Ar mums brangus knygnešio atminimas?

Ar­tė­jan­ti Knyg­ne­šio die­na, o kar­tu ir mū­sų kraš­tie­čio knyg­ne­šių knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio gim­ta­die­nis per­ša klau­si­mą, ar mū­sų kraš­te gy­vas knyg­ne­šio at­mi­ni­mas? Kaip šį at­mi­ni­mą puo­se­lė­ja knyg­ne­šio gi­mi­nai­čiai, kraš­tie­čiai suos­tie­čiai, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė, vie­šo­ji bib­lio­te­ka, Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio se­niū­ni­jos se­niū­ni­ja?.. Suos­tie­čiams, knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio kraš­tie­čiams, pa­si­sta­čiu­siems kai­me nau­ją baž­ny­čią, vie­toj už­da­ry­tos bib­lio­te­kos 14 me­tų sa­va­no­rys­tės prin­ci­pais su­kū­ru­siems sa­vo bend­ruo­me­nės bib­lio­te­ką ir sau­gan­tiems knyg­ne­šiui Jur­giui Bie­li­niui skir­tą kam­pe­lį bend­ruo­me­nės na­muo­se bei prii­man­tiems eks­kur­si­jas iš vi­sos Lie­tu­vos, ne­pa­tei­si­na­ma ir ne­su­vo­kia­ma, kad, jų nuo­mo­ne, knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio at­mi­ni­mas – ne­sau­go­mas. Suos­to kai­mo bend­ruo­me­nės bib­lio­te­ko­je penk­ta­die­nį su­tik­tos švie­suo­lės Al­do­na Vė­je­lie­nė, Al­do­na Ko­lo­pai­lie­nė, Re­gi­na Si­mo­na­vi­čie­nė ir Ona Ma­so­nie­nė kal­bė­jo­si apie ar­tė­jan­čią šven­tę, Knyg­ne­šio die­ną. Suos­to kraš­to že­mė­je li­kę gar­saus knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio iš­vaikš­čio­ti ta­kai, gi­liai įmin­tos pė­dos. Vi­siems prieš akis – bib­lio­te­kos kam­pe­lis knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio gy­ve­ni­mui, veik­lai.

Suos­tie­čiams gė­da

– Di­džiau­sias bend­ruo­me­nės rū­pes­tis gau­sin­ti is­to­ri­nį pa­li­ki­mą, sau­go­ti ir pri­žiū­rė­ti su knyg­ne­šys­te su­si­ju­sius ob­jek­tus, – pa­sa­ko­ja Al­do­na Vė­je­lie­nė. Bu­vu­si mo­ky­to­ja pa­si­tin­ka ir ly­di eks­kur­si­jas iš vi­sos Lie­tu­vos. Eks­kur­si­jų daug.

A. Vė­je­lie­nė ne­sle­pia: jai gė­da prieš eks­kur­san­tus, nes su knyg­ne­šys­te su­si­ję ob­jek­tai ne­gai­les­tin­gai nyks­ta. Pa­sak A. Vė­je­lie­nės, Suos­te, 1987 m. rug­sė­jo mė­ne­sį prie plen­to Bir­žai-Ger­ma­niš­kis ke­liu­ko, da­bar jau Jur­gio Bie­li­nio gat­vės, ve­dan­čios į knyg­ne­šio gim­ti­nę pa­sta­ty­ta ori­gi­na­li ro­dyk­lė lyg koks pa­si­ty­čio­ji­mas – vos įžiū­ri­ma, skar­di­nis knyg­ne­šio lo­go­ti­pas nu­plėš­tas ir neat­nau­jin­tas, li­kęs tik me­ta­lo smai­ga­lys. Prie Bie­li­nių so­dy­bos Pur­viš­kių kai­me me­di­nia­me sto­gas­tul­py­je iš­rai­žy­ti ir įam­žin­ti knyg­ne­šys­tės he­ro­jai: Ona, Jur­gis, And­rius Bie­li­niai bei iš­kal­tas teks­tas juo­duo­ja, sun­kiai beįs­kai­to­mas. Skulp­tū­ros ir ro­dyk­lių au­to­rius – liau­dies meist­ras Leo­nas Juo­zo­nis. Skulp­tū­ros su­kur­tos knyg­ne­šio ar­ti­mų­jų, Jur­gio Bie­li­nio šei­mos rū­pes­čiu. Prie le­gen­di­nio knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio ąžuo­lo 20 to­nų sve­rian­čia­me ak­me­ny­je knyg­ne­šio ba­rel­je­fo ne­beį­žiū­rė­ti, jis ap­sa­ma­no­jęs…

Pa­sak suos­tie­čių, į Bie­li­nių gim­ti­nę eks­kur­san­tai va­žiuo­ja Jur­gio Bie­li­nio gat­ve. Vie­ti­niai pa­tys iš­si­rin­ko šiai gat­vei to­kį pa­va­di­ni­mą. Gat­vė­je duo­bė prie duo­bės. Suos­tie­čiai me­na: kaip tik rin­ki­mai į Sei­mą, į ra­jo­no ta­ry­bą, taip pa­si­pi­la bū­si­mų kan­di­da­tų vi­zi­tai ir pa­ža­dai, kad gat­vė bus išas­fal­tuo­ta. Gat­vė pa­ža­dais as­fal­tuo­ja­ma jau 30 me­tų.

