Atokvėpio akimirką…

Bir­žie­tė To­ma Striš­kie­nė – lais­va­lai­kio erd­vės “Re­lax namai” įkū­rė­ja: apie gy­ve­ni­mo pra­smę, per­mai­nas ir sva­jo­nes.

Ant slenks­čio – Nau­jie­ji. Ko­kios nuo­tai­kos?

Ar­tė­jant šven­tėms vis daž­niau pa­gal­vo­ju apie tai kas nu­veik­ta, ko­kie po­ky­čiai įvy­ko, kuo ga­liu pa­dė­ko­ti sau, ar­ti­mie­siems ir Vieš­pa­čiui už su­teik­tas ga­li­my­bes ir ma­lo­nes. Gal­vo­ju, ko­dėl taip sun­ku su­sto­ti ir at­si­gręž­ti į Vieš­pa­tį? Nors jau be­ga­lę kar­tų jau­čiau Die­vo vei­ki­mą sa­vo gy­ve­ni­me, bet, de­ja, man ne­pa­vyks­ta skir­ti tiek lai­ko mal­dai ir po­kal­biui su Die­vu, kiek jau­čiu šir­dy­je, kad rei­kė­tų. Ge­rai, kad mes tu­ri­me at­lei­di­mo ga­li­my­bę sau ir ki­tiems. Kai pa­gal­vo­ju apie neiš­sen­kan­čią Die­vo mei­lę mums, kiek kar­tų per die­ną Jis mums at­lei­džia už mū­sų nu­kly­di­mus, at­stū­mi­mą ir ig­no­ra­vi­mą, ky­la no­ras mo­ky­tis iš Jo ir man taip my­lė­ti. Nuo Ad­ven­to pra­džios kiek­vie­ną die­ną sten­giuo­si kuo dau­giau klau­sy­ti šlo­vi­ni­mo gies­mių apie Jė­zų Kris­tų. Ma­ne tai la­bai su­šil­do, pri­pil­do šir­dį džiaugs­mo, nes tuo­met daž­niau­siai gal­vo­ju apie džiu­gi­nan­čius da­ly­kus, jau­čiuo­si my­li­ma ir ma­ne tai įkve­pia drą­siau ei­ti pir­myn ir įgy­ven­din­ti ky­lan­čius su­ma­ny­mus.

Ko­kie bu­vo ši­tie, jau nuei­nan­tys, me­tai?

Me­tai bu­vo tur­tin­gi vis­kuo. Įvy­ko įvai­rių po­ky­čių tiek šei­mo­je, tiek dar­be. Su­sik­los­čius si­tua­ci­jai, glo­bo­ja­mi vai­ku­čiai su­grį­žo gy­ven­ti pas sa­vo tik­rą­ją ma­mą. Lai­ko­tar­pis bu­vo emo­cin­gas ir su­dė­tin­gas. Iš vie­nos pu­sės džiau­gia­mės už to­kią ga­li­my­bę, iš ki­tos pu­sės sun­ku bu­vo pa­leis­ti ir su­si­tai­ky­ti su tuo. Bet kaip sa­ko­ma, lai­kas gy­do. Esu dė­kin­ga vai­kų ma­mai, kad ji lei­džia mums su­si­tik­ti ir bend­rau­ti. Vi­sa­me ta­me pro­ce­se ma­čiau Die­vo ve­di­mą, nors pro­tu sun­ku tai paaiš­kin­ti. Pra­dė­jo at­si­ver­ti ki­tos ga­li­my­bės, esu ma­sa­žuo­to­ja ir kaip tik tuo me­tu pa­dau­gė­jo už­sa­ky­mų. Ši veik­la man la­bai prie šir­dies, nes po ma­sa­žo žmo­nės daž­niau­siai bū­na džiaugs­min­gi, greit ma­to­si tei­gia­mi re­zul­ta­tai. Ma­ty­da­ma žmo­gaus po­ky­čius, dė­ko­ju Die­vui už šią do­va­ną ir kad Jis juos gy­do. At­si­ra­do ga­li­my­bė rea­li­zuo­ti sa­ve ki­to­je veik­lo­je – rug­sė­jo mė­ne­sį įkū­riau lais­va­lai­kio erd­vę „Re­lax na­mai”. Apie to­kią erd­vę gal­vo­jau be­veik dve­jus me­tus. Kiek ap­žiū­rė­da­vau pa­tal­pų, tiek ne­bu­vo tin­ka­mų ar­ba tie­siog ge­ro­kai per brangu… Ir jau bu­vau be­pra­ran­dan­ti vil­tį, kad ra­siu tai, ko no­riu už tin­ka­mą kai­ną. Kai vie­ną die­ną pie­ta­vo­me „Tro­lių pi­co­je” ir ei­da­ma į tua­le­tą pa­ma­čiau lais­vas, ne­di­de­les ir pa­kan­ka­mai tvar­kin­gas pa­tal­pas. Iš­siaiš­ki­nau kie­no tos pa­tal­pos, su­si­sie­kiau su sa­vi­nin­ku Bro­niu­mi ir bu­vau pri­blokš­ta jo žmo­giš­ku­mu ir no­ru pa­dė­ti. Su vy­ro pa­gal­ba jas su­re­mon­ta­vo­me ir da­bar ten vyks­ta įvai­rios veik­los.

