Žmonės kalbasi ir susikalba. Būna, kad nesusikalba. Kartais – nusikalba. Visaip būna. Tačiau: tiek ką nors sakant, tiek rašant be žodžių neapsieiname. Juk žodis, pasak kalbos žinovų, yra svarbiausias reikšminis kalbos vienetas. Žodžiais išreiškiame mintis, kaip suvokiame mus supantį pasaulį.
Auksiniai ir ne tik…
Turime visokių žodžių. Turime: šiltų ir šaltų, gražių ir negražių. Turime net auksinių. Tačiau turime ir keiksmažodžių. Vadinasi, turime kuo save išreikšti, pasireikšti.
Nors atsitinka ir taip, kad vienas kitą suprantame ir be žodžių. Nutinka, kad džiaugsmui ar pasipiktinimui nusakyti pritrūksta žodžių. Lyg neturėtų taip nutikti, juk nėra žodžių bado.
Turime milijonus žodžių
Į “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” beveik 50 tūkstančius straipsnių sudėta per 75 tūkstančius bendrinių žodžių. Žodyne pateikti sunorminti žodžiai, teikiamos vartosenai jų lytys, rašyba, kirčiavimas, paaiškintos svarbiausios žodžių reikšmės, glaustais pavyzdžiais parodytas tų žodžių junglumas ir vartosena, įdėtas geras pluoštas frazeologizmų.
2002 metais išleistas paskutinis 20-asis „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas. Šį Žodyną rašė ir redagavo kelios kalbininkų kartos, per 70 žodynininkų, 23 redaktoriai, keli tūkstančiai žodžių rinkėjų. Žodyno apimtis – 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 milijonų žodžių, pavartotų