Archeologija – tai ne istorija, ginkluota kastuvais, o detektyvas, kuriame tyrėjas į įvykio vietą pavėlavo daugelį metų. Šiandieninis mūsų svečias- kraštietis, baigęs Pabiržės vidurinę mokyklą, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.
Esate kilęs iš Pasvalio rajono, Kraštų kaimo, besiribojančio su Biržų rajonu, todėl būtų įdomu daugiau sužinoti apie jūsų tėvelius, senelius… Kaip supratote pašaukimą domėtis praeitimi, kasinėti, tyrinėti?
Gimiau Kraštuose, Pasvalio rajone, prie Biržų rajono ribos. Esu ano laikmečio vaikas iš uždaros atmosferos, kai iš žmogaus gyvenimo buvo eliminuojama bažnyčia, kai figūravo viena tiesa, viena partija, vienas požiūris…
Tikrai vaikystėje nesvajojau būti nei istoriku, nei archeologu. Tai buvo paieškos ir informacijos kaupimo laikas. Mūsų name buvo biblioteka, tad perskaičiau beveik viską, kas joje buvo sukaupta: pradedant knygomis iš serijos „Drąsiųjų keliai“, baigiant žymių žmonių biografijomis. Mintis mokytis istorijos šovė paskutiniais mokyklos metais, kai tėvuko gimtojoje sodyboje radau Adolfo Šapokos knygą. Apie 1970 m. už tos knygos turėjimą ir skaitymą galėjai ir nukentėti. Tą knygą ir dabar turiu, ja naudojausi ir dėstydamas Klaipėdos universitete. Vieni mano seneliai buvo paprasti kaimo žmonės, kitas senelis – buvęs Lietuvos savanoris, bet apie tai tada niekas nekalbėjo, sužinojau gerokai vėliau, kai žurnalistas ir visuomenės veikėjas, knygų „Lietuvos karžygiai. Vyties kryžiaus kavalieriai“ autorius Vilius Kavaliauskas pradėjo rinkti medžiagą apie Lietuvos savanorius ir teiravosi apie senelį.
Na, o vaikystė buvo tradicinė – rūpėjo ir futbolas, ir žvejyba, ir kas tik nerūpėjo… Gal tik vunderkindai nuo vaikystės žino, kuo bus užaugę. Aš nežinojau. Žinoma, Vilniaus universitetas visiems tada buvo įspūdinga aukštoji mokykla. Taigi, 1974 m. baigęs Pabiržės vidurinę mokyklą be didesnių problemų įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Beje, nuo pat pirmųjų studijų metų siekiau tapti archeologu, nors iki studijų apie archeologiją mažai ką ir nutuokiau. Tam, manau, lemiamą įtaką turėjo pirmoji archeologinė ekspedicija į Narkūnų piliakalnį šalia Utenos. Nežinau, kas tuomet labiau paveikė – ar ekspedicijos vadovų habil. dr. R. Volkaitės–Kulikauskienės ir doc. dr. P. Kulikausko autoritetai, ar vos vieneriais metais vyresnio A. Luchtano žinios, o gal puiki, ypač laisvalaikio, atmosfera. Atsimenu puikiai tik tai, kad per tyrimus gyvenvietėje teko kasti virš metro storio supiltinį molio sluoksnį, o kultūrinio sluoksnio taip ir nepasiekėme. Taip viskas prasidėjo.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
Jonas Genys gimė 1955 m. lapkričio 23 d. Kraštuose, Pasvalio rajone. 1974 m. baigė Pabiržės vidurinę mokyklą, 1979 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 1993 m. Vilniaus universitete apgynė disertaciją „Miestai Vakarų Lietuvoje XI–XVII a.“. Nuo 1979 m. Klaipėdoje tuometinio Paminklų konservavimo instituto archeologas. Tyrinėti objektai Klaipėdoje, Kretingoje, Palangoje, Šilutėje, Varniuose, Biržų pilyje. Nuo 1992 m. – Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, nuo 1993 iki 2018 m. buvo Klaipėdos universiteto rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos katedros docentas.
J. Genys – Lietuvos archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, humanitarinių mokslų daktaras, kurio mokslinė veikla pasireiškė įvairiose mokslinėse konferencijose skaitytais pranešimais, kuriuose daugiausia aptartos įvairios miestų genezės, materialinės kultūros temos. Šios autoriaus publikuota apie 80 straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose, parengta monografija, skirta Varniams. Jis – vienas leidinio „Lietuvos pilių archeologija“ sudarytojų. Skaitė mokslinius pranešimus Lietuvoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Italijoje, Suomijoje, Lenkijoje.
J.Genys 2003 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino medaliu, tais pačiais metais jam suteiktas Klaipėdos miesto Kultūros magistro vardas.