kai­my­nu mū­sų san­ty­kiai nė­ra la­bai ar­ti­mi, ne­žiū­rint vi­sų dek­la­ra­ci­jų. Apsk­ri­tai sa­vo kai­my­nes ša­lis men­kai pa­žįs­ta­me.

Nuo mū­šio iki sau­lės

– Rug­sė­jo 22 die­ną mi­nė­tos Sau­lės mū­šio 780-osios me­ti­nės. Nuo šios da­tos skai­čiuo­ja­mas ir Šiau­lių gim­ta­die­nis. Prieš ke­le­tą me­tų pub­li­ka­vo­te straips­nį „Ko­lek­ty­vi­nė at­min­tis ir mies­to įvaiz­dis: Šiau­lių at­ve­jis“. Ko­kius Šiau­lius pa­ma­ty­tu­me prieš ge­rą šimt­me­tį – prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą?

– Tai bu­vo ele­men­ta­rus gi­lios Ru­si­jos pro­vin­ci­jos mies­tas. Kar­tais ban­do­ma Šiau­liuo­se „at­ras­ti“ di­džiu­lę pra­mo­nę. Bet kai pa­ly­gi­ni, jog Ry­go­je XX am­žiaus pra­džio­je vie­na­me „Pra­vod­nik“ fab­ri­ke dir­bo 15 tūks­tan­čių žmo­nių, o Šiau­liuo­se gy­ve­no dau­giau kaip 16 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų...

Apsk­ri­tai Kau­no gu­ber­ni­ja pra­mo­ne ne­pa­si­žy­mė­jo, vie­na pa­grin­di­nių tuo­me­ti­nės mig­ra­ci­jos kryp­čių bu­vo lat­viš­ka erd­vė, pra­mo­ni­niai Lat­vi­jos mies­tai. Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Ry­ga buvo lie­tu­viš­kiau­sias mies­tas pa­sau­ly­je – ja­me gy­ve­no 35 tūks­tan­čiai lie­tu­vių.

Apie Šiau­lius prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą tur­būt bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti tą pa­tį, ką apie juos XIX am­žiaus vi­du­ry­je pa­sa­kė Mo­tie­jus Va­lan­čius: mies­tas tu­ri gra­žią baž­ny­čią. Taip, Šiau­liuo­se vei­kia dvi gim­na­zi­jos, bet tai nė­ra kul­tū­ros cent­ras, lie­tu­viš­kos in­te­li­gen­ti­jos yra la­bai ne­daug. Lie­tu­vių, kaip mes da­bar su­pran­ta­me – lie­tu­viš­kai kal­ban­čių – mies­te yra ma­žu­ma, kaip ir ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. O mies­to pa­sta­tai, ply­tų mū­ro sti­liaus ar­chi­tek­tū­ra yra ti­pi­nė to me­to Ru­si­jos erd­vės mies­to ar­chi­tek­tū­ra.

– Ka­da ir ko­dėl Šiau­liai pra­de­da­mi sie­ti su Sau­lės mū­šiu? Ka­da mū­šio vaiz­di­nys ta­po Šiau­lių kul­tū­ri­nės at­min­ties sa­vas­ti­mi?

– Tar­pu­ka­riu ban­do­ma mies­tui su­teik­ti tam tik­rą pa­veiks­lą. Pra­de­da­ma ra­šy­ti mies­to is­to­ri­ja, ban­do­ma ieš­ko­ti šak­nų. Iki tol vi­suo­se Šiau­lių mies­to ap­ra­šy­muo­se, ar tai bū­tų Kons­tan­ti­no Gu­kovs­kio XX am­žiaus pra­džio­je, ar 1930 me­tais – Jo­no Pu­zi­no, Sau­lės mū­šis ir Šiau­liai ne­bu­vo sie­ja­mi.

Tik 1936 me­tais, mi­nint Sau­lės mū­šio ju­bi­lie­jų, Šiau­liai jau raiš­kiai sie­ja­mi su Sau­lės mū­šio vie­ta. Net bū­ta su­ma­ny­mų Šiau­liuo­se pa­sta­ty­ti Sau­lės mū­šiui skir­tą pa­mink­lą.

