Trys savaitės — Vietname ir Kambodžoje

Trys savaitės — Vietname ir Kambodžoje

Šiaulietis Naglis Bakštys tris savaites keliavo po Kambodžą ir Vietnamą. Įspūdinga gamta, šilti ir besišypsantys žmonės, skanus maistas — tokius įspūdžius iš tolimų kraštų parsivežė šiaulietis, svečiose šalyse paragavęs ir gyvatienos, ir krokodilienos.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Keliavo savarankiškai

Idėja keliauti į Vietnamą ir Kambodžą dar vasarą kilo Naglio bičiuliui. Iš karto po Naujųjų metų idėja buvo įgyvendinta.

Bičiuliai iš Vilniaus lėktuvu pasiekė Varšuvą, o skrydis nuo Varšuvos iki Vietnamo sostinės Hanojaus truko apie 11 valandų.

Išlipus Hanojaus oro uoste, lauktas karštis netvoskė: oro temperatūra siekė 15— 17 laipsnių šilumos. Vėliau keliautojai pasimėgavo ir gerokai šiltesniu oru: Pietų Vietname temperatūra siekė apie 30, Kambodžoje — 25— 30 laipsnių karščio.

Oro uoste lietuvius, kaip ir buvo sutarta, pasitiko viešbučio darbuotojas. Kelionės maršrutą keliauninkai daugiau ar mažiau jau buvo aptarę Lietuvoje.

Brangių viešbučių neieškojo, rinkosi trijų žvaigždučių lygio. Nakvynės vietų pasirinkimas — nemenkas: nuo svečių namų, kur nakvynę galima gauti nuo 5 dolerių, iki gerokai brangesnių viešbučių, kur paklosi 200 dolerių ir daugiau. Didesniuose miestuose, pataria Naglis, verta viešbutį susirasti iš anksto, kad nereikėtų blaškytis.

Autobusų, traukinių bilietus keliautojai pirko jau atvykę į lankomas šalis. Traukiniai, autobusai pigesni nei Lietuvoje, apie 300 kilometrų galima nuvažiuoti už 10 dolerių.

Vietname keliautojai praleido dvi savaites, Kambodžoje — vieną. Per tris savaites įveikė apie 2000 kilometrų.

„Vietos žmonės — labai šilti, malonūs, visada šypsosi. Gyvenimo lygis nėra aukštas, daugelio žmonių pajamos nedidelės. Bet jie nevaikšto susiraukę. Grįžus į namo, šis skirtumas labai jautėsi. Gal jų šypsenos ir nenatūralios, bet geriau nenatūrali šypsena nei natūralus susiraukimas“, — sako Naglis.

Su gyventojais keliautojai susikalbėdavo angliškai: miestuose problemų dėl kalbos nekildavo, o nutolusiose kaimo vietovėse kelio, laikant rankose žemėlapį, pavykdavo paklausti.

Karo pėdsakai

Kas kelionėje paliko didžiausią įspūdį? „Labiausiai patiko gamta, o ypač — vandens ir nugludintų uolų deriniai“, — neabejoja Naglis.

Viena iš sužavėjusių vietovių — Halongo įlanka. Pagal legendą, milžiniškas drakonas, leisdamasis į jūrą, suskaldė krantą į tūkstančius salelių ir taip Vietnamą papuošė vaizdingu peizažu.

Turistai po šią UNESCO saugomą įlanką, kuri užima 1500 kvadratinių kilometrų plotą su daugiau nei 2000 įvairaus dydžio ir formų salelių bei uolų, plukdomi laivu.

Hanojuje gyvena 6,5 milijono, o Saigone — 10 milijonų gyventojų. Judėjimas didžiuosiuose miestuose — didelis. Nepamainoma vietnamiečių transporto priemonė — mopedai. Šis transportas — itin manevringas, tad kamščiai miestuose greit išsisklaido. Vietiniai nesuka galvos važiuodami ir per šaligatvius. Gatvėse rieda ir „tuk tukai“, dviračiai, kurių priekyje pritvirtintos sėdynės.

Hanojus keliautojams įspūdžio nepaliko. Karo metais miestas buvo amerikiečių sugriautas, senų pastatų jame nėra, architektūra neišsiskirianti, pilka.

Pietų Vietname esantis Saigonas — įspūdingesnis, labiau vakarietiškas, jame persipynusi senoji ir naujoji architektūra. Saigone keliautojai leidosi į keletą ekskursijų.

Viena iš įsimintiniausių — į Cu Chi požemių tunelius, kuriuose vietnamiečiai slėpdavosi karo su amerikiečiais metu.

