Atmintis gali išlikti gyva

Praė­ju­sių me­tų gruo­džio mė­ne­sį bai­gė­si pro­jek­tas ,,At­min­tis mū­zos ir gink­lo broliams’’, ku­riam va­do­va­vo Bir­žų sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė Liu­da Pruns­kie­nė. Pro­jek­tas bu­vo skir­tas Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų at­mi­ni­mo me­tams pa­mi­nė­ti, ak­cen­tuo­jant pa­si­prie­ši­ni­mą oku­pa­ci­jai ne tik gink­lu, bet ir žo­džiu. Pro­jek­to me­tu bu­vo pri­si­me­na­mi Bir­žų kraš­to ra­šy­to­jai ir ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę – Bro­nius Kri­vic­kas ir Ma­mer­tas Ind­ri­liū­nas. Šių par­ti­za­nų ir ge­riau­sių drau­gų gi­mi­mo da­tos ski­ria­si tik ke­liais mė­ne­siais, tad praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio mė­ne­sį bu­vo mi­ni­mos B. Kri­vic­ko, o šių me­tų pa­sku­ti­nę sau­sio mė­ne­sio die­ną – M. Ind­ri­liū­no 100 - osios gi­mi­mo me­ti­nės.

Bir­žie­čiai pa­ger­bė tau­tai nu­si­pel­niu­sį kraš­tie­tį

Penk­ta­die­nį Bir­žų pi­lies di­džio­jo­je sa­lė­je bu­vo su­reng­ta kon­fe­ren­ci­ja ,,Mū­zos ir gink­lo bro­liai: at­min­tis gyva’’, skir­ta M. Ind­ri­liū­no šim­ta­jam ju­bi­lie­jui pa­žy­mė­ti. Įžan­gi­nį žo­dį su­si­rin­ku­siems ta­rė Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vil­man­tė Vo­rie­nė. Apie re­zis­ten­ci­jos at­spin­džius lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je ir ko­vo­to­jų už Lie­tu­vos lais­vę gy­ve­ni­mą kal­bė­jo Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus ,,Sėla’’ di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė bei ren­gi­nio sve­čiai – Lie­tu­vos Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos In­for­ma­ci­jos ana­li­ti­kos sky­riaus vy­riau­sia­sis ty­rė­jas Vid­man­tas Va­liu­šai­tis bei Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Li­tua­nis­ti­kos ka­ted­ros pro­fe­so­rė dr. Da­lia Kui­zi­nie­nė.

Kraš­tie­tis apie kraš­tie­tį

Ren­gi­nio ak­cen­tu ta­po ką tik iš­leis­ta M. Ind­ri­liū­no „Raš­tų“ kny­ga. Ją su­da­rė Bir­žų kraš­te gi­męs ir au­gęs Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to rank­raš­ty­no ve­dė­jas, li­te­ra­tū­ro­lo­gas Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas, ku­ris kon­fe­ren­ci­jo­je da­li­no­si sa­vo įžval­go­mis apie poe­tą.