Ju­bi­lie­ji­niais me­tais Sau­lės mū­šio mi­nė­ji­mas pra­de­da­mas sie­ti su bal­tų vie­ny­bės idė­ja. Vie­na iš Sau­lės mū­šio ak­tua­li­za­vi­mo prie­lai­dų – Bal­ti­jos ša­lys nuo 1933 me­tų pra­dė­jo ar­tė­ti, jau­čiant Vo­kie­ti­jos ag­re­si­ją, re­van­šiz­mą, ieš­ko­ta vaiz­di­nių, ku­rie pa­dė­tų ar­tin­ti lie­tu­vius, lat­vius, es­tus.

1936 me­tais ban­dy­ta kar­tu su lat­viais švęs­ti ju­bi­lie­jų. De­ja, nie­kaip ne­ga­lė­jo­me su­tar­ti, kur mū­šis įvy­ko – Lie­tu­vo­je ar Lat­vi­jo­je. Vie­niems at­ro­dė, kad prie Šiau­lių, ki­tiems – kad prie Baus­kės.

Pa­ra­do­ksas: lat­viai tar­si yra mums pa­ti gi­mi­nin­giau­sia tau­ta, bet bend­ros praei­ties, vie­ni­jan­čių vaiz­di­nių mes iš es­mės ne­tu­ri­me. Ga­li­me kal­bė­ti apie la­bai to­li­mą ar­cheo­lo­gi­nę praei­tį, apie bal­tų gen­tis, ku­rios gy­ve­no abi­pus mū­sų šian­die­ni­nės sie­nos, ta­čiau raiš­kių is­to­ri­nių vaiz­di­nių, ku­rie sais­ty­tų abi tau­tas – ma­žai, ir Sau­lės mū­šis – raiš­kiau­sias. Jį bu­vo pa­ran­ku pa­vers­ti bend­ros ko­vos, su­rem­tų pe­čių, bend­rai įveik­to prie­šo liu­di­ji­mu.

Bal­tų vie­ny­bės idė­ja so­viet­me­čiu po­li­ti­niam re­ži­mui ne­bu­vo la­bai pa­trauk­li, la­biau no­rė­ta, kad lie­tu­viai drau­gau­tų su ru­sais, nei su lat­viais. Bai­min­ta­si, kad drau­gys­tė su lat­viais ska­tins lie­tu­vių na­cio­na­liz­mą, ku­rio taip bi­jo­ta.

Dės­nin­ga, kad po ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo Sau­lės mū­šio vaiz­di­nys at­gi­mė su bal­tų vie­ny­bės žy­mi­niu. Ga­li­ma vil­tis, kad pra­smin­gas ak­cen­tas tar­naus suar­tė­ji­mui, vie­nas ki­to pa­ži­ni­mui. Nes esa­me tar­si la­bai ar­ti­mi, bet ir la­bai to­li­mi.

– Kaip so­vie­ti­nė is­to­riog­ra­fi­ja pa­trau­kė Sau­lės mū­šį į sa­vo pu­sę? Kaip lie­tu­vių ko­vos pa­si­tar­na­vo so­vie­ti­nei pro­pa­gan­dai?

– So­vie­ti­nė pro­pa­gan­da Sau­lės mū­šio vaiz­di­nį raiš­kiau­siai iš­nau­do­jo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, kai, pri­rei­kus ko­vai su na­ciz­mu mo­bi­li­zuo­jan­čių vaiz­di­nių, bu­vo pri­si­min­tos lie­tu­vių ko­vos su kry­žiuo­čiais – tuo­met pro­pa­gan­da na­cius pa­ver­tė kry­žiuo­čių ai­niais, o lie­tu­vius ra­gi­no ko­vo­ti su „am­ži­nai­siais kry­žiuo­čiais"– na­cis­tais.

So­vie­ti­nė is­to­riog­ra­fi­ja sa­vaip per­dir­bo tau­ti­nė­je is­to­riog­ra­fi­jo­je esan­tį Sau­lės mū­šio vaiz­di­nį: iš ko­vos už tau­tos lais­vę liu­di­ji­mo jis vir­to liau­dies ko­vos prieš vo­kie­čių ver­go­vę liu­di­ji­mu.