Vie­šo­ji bib­lio­te­ka ne­šio­ja knyg­ne­šio var­dą

Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Jur­gio Bie­li­nio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Vil­man­tė Vo­rie­nė „Bir­žie­čių žo­džiui” kal­bė­jo:

– Bib­lio­te­ka nuo 2010 me­tų ne­šio­ja knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio var­dą, tai­gi jau 10 me­tų bib­lio­te­kos ko­lek­ty­vas ne­ma­te­ria­liu pa­vi­da­lu puo­se­lė­ja ir puo­se­lės knyg­ne­šio at­mi­ni­mą: kiek­vie­nais me­tais or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nius Knyg­ne­šio die­nai, lan­ko­me J. Bie­li­nio ka­pą, bend­rau­ja­me su Bie­li­nio gi­mi­nai­čiais. Knyg­ne­šių ka­ra­liu­mi ti­tu­luo­ja­mo Jur­gio Bie­li­nio at­mi­ni­mą, kaip ir bet ku­rio ki­to įžy­maus kraš­tie­čio, puo­se­lė­ti bū­ti­na. Dėl ma­te­ria­laus at­mi­ni­mo puo­se­lė­ji­mo pir­miau­sia, ma­nau, rei­kia rū­pin­tis se­niū­ni­jai, – įsi­ti­ki­nu­si di­rek­to­rė.

Bie­li­nio ka­pas – vals­ty­bės rū­pes­tis

Knyg­ne­šio vai­kai­tė bir­žie­tė Gra­ži­na Na­va­lins­kie­nė „Bir­žie­čių žo­džiui” pa­sa­ko­jo apie gra­žią Bie­li­nių gi­mi­nės tra­di­ci­ją. Bir­žų kraš­te jau vy­ko ne vie­nas Bie­li­nių gi­mi­nės su­si­ti­ki­mas.

– Dėl šei­my­ni­nių ap­lin­ky­bių, pa­blo­gė­ju­sios vy­ro svei­ka­tos man jau sun­ku pa­siek­ti ir lan­ky­ti knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio, ki­tų ar­ti­mų­jų ka­pus. Nors prie knyg­ne­šio ka­po ne­la­bai ką ga­li ir nu­veik­ti. Ka­pas – vals­ty­bės sau­go­mas kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas. Bet il­gai my­nė­me mes, trys se­se­rys – Gra­ži­na, Auš­ra ir aš ke­lius, kad pa­mink­las bū­tų su­tvar­ky­tas. Ra­šė­me pra­šy­mus, skam­bi­no­me. Praė­ju­siais me­tais su­tvar­kė. Su mu­mis nie­kas nie­ko ne­de­ri­no. Dar­bo ne­ga­liu peik­ti, su­tvar­kė, bet dar­bus meist­rai at­li­ko vy­riš­kai. Po re­mon­to prie ka­po ra­dau pri­drabs­ty­ta ce­men­to li­ku­čių. Rin­kau apie dvi va­lan­das. La­bai rei­kė­tų iš­grįs­ti ta­ką ply­te­lė­mis prie knyg­ne­šio ka­po, nes kar­tais bū­na taip šla­pia, ne­ga­li­ma prie ka­po priei­ti. Val­di­nin­kai mus per­spė­jo, kad mes pa­tys ne­siim­tu­me jo­kios ini­cia­ty­vos, nes už­dės bau­dą. Taip, kad ne­la­bai ką mes, ar­ti­mie­ji, ir ga­li­me pa­da­ry­ti. Tik pa­grėbs­ty­ti la­pus, žva­ke­lę už­deg­ti. Dau­giau­siai bend­rau­ja­me su suos­tie­te Al­do­na Vė­je­lie­ne, – kal­bė­jo bir­žie­tė Gra­ži­na Na­va­lins­kie­nė. Ji su­tin­ka: knyg­ne­šio at­mi­ni­mo ženk­lai nyks­ta. Lai­kas ne­gai­les­tin­gas.

Sto­gas­tul­pis iš­brauk­tas iš pa­vel­do­sau­gos ob­jek­tų

Bir­žų ra­jo­no ar­chi­tek­tū­ros ir ur­ba­nis­ti­kos sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tas pa­vel­do­sau­gi­nin­kas Da­lius Mi­ke­lio­nis džiau­gia­si, kad praė­ju­siais me­tais Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė sky­rė pi­ni­gų ir knyg­ne­šio pa­mink­las – iš­tru­pė­ju­sios sky­lės, siū­lės už­be­to­nuo­tos, au­ten­tiš­ka plokš­tė nu­va­ly­ta, nu­lauž­ta kry­žiaus kryž­ma at­kur­ta. Re­mon­to dar­bams bu­vo pri­va­lo­ma skelb­ti kon­kur­są. Dar­bus at­li­ko kon­kur­są lai­mė­ju­si vie­na Pas­va­lio fir­ma, tu­rin­ti lei­di­mą tvar­ky­ti pa­vel­do­sau­gos ob­jek­tus. At­lik­tų dar­bų ver­tė apie tūks­tan­tį eu­rų. Pa­sak pa­vel­do­sau­gi­nin­ko, Bir­žų ra­jo­ne apie 500 kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tų, vi­si jie pra­šo­si at­nau­ji­ni­mo, o lė­šų nė­ra. Pa­vyz­džiui, praė­ju­siais me­tais, Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė sky­rė lė­šų 5 to­kiems ob­jek­tams, tarp jų ir knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio ka­pui. Pa­vel­do­sau­gi­nin­kas pa­tiks­li­no: sau­go­ti­nų kul­tū­ros ver­ty­bių są­ra­še įtrauk­tas knyg­ne­šio J. Bie­li­nio ka­pas ir jo so­dy­ba Pur­viš­kių kai­me. Pur­viš­kių kai­me Bie­li­nių so­dy­bos sto­gas­tul­pis 2018 m. jau iš­brauk­tas iš pa­vel­do­sau­gos ob­jek­tų są­ra­šo. Ša­lia Bie­li­nio ąžuo­lo sto­vin­tis ak­muo su ba­rel­je­fu, kaip ir nuo­ro­da – taip pat ne kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tai. Knyg­ne­šio Jur­gio Bie­li­nio at­mi­ni­mo ženk­lų iš­sau­go­ji­mu la­biau pri­klau­sy­tų rū­pin­tis Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio se­niū­ni­jai, bet…

– Taip, bet ne­re­ko­men­duo­čiau ir ne­bū­čiau pa­ten­kin­tas, jei­gu res­tau­ra­ci­jos dar­bų im­tų­si ne spe­cia­lis­tas, o at­si­tik­ti­nis se­niū­ni­jos siųs­tas meist­ras. Šį klau­si­mą ne kar­tą svars­tė­me su Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio se­niū­nu Gied­riu­mi Ku­bi­liu­mi, bet to­kių žmo­nių sun­ku ras­ti, o be to nie­kas už dy­ką ir ne­dirbs, – pa­brė­žė pa­vel­do­sau­gi­nin­kas Da­lius Mi­ke­lio­nis.

Jis pri­si­mi­nė: prieš ke­le­rius me­tus ren­kant Lie­tu­vos me­tų me­dį bu­vo pa­siū­ly­tas ir Pur­viš­kių kai­me ža­liuo­jan­tis knyg­ne­šio Bie­li­nio ąžuo­las. Ąžuo­las pa­te­ko tarp 12 pre­ten­den­tų, bet pri­trū­ko bal­sų, kad jis bū­tų iš­rink­tas Lie­tu­vos me­tų me­džiu.

Ne vis­ką įma­no­ma iš­gel­bė­ti

Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio se­niū­ni­jos se­niū­nui Gied­riui Ku­bi­liui ši te­ma ar­ti­ma. Pa­sak se­niū­no, jo tė­vu­kas ir­gi pri­si­dė­jęs prie knyg­ne­šio J. Bie­li­nio at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo. G. Ku­bi­lius tik pa­tvir­ti­na liūd­ną fak­tą: se­niū­ni­ja ne­tu­ri kom­pe­ten­tin­gų dar­buo­to­jų, ku­rie im­tų­si sto­gas­tul­pio ir ak­mens res­tau­ra­vi­mo dar­bų. Dar­bas at­sa­kin­gas, ne­mok­šiš­kai dir­bant ga­li­ma vis­ką dar la­biau su­ga­din­ti.

Pa­sak se­niū­no, me­di­nės skulp­tū­ros Pur­viš­kių kai­me jau ne­beiš­gel­bė­si – 30 me­tų praė­jo. Me­dis lai­ki­nas. Ak­muo ir­gi lau­ko, ne­dė­kin­gas. Nuo ak­mens vien sa­ma­nas nu­šveis­ti neuž­ten­ka, rei­kė­tų ir ba­rel­je­fo kon­tū­rus gi­lin­ti. Ak­me­ny­je ba­rel­je­fas, pa­sak se­niū­no, dar įžiū­ri­mas.

– Se­niū­ni­ja kiek ga­li, tiek te­ri­to­ri­ją pri­žiū­ri. Pat­var­ko­me mi­ni­ma­liai. Šie­nau­ja­me, at­nau­ji­na­me ro­dyk­les, nu­da­žo­me tvo­rą, var­te­lius prie ąžuo­lo. Su­ren­ka­me me­džio ša­kas, – pa­sa­ko­jo se­niū­nas.

Se­niū­nas įsi­ti­ki­nęs: kol žmo­gui bus rei­ka­lin­ga kny­ga, tol bus gy­vas ir knyg­ne­šio at­mi­ni­mas. Įvai­riau­si at­mi­ni­mo ženk­lai – tik lai­ki­ni sim­bo­liai.