V. Ga­si­lū­nas pa­skai­tą pra­dė­jo klau­si­mu, kaip tei­sin­giau bū­tų įvar­dy­ti ra­šy­to­ją : kri­ti­kas, ver­tė­jas, pub­li­cis­tas, par­ti­za­nas. Kal­bė­da­mas apie M. Ind­ri­liū­ną kaip kri­ti­ką, V. Ga­si­liū­nas pa­brė­žė, kad jis ne­bu­vo ti­pi­nis li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, jam svar­biau­sia bu­vo įsi­gi­lin­ti į kū­ri­nį, su­pras­ti au­to­riaus min­tį, su­ži­no­ti, kaip iš tik­rų­jų vis­kas vei­kia. Apie M. Ind­ri­liū­ną kaip ver­tė­ją li­te­ra­tū­ro­lo­gas sa­kė: ,,M. Ind­ri­liū­nas bu­vo mak­si­ma­lis­tas: jis vi­sa­da no­rė­jo bū­ti ge­ras, o ne pra­stas kri­ti­kas, jam bū­din­gas gi­lus pa­jau­ti­mas. Ra­šy­to­jas ver­tė kū­ri­nius iš ang­lų, pran­cū­zų, vo­kie­čių kal­bų. Pa­sau­lis yra pil­nas poe­zi­jos, pa­ra­šy­tos ki­to­mis kal­bo­mis. Žmo­nės kar­tais abe­jo­ja: kam rei­ka­lin­ga mo­kė­ti tiek kal­bų? Tam, kad mo­kė­da­mi tik sa­vą­ją kal­bą, pa­ten­ka­me į vie­nos kul­tū­ros pa­sau­lį, ku­ris mus įta­ko­ja, o ta­da tam­pa­me pri­si­tai­kė­liai. Ma­žoms tau­toms bū­ti­na plės­ti aki­ra­tį, neap­si­ri­bo­ti vien sa­vo­mis tra­di­ci­jo­mis. Ke­lių kal­bų mo­kė­ji­mas su­tei­kia ga­li­my­bę ieš­ko­ti to, kas Lie­tu­vai ga­li bū­ti svar­bu ki­tų ša­lių kultūrose’’.

Įvar­din­da­mas M. Ind­ri­liū­no – pub­li­cis­to ke­lią, V. Ga­si­liū­nas pa­brė­žė, jog vy­rau­ja įvai­rių nuo­mo­nių apie ra­šy­to­ją, esą jam rū­pė­jo tik kny­gos ir jo sa­va­sis pa­sau­lė­lis. ,,Tai ne­tie­sa. Ma­mer­tui rū­pė­jo šis gy­ve­ni­mas. Ne­ga­lė­jo ne­rū­pė­ti. Jis do­mė­jo­si te­mo­mis, ku­rios bu­vo ak­tua­lios to me­to jau­nų­jų ka­ta­li­kų, in­te­lek­tua­lų kar­tai, rim­tai žiū­rė­jo į atei­ti­nin­ki­ją. Ra­šy­to­jas ti­kė­jo, kad tau­tos stip­ry­bė yra jos kul­tū­ra, kad švie­ti­mas tu­ri tap­ti svar­bes­niu da­ly­ku už kraš­to ap­sau­gą.’’

M. Ind­ri­liū­nui bu­vo svar­bi krikš­čio­ny­bė, vi­sa­da ak­cen­ta­vo žmo­nių ly­gy­bę prieš Die­vą, lais­vą žmo­gaus va­lią. Ži­no­ma, kad iš­ki­liau­si to me­to kū­rė­jai bu­vo ūki­nin­kų vai­kai, nes kai­mo žmo­nės moks­lą ver­ti­no la­biau. ,,Pro­vin­ci­jos mo­ky­to­jai – pa­ti svar­biau­sia dar­bo sri­tis. Kul­tū­ra ir ke­lias į moks­lą tu­ri bū­ti priei­na­mi vi­siems, ne tik turtingiesiems’’, – iš­trau­ką iš vie­no ra­šy­to­jo straips­nių ci­ta­vo V. Gasiliūnas’’.

Kal­bė­da­mas apie ra­šy­to­ją, V. Ga­si­liū­nas su­ti­ko su jo min­ti­mis: ,,Mąs­tan­tis žmo­gus yra at­spa­res­nis pri­mes­ti­niams da­ly­kams. Tais lai­kais gy­ve­ni­mas bu­vo sun­kus, vy­ra­vo to­kia tvar­ka: no­ri vie­nos ar ki­tos vie­tos – iš­pa­žink tam tik­ras vertybes’’.

Pa­sa­ko­ji­mai iš ar­ti­mų­jų lū­pų – tai, kas tik­ra

,,Apie M. Ind­ri­liū­ną kaip par­ti­za­ną kal­bė­ti ne­ver­ta. Tai, ką yra pa­sa­ko­ju­si jo se­suo Ak­vi­lė yra tik­ra ir uni­ka­lu. O liu­di­ji­mai yra svar­bes­ni už mū­sų išvedžiojimus’’,- sa­vo kal­bą už­bai­gė V. Ga­si­liū­nas.