Be­je, bū­tent so­viet­me­čiu dėl kryp­tin­gos, nuo­sek­lios, dau­giau nei penk­me­tį tru­ku­sios pro­pa­gan­di­nės kam­pa­ni­jos Šiau­liai vir­to Sau­lės mies­tu. Ma­nau, tai – vie­na sėk­min­giau­sių pro­pa­gan­di­nių kam­pa­ni­jų, ku­rią vai­ni­ka­vo 1986 me­tais po­mpas­tiš­kai at­švęs­tas 750-asis mies­to gim­ta­die­nis, skai­čiuo­ja­mas nuo Sau­lės mū­šio.

Pats sau­lės vaiz­di­nys so­vie­ti­niam re­ži­mui bu­vo la­bai pa­trauk­lus dėl pro­gre­so idė­jos – sau­lė, pro­gre­sas, švie­sus ry­to­jus, ko­mu­niz­mas...

Pro­pa­gan­di­nė­je kam­pa­ni­jo­je Sau­lės mū­šis bu­vo tik sim­bo­li­nė da­ta, žy­min­ti mies­to gim­ta­die­nį, o ak­cen­tu ta­po Sau­lės mies­tas: švie­sus, jau­kus gy­ven­ti.

Vei­kiau­siai tie, ku­rie pro­fe­sio­na­liai už­sii­ma mar­ke­tin­gu, įvaiz­džio for­ma­vi­mu, sa­ky­tų, jog la­biau ne­vy­ku­sio įvaiz­džio ne­ga­li­ma su­gal­vo­ti, nes sau­lės vaiz­di­nys yra toks pat abst­rak­tus, kaip mė­nu­lis, van­duo, že­mė, oras.

Ma­nau, dės­nin­ga, jog tai pri­gi­jo: Sau­lės mū­šis ne­ga­li bū­ti ne­pat­rauk­lus. Jis ke­lia tau­ti­nį pa­si­di­džia­vi­mą, ža­vi, yra la­bai pa­pras­tas, aiš­kus, ne­ke­lian­tis jo­kių abe­jo­nių.

– Ka­da „pa­si­me­tė“ mū­šis, o iš­ryš­kė­jo sau­lė?

– Ma­nau, kad vis­kas įvyks­ta tais pa­čiais 1986 me­tais. Ju­bi­lie­ji­nė­je kam­pa­ni­jo­je ak­cen­to su is­to­ri­ja nė­ra tiek daug – rei­ka­lin­ga da­ta šven­tei. Be­je, tuo me­tu mies­to gim­ta­die­niai pa­na­šiai for­muo­ja­mi vi­so­je So­vie­tų Są­jun­go­je. Me­tais anks­čiau gim­ta­die­nį at­šven­tė Pak­ruo­jis.

Ki­je­vo ju­bi­lie­jaus or­ga­ni­za­to­riai yra pa­sa­ko­ję, kad ne­bu­vo pa­pras­ta or­ga­ni­zuo­ti šven­tę, nes stai­ga paaiš­kė­jo, kad Ki­je­vas se­nes­nis už Mask­vą.

– Kiek šian­dien svar­bi tik­ro­ji Sau­lės mū­šio vie­ta?

– Ne­ma­nau, kad kas nors iš­drįs­tų 100 pro­cen­tų pa­sa­ky­ti, kad da­bar­ti­nė vie­ta yra bū­tent ta vie­ta.

Aš į tai žiū­rė­čiau kaip į tam tik­rą sim­bo­li­ką, svar­bu pa­ti idė­ja. Ne­ma­tau di­de­lės pro­ble­mos, ar vie­ta bū­tų vie­nur, ar ki­tur. Ar tai, kad mū­šio lau­kas yra Jo­niš­kio ra­jo­ne, truk­do mums sa­vin­tis jį ir sie­ti su Šiau­liais? Na, ne.

– Ne­se­niai mies­te vy­ko dis­ku­si­ja, ku­rio­je klaus­ta, kas yra Šiau­liai – Sau­lės že­mė ar var­tai į Šiau­rę? Koks bū­tų jū­sų at­sa­ky­mas?