Ko­kios?

Šiuo me­tu re­gu­lia­riai vyks­ta: mankš­ta šo­kant vy­res­nio am­žiaus mo­te­rims. Už­siė­mi­mą ve­du aš. Juo­se kvė­puo­ja­me gi­lu­mi­niu kvė­pa­vi­mu, pra­ti­mus da­ro­me lė­tai ir su dė­me­siu, o pa­bai­go­je lais­vai šo­ka­me. Lei­džia­me sau pa­bū­ti lais­voms, džiaug­tis šia aki­mir­ka. Vai­kiš­kų rū­be­lių siu­vė­ja Sand­ra ve­da siu­vi­mo pa­mo­kė­les mo­te­rims, ku­rios no­ri iš­mok­ti siū­ti. Ir ne­se­niai pra­si­dė­jo siu­vi­mo už­siė­mi­mai vai­ku­čiams, ku­rie mo­ko­si siū­ti ada­ti­nę, plau­kų gu­mu­tę, su­si­siū­ti su­ply­šu­sius dra­bu­žė­lius ir juos pa­puoš­ti įvai­rio­mis de­ko­ra­ci­jo­mis. Mez­gė­ja Re­da or­ga­ni­zuo­ja po­kal­bius apie skai­to­mas kny­gas, au­džia min­tį apie mez­gi­mo už­siė­mi­mus. Vai­kiš­kų ei­liuo­tų pa­sa­kų ra­šy­to­ja Ig­ne­sa kvie­čia vai­ku­čius (I-IV kla­sių) į kū­ry­bi­nio ra­šy­mo už­siė­mi­mus, ku­riuo­se vai­kai mo­ko­si iš­reikš­ti min­tis, at­pa­žin­ti jaus­mus ir la­vi­na ra­šy­mo įgū­džius. Ir ma­no mėgs­ta­miau­sia – „Po­rų su­si­ti­ki­mai”, ku­riuos ve­da Kris­ti­na ir Min­dau­gas Pi­kū­nai. San­tuo­ko­je gy­ven­ti lai­min­gai ir su­tar­ti su ant­rą­ja pu­se yra be­pro­tiš­kai sun­ku. O kur gau­ti ži­nių, kaip tai pa­da­ry­ti? Mes vis va­žiuo­da­vo­me į ki­tuo­se mies­tuo­se vyks­tan­čius se­mi­na­rus sem­tis iš­min­ties. Ir vis pa­sva­jo­da­vau, kad no­rė­čiau, jog to­kie su­si­ti­ki­mai bū­tų Bir­žuo­se. Nuo to ir pra­si­dė­jo pa­tal­pų paieš­kos. Jau per­klau­sė­me pa­skai­tų cik­lus „San­tuo­ka ant uo­los” ir „Per juo­kus į ge­res­nę san­tuo­ką”. Da­bar su­si­ti­ki­muo­se bū­na už­duo­tys kaip vie­nam ki­tą pa­gir­ti, pri­si­min­ti ką ant­ro­ji pu­sė pa­da­rė ge­ro, pa­ste­bė­ti my­li­mo­jo pa­stan­gas. Praė­ju­sia­me su­si­ti­ki­me, ku­ris vy­ko gruo­džio 28 d. bu­vo te­ma „Kaip pa­si­kal­bė­ti apie svar­bius da­ly­kus ne­su­si­py­kus”. Tu­rint to­kią ga­li­my­bę, no­riu tar­ti di­de­lį AČIŪ vi­siems žmo­nėms, su ku­riais man ten­ka bend­rau­ti, ku­rie lan­ko­si veik­lo­se ir jas vyk­do. Taip mes pa­drą­si­na­mi ei­ti pir­myn ir mo­ky­tis iš klai­dų.

Jū­sų lin­kė­ji­mai bir­žie­čiams ir sau…

Kvie­čiu nau­jus žmo­nes pri­si­jung­ti prie veik­lų. O gal tu­ri­te ko­kių idė­jų ir ne­tu­ri­te vie­tos kur jas rea­li­zuo­ti? Tuo­met kvie­čiu su­si­siek­ti su ma­ni­mi – gal būt ra­si­me spren­di­mą. Vi­siems bir­žie­čiams lin­kiu pra­smin­gų, jau­kių šven­čių. Ir ma­no nuo­mo­ne svar­biau­sio da­ly­ko – ato­kvė­pio aki­mir­kos, ku­rios me­tu pa­dė­ko­tu­me Jė­zui Kris­tui už mū­sų gel­bė­ji­mą ir pa­lik­tą to­kį džiaugs­min­gą lai­ko­tar­pį.