M. Ind­ri­liū­no ir sa­vo ei­les skai­tė ir apie dė­dę pa­sa­ko­jo jo duk­te­rė­čia bir­žie­tė li­te­ra­tė, Ri­ta Zu­bai­tė – Vens­kū­nie­nė, ku­rią at­ly­dė­jo ki­ti ra­šy­to­jo ar­ti­mie­ji: ,,Ma­my­tė apie dė­dę kal­bė­da­vo su di­de­le mei­le, pa­sa­ko­da­vo, kad jis vi­sa­da ska­ti­no ją ra­šy­ti. Stu­di­juo­da­mas pa­ts ra­šy­da­vo laiš­kus sa­vo tė­ve­liams, klaus­da­vo kaip jiems se­ka­si, nie­ka­da ne­pa­mir­šo sa­vo tė­viš­kės. Mei­lė kny­gai mū­sų šei­mo­je nie­ka­da neišb­lė­so. Tai bu­vo kar­ta, ku­ri tu­rė­jo dva­si­nį pagrindą… Ši die­na – ypa­tin­ga ir bu­vo la­bai lau­kia­ma. Dė­dės Ma­mer­to ,,Raštai’’ – di­džiau­sia ma­no ma­my­tės sva­jo­nė, ku­ri pa­ga­liau iš­si­pil­dė…’’

Pi­lies sa­lė­je skam­bė­jo M. Ind­ri­liū­no ei­lės

Su­si­rin­ku­siems pa­mi­nė­ti ra­šy­to­jo gi­mi­mo šimt­me­čio, bu­vo ro­do­ma iš­trau­ka iš re­ži­sie­riaus V. V. Lans­ber­gio fil­mo apie Ka­zio Bra­dū­no ap­si­lan­ky­mą Lie­tu­vo­je, stab­te­lė­ji­mą prie par­ti­za­nų ka­pų.

Net­ru­kus ra­šy­to­jų – par­ti­za­nų ei­les, Vy­tau­to Ma­čer­nio laiš­ką mi­ru­siam drau­gui skai­tė ak­to­rius Pet­ras Venc­lo­va.

Ren­gi­nio me­tu žo­dį ta­rė ir M. Ind­ri­liū­no mu­zie­jaus sa­vi­nin­kas Val­das Vi­ži­nis: ,,Džiau­giuo­si, kad ra­dau žmo­ną iš Ga­tau­čių kai­mo, ku­ria­me gy­ve­no šven­ti žmo­nės. Prieš įsi­gi­jant so­dy­bą, ma­ne pa­ke­rė­jo au­ten­ti­ka, ku­rią sau­go­jo Ind­ri­liū­nų šei­ma. Su žmo­na Auš­ra ten įkū­rė­me mu­zie­jų, ku­ris yra įstri­gęs tarp bū­ties ir bui­ties. Ra­šy­to­jo šei­mos gim­ta­ja­me na­me ra­do­me daug jų as­me­ni­nių daik­tų ir iki šiol vis dar neap­lei­džia min­tis, kad dar kaž­ką rasiu… Di­džiuo­juo­si bū­da­mas Bir­žų kraš­to kul­tū­ri­nės ta­pa­ty­bės da­li­mi.’’

,,Pras­mė, gi­lu­mas, is­to­ri­jos ir li­te­ra­tū­ros sam­plai­ka, jaut­ru­mas. Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­rės at­li­ko dar­bą, pa­ro­dan­tį, kad at­min­tis ga­li iš­lik­ti gy­va. Jų dė­ka idė­jos ta­po rea­ly­be. Tai tar­si nė­ri­mas gi­lyn, o ne plau­ki­mas pa­vir­šiu­mi,’’- ren­gi­nį api­bend­ri­no Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­ja Ast­ra Kor­sa­kie­nė.