– Dis­ku­si­jo­je ne­bu­vau, bet iš to, ką skai­čiau spau­do­je, su­si­da­rė įspū­dis, kad vy­ko ne­su­si­kal­bė­ji­mas.

Gal rei­kė­tų drą­siau ieš­ko­ti nau­jų ta­pa­ty­bių? Bet koks so­cio­lo­gas pa­sa­ky­tų, kad mies­tas ne­ga­li tu­rė­ti ta­pa­ty­bės, ją tu­ri mies­tie­čiai.

Ne vie­nas žmo­gus ma­nęs yra klau­sęs, kaip žiū­riu į pu­ro­niz­mą. At­sa­kau: tei­gia­mai. V. Pu­ro­no pra­ma­nas ku­ria­mas ta­len­tin­gai ir tar­nau­ja mies­to vaiz­di­nio kū­ri­mui. Ko­dėl jo ne­tu­ri bū­ti? Juo la­biau, kad pa­gra­žin­tos is­to­ri­jos apie mies­to praei­tį su­tei­kė dau­giau spal­vų. Ar svar­bu, jog Šiau­liuo­se iš­ties nie­ka­da ne­si­lan­kė ba­ro­nas Miun­hau­ze­nas? O kas ga­li tvir­tai pa­neig­ti to­kią ga­li­my­bę (juo­kia­si)?

Grįž­tant prie mi­nė­tos dis­ku­si­jos: man su­si­da­rė įspū­dis apie la­bai dvip­ras­miš­ką san­ty­kį. Iš vie­nos pu­sės – tar­si su­vo­kia­ma, kad kaž­ką rei­kia da­ry­ti. Iš ki­tos pu­sės – bai­mė, kad tai, kas jau su­kur­ta, ga­li su­griū­ti.

Mies­to is­to­ri­jo­je yra daug siu­že­tų, ku­riuos ga­li­ma ak­tua­li­zuo­ti. Tu­rė­tų bū­ti at­vi­res­nė, gy­ves­nė dis­ku­si­ja įtrau­kiant mies­to bend­ruo­me­nę, o ne „eli­to klu­bų“ žai­di­mai. Ne­ma­nau, kad šiau­lie­čiai ne­tu­ri sa­vo nuo­mo­nės ir idė­jų. Yra daug šiau­lie­čių, ku­rie do­mi­si mies­to is­to­ri­ja. Pa­vyz­džiui, Pet­ro Ka­mins­ko fi­lo­kar­ti­jos ko­lek­ci­ja Šiau­lių te­ma įspū­din­ges­nė už „Auš­ros“ mu­zie­jaus. Ką ga­li vie­nas žmo­gus nu­veik­ti mies­to is­to­ri­jai!

Ki­ta ver­tus, kal­bant apie mies­to vaiz­di­nį, ar bū­ti­na vi­sa­da gręž­tis is­to­ri­jon? Ža­ga­rė taip pat ga­li pa­si­gir­ti is­to­ri­ja, o as­me­ny­bių Šiau­liai jai ga­li net pa­vy­dė­ti. Chai­mą Fren­ke­lį Ru­si­jos im­pe­ri­jo­je ma­žai kas ži­no­jo, o iš Ža­ga­rės ki­lu­sį Kal­ma­ną Zee­vą Vi­soc­kį ži­no­jo – po bol­še­vi­ki­nės re­vo­liu­ci­jos Ru­si­jo­je net juo­kau­ta: „Brods­kio cuk­rus, Vi­soc­kio ar­ba­ta ir Troc­kio val­džia“. Ža­ga­rie­čiai la­bai lai­ku „at­ra­do“ tu­rin­tys ža­gar­vyš­nias. Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­lis – vie­na pui­kiau­sių idė­jų mū­sų ša­ly­je.

Tai ne­reiš­kia, jog tu­ri­me pa­mirš­ti sa­vo praei­tį. La­bai pa­vy­džiu Pa­ne­vė­žiui Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės vie­šo­sios bib­lio­te­kos, ku­ri ža­vi sa­vo rank­raš­ty­nu. Ja­me yra dau­giau kaip 80 fon­dų, ku­riuo­se sau­go­mas žmo­nių, su­si­ju­sių su mies­tu, pa­li­ki­mas. Fon­dų są­ra­šas nuo­lat il­gė­ja. Toks rank­raš­ty­nas yra ir Pas­va­lio bib­lio­te­ko­je.

Ar Šiau­liuo­se nė­ra žmo­nių, ku­rių šei­mos ar­chy­vuo­se dū­la ver­tin­gi liu­di­ji­mai apie mies­to, kraš­to, ša­lies praei­tį? Tik­rai yra. „Šiau­lių kraš­te“ bu­vo straips­nis apie il­gaam­žį mo­ky­to­ją, ku­ris vi­są gy­ve­ni­mą ra­šė die­no­raš­tį. Juk tai uni­ka­lus šal­ti­nis! Koks jo li­ki­mas? Ma­nau, Šiau­lių P. Vi­šins­kio bib­lio­te­ka ga­lė­tų pa­sek­ti pa­ne­vė­žie­čių pa­vyz­džiu.

Ma­ne la­bai ža­vi Len­ki­jos bib­lio­te­kų tra­di­ci­ja. Kau­pia­mi va­di­na­mie­ji vie­šo­jo gy­ve­ni­mo rin­ki­niai. Tai – lanks­ti­nu­kai, afi­šos, rek­la­mi­niai pla­ka­tai. Iš de­ta­lių dė­lio­jie­si mies­to vie­šo­jo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Len­ki­jos bib­lio­te­kos tu­ri be ga­lo daug „So­li­da­ru­mo“ lai­kų me­džia­gos – ne­le­ga­lių skel­bi­mų, kvie­ti­mų.

Ka­dan­gi tu­ri­me nau­ją bib­lio­te­kos di­rek­to­rių, te­bū­nie tai pa­siū­ly­mai.

Is­to­ri­ja, mi­tai ir po­li­ti­ka

– Už kny­gas „Pi­lė­nai ir Mar­gi­ris: is­to­ri­ja ir le­gen­da“, „Kas lai­mė­jo Žal­gi­rio mū­šį? Is­to­ri­nio pa­vel­do da­ly­bos“ su ko­le­go­mis du­kart bu­vo­te įver­tin­tas Pat­rio­tų pre­mi­ja. Ne­su­lau­kia­te prie­kaiš­tų dėl is­to­ri­jos de­mis­ti­fi­ka­vi­mo?

– O taip! Iš­gir­do­me prie­kaiš­tų, jog abe­jo­da­mi mi­tais griau­nam ta­pa­ty­bės pa­ma­tus. Ne­ma­nau, kad is­to­ri­nis ty­ri­mas bū­tų pa­jė­gus su­griau­ti mi­tą. Moks­li­nin­kas sa­vo ty­ri­mais ga­li jį de­konst­ruo­ti, at­skleis­ti ge­ne­zę, bet be­jė­gis jį „išins­ta­liuo­ti“.

Tar­ki­me, šian­dien išei­tų kny­ga, ku­ri sa­ky­tų: prie Šiau­lių ne­bu­vo Sau­lės mū­šio. Ar tai su­griau­tų Šiau­lių, kaip Sau­lės mies­to, vaiz­di­nį? Ne­ma­nau.

Ma­nau, ne vie­ną, ku­ris su­si­pa­ži­no su mū­sų ty­ri­mu, nu­ste­bi­no, kiek Žal­gi­rio mū­šio vaiz­di­nys pa­ty­rė įvai­riau­sių trans­for­ma­ci­jų, po­li­ti­nių adap­ta­ci­jų, ta­čiau tai nie­kaip nepaveikė vi­suo­me­nės nuo­sta­tų. So­cio­lo­gų da­ry­tos ap­klau­sos pa­ro­dė, kad Žal­gi­rio mū­šis yra raiš­kiau­sia lie­tu­vių at­min­ties vie­ta.

– Kiek Lie­tu­vos is­to­ri­kai įtrauk­ti į is­to­ri­jos po­li­ti­kos for­ma­vi­mą?