„Gidas pasakojo, kad tuneliams kasti žemė buvo palanki: 90 procentų jos sudaro molis. Vietiniai buvo iškasę tunelių tinklą, kuris siekė 250 kilometrų. Tuneliai iškasti trimis lygiais. Amerikiečiai šį regioną stipriai bombarduodavo: pirmą lygį sugriaudavo, bet tolimesniųjų bombos nepasiekdavo, — pasakoja Naglis. — Amerikiečiai į tunelius paleisdavo šunis, bet vietnamiečiai sugalvojo gudrystę: prausdavosi amerikietišku muilu ir taip apgaudavo šunis.“

Apie vietnamiečių ir amerikiečių santykius praeityje ir dabar lietuviai su vietiniais nediskutavo. „Dauguma gyventojų jauni, kuriems karas — jau praeityje“, — mano Naglis.

Vietname į akis krito kontrastai. Kaime stovi bakūžės, sukaltos iš keturių skardos lapų: šilta ir pakanka. O miestuose rieda prabangūs visureigiai. „Keista, juk Vietnamas — komunistinė valstybė, pagal politinę ideologiją, šie turčiai, išnaudodami kitų žmonių darbo jėgą, susikrauna sau kapitalą.“

Gaudant vėją ir bangas

Pietinės Vietnamo dalies kurortiniame miestelyje, prie žvejų kaimelio, keliautojai vasariškais malonumais mėgavosi penkias dienas.

Verslą čia pradėjo vietnamietis, kurio tėvai per karą buvo pabėgę į Ameriką. Prieš penkiolika metų vietnamietis grįžo Tėvynėn ir moko ekstremalaus sporto mėgėjus gaudyti vėją su jėgos aitvarais.

Graži pakrantė, šiltas klimatas, vandens ir vėjo pramogos pritraukia daug turistų. Kurorte išplėtota infrastruktūra, pastatyta daug viešbučių. Lietuviai atkreipė dėmesį, kad šiame kurorte — daug rusakalbių turistų.

Dažniausi turistai abiejose šalyse — amerikiečiai, australai, japonai. Saigone, vykdami į ekskursiją po Mekongo deltą, šiauliečiai sutiko šeimyną iš Kauno.

Krokodilo skonis

Keliautojai skanaudavo vietos gyventojų gaminamą maistą. Ant Kambodžos ir Vietnamo gyventojų stalo gausu jūros gėrybių, žuvies. Tarp patiekalų — ir kiauliena, vištiena, tik kitaip paruošta, paskaninta įvairiais prieskoniais.

„Maistas patiekiamas lėkštėje, o kartu atnešamas ir indas su virykle: pats patiekalą išsiverdi su daržovėmis ar prieskoniais“, — kelionės įspūdžiais dalijasi Naglis.

Keliautojai neatsisakė išbandyti egzotikos: krokodilienos bei gyvatienos. Bet skonis, priminęs gumą, nesužavėjo. Kambodžoje lietuviai valgė garsųjį vietos valgį — troškinį Amok.

Vietas, kur užkąsti, rinkosi pagal populiarųjį „Lonely planet“ gidą. Užsukdavo į kavinukes, kur be rekomendacijos nekeltum kojos, bet maistas ten nenuvildavo.

Klestėjimo paslaptys

Įsimintiniausia Kambodžos vieta — Angkoro miestas. Jį keliautojai pasiekė lėktuvu, pasirinkę skrydį iš Saigono į Siem Rypą.

Angkoras laikomas didžiausiu šventyklų kompleksu pasaulyje, kurį chmerų karaliai pastatė iki XII amžiaus, Chmerų imperijai pasiekus klestėjimo apogėjų. XV amžiuje karaliai apleido šventyklas ir tik paskutiniaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais jas iš naujo atrado prancūzų tyrinėtojai.

Tarp didingų akmens statinių ir griuvėsių per šimtmečius užaugo džiunglės, suteikdamos mirusiam miestui dar daugiau paslapties.

Dėl ko verta grįžti į Vietnamą ir Kambodžą? „Dėl gamtos ir žmonių. Nors pasaulyje yra dar vietų, kurias smalsu pamatyti“, — sako keliautojas.

ŠVENTYKLOS: Didingos Angkoro šventyklos traukai turistus iš viso pasaulio. 

KONTRASTAS: Vietname ir Kambodžoje pasimėgavęs šiluma, šiaulietis Naglis Bakštys grįžo į lietuvišką žiemą.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

TRANSPORTAS: Mopedas — populiari ir susisiekimo ir krovinio gabenimo priemonė. 

UOLA: Halongo įlankos uolų skulptūros. 

KOLONĖLĖ: Pakeliui — degalų papildymas. 

SPĖPTUVĖ: Gidas demonstruoja, kaip karo su amerikiečiais metu vietnamiečiai slėpdavosi tuneliuose. 

ANKŠTUMA: Tunelio viduje. 

PARADOKSAS: Taikos balandis sukurtas iš šaunamųjų ginklų.

LAIVELIAI: Žvejų kaimelio peizažas. 

SIMBOLIKA: Aikštes puošia komunistinė simbolika. 

KELIONĖ: Krovinys gabenamas laiveliu.

Naglio BAKŠČIO nuotr.