– Do­mi­nuo­jan­ti is­to­ri­kų nuo­sta­ta – ne­si­kiš­ti į is­to­ri­jos po­li­ti­ką. Iš po­li­to­lo­gų bend­ruo­me­nės yra ryš­kes­nių am­bi­ci­jų, kad rei­kia konst­ruo­ti is­to­ri­jos po­li­ti­ką. Vi­sos ša­lys vie­naip ar ki­taip įgy­ven­di­na sa­vo is­to­ri­jos po­li­ti­ką.

Kiek po­li­ti­kai įsi­klau­so į is­to­ri­kų pa­ta­ri­mus, ki­tas klau­si­mas. Bū­na, švel­niai ta­riant, neap­gal­vo­tų ini­cia­ty­vų. Vie­nu me­tu, kai san­ty­kiai su Ru­si­ja bu­vo ne to­kie blo­gi, Lie­tu­vo­je kai ku­riems vei­kė­jams bu­vo šo­vu­si min­tis pri­si­dė­ti prie tuo me­tu Ru­si­jo­je pla­čiai mi­ni­mo ca­ri­nio prem­je­ro Piot­ro Sto­ly­pi­no ju­bi­lie­jaus mi­nė­ji­mo. Ca­ri­nio prem­je­ro ju­bi­lie­jų mi­nė­ti Lie­tu­vo­je?! Ar mes ne­tu­ri­me ki­tų da­tų ir ju­bi­lie­jų? Mi­nė­ti vien tam, kad įsi­teik­tu­mė­me kai­my­nui? De­rė­tų pa­tiems sa­ve la­biau gerb­ti.

Is­to­ri­kų bend­ruo­me­nė at­lie­ka ty­ri­mus, ban­do at­ras­ti tą tie­są, kiek ji jiems pa­val­di, ir ją pa­ro­dy­ti. Kar­tais po­li­ti­kai gal­vo­ja, kad is­to­ri­ja tu­ri šo­ki­nė­ti pa­gal jų įsi­vaiz­da­vi­mą. Ak­tua­li­zuo­ki­me vie­ną, ak­tua­li­zuo­ki­me ki­tą!

Yra tam tik­ra pro­ble­ma: is­to­ri­kai ra­šo aka­de­mi­nius teks­tus, bet vi­suo­me­nė­je jie ne­bū­na po­pu­lia­rūs.

Is­to­ri­niai vaiz­di­niai įtai­giau įsi­tvir­ti­na per ki­ną, li­te­ra­tū­rą, me­ną. A. For­do fil­mas „Kry­žiuo­čiai“, ko ge­ro, la­biau pa­si­tar­na­vo nei mo­nog­ra­fi­jos. Ne­ma­nau, ar at­si­ras vie­nas pro­cen­tas žmo­nių, ku­rie bū­tų skai­tę M. Ju­čo kny­gą apie Žal­gi­rio mū­šį.

La­bai gra­ži ini­cia­ty­va Lat­vi­jo­je – ar­tė­jant ne­prik­lau­so­my­bės šimt­me­čiui ra­šo­ma is­to­ri­nių ro­ma­nų se­ri­ja. Vig­man­to But­kaus tei­gi­mu, tai – pui­kūs kū­ri­niai, tu­rin­tys iš­lie­ka­mą­ją li­te­ra­tū­ri­nę ver­tę. Po­pu­lia­rus ro­ma­nas ga­li pa­si­tar­nau­ti ge­ro­kai dau­giau – pa­žiū­rė­ki­me į K. Sa­ba­liaus­kai­tės „Sil­va re­rum“.

Taip ir ne­pa­jė­gė­me su­kur­ti nė vie­no is­to­ri­nio fil­mo. R. Ba­nio­nio ban­dy­mas kur­ti fil­mą apie Žal­gi­rio mū­šį – už­šal­dy­tas. Su pa­vy­du žiū­riu į lat­vius, ku­rie tu­ri „Ry­gos ka­rius“.

Jei kal­bė­si­me apie par­ti­za­nų ko­vas, ne­pa­kan­ka­mai funk­cio­nuo­ja par­ti­za­no Dzū­ko die­no­raš­tis, pui­kus liu­di­ji­mas, koks iš­ties bu­vo par­ti­za­ni­nis ka­ras, ką iš­gy­ve­no žmo­gus idea­lis­tas.

Ga­li­me pa­vy­dė­ti ir uk­rai­nie­čiams, ku­rie apie po­ka­rio ko­vas tu­ri ne vie­ną ge­rą fil­mą, o su len­kais ne­ver­ta net ly­gin­tis. Ko ge­ro, iki šios die­nos taip ir li­ko­me su vie­nin­te­liu lie­tu­viš­ku is­to­ri­niu fil­mu – „Her­ku­mi Man­tu“.

Dan­gi­ras MA­ČIU­LIS

Gi­mė Šiau­liuo­se. Bai­gė Šiau­lių 8-ąją (da­bar Sal­du­vės) vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir VU Is­to­ri­jos fa­kul­te­tą.

Dir­bo Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­ju­je, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je, Kul­tū­ros ver­ty­bių ap­sau­gos de­par­ta­men­te.

Bai­gęs dok­to­ran­tū­rą ir ap­gy­nęs di­ser­ta­ci­ją nuo 2002 me­tų dir­ba Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­te. Ty­ri­nė­ja XX am­žiaus Lie­tu­vos is­to­ri­ją, at­min­ties kul­tū­rą Vi­du­rio Ry­tų Eu­ro­po­je.

Mo­nog­ra­fi­jos

D. Ma­čiu­lis, D. Sta­liū­nas „Vil­nius – Lie­tu­vos sos­ti­nė: pro­ble­ma tau­ti­nės vals­ty­bės pro­jek­te (XIX a. pa­bai­ga – 1940 m.)“, 2015.

D. Ma­čiu­lis, R. Pet­raus­kas, D. Sta­liū­nas. „Kas lai­mė­jo Žal­gi­rio mū­šį? Is­to­ri­nio pa­vel­do da­ly­bos Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­po­je“, 2012.

D. Ba­ro­nas, D. Ma­čiu­lis „Pi­lė­nai ir Mar­gi­ris: is­to­ri­ja ir le­gen­da“, 2010.

D. Ma­čiu­lis „Vals­ty­bės kul­tū­ros po­li­ti­ka Lie­tu­vo­je 1927–1940 me­tais“, 2005.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PO­ŽIŪ­RIS: Is­to­ri­kas Dan­gi­ras Ma­čiu­lis sa­ko, kad Šiau­lių mies­to is­to­ri­jo­je yra daug siu­že­tų, ku­riuos ga­li­ma ak­tua­li­zuo­ti: „Tu­rė­tų bū­ti at­vi­res­nė, gy­ves­nė dis­ku­si­ja įtrau­kiant mies­to bend­ruo­me­nę, o ne „eli­to klu­bų“ žai­di­mai.“

NUOS­TA­TA: Dan­gi­ras Ma­čiu­lis sa­ko, kad Šiau­liai Sau­lės mies­tu ta­po so­viet­me­čiu dėl kryp­tin­gos, nuo­sek­lios pro­pa­gan­di­nės kam­pa­ni­jos, ku­rią vai­ni­ka­vo 1986 me­tais po­mpas­tiš­kai at­švęs­tas 750-asis mies­to gim­ta­die­nis, skai­čiuo­ja­mas nuo Sau­lės mū­šio.

PRA­NE­ŠĖ­JAS: Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­to moks­lo dar­buo­to­jas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras Dan­gi­ras Ma­čiu­lis pra­ne­ši­mą „Sau­lės mū­šio at­min­tis“ skai­tė Nai­siuo­se (Šiau­lių r.) vy­ku­sio­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Sau­lės mū­šis – is­to­ri­nė tie­sa ir in­terp­re­ta­ci­jos“.

IS­TO­RI­JA: „Pa­tiems is­to­ri­kams kar­tais la­bai keb­lu ka­te­go­riš­kai dės­ty­ti iš­va­das, nes eg­zis­tuo­ja daug al­ter­na­ty­vų, va­rian­tų, niuan­sų. Mes tik ban­do­me su­vok­ti, at­skleis­ti, kaip bu­vo iš tik­rų­jų. Ži­no­ma, yra ne­kves­tio­nuo­ja­mų da­ly­kų, kaip da­tos“, – sa­ko Dan­gi­ras Ma­čiu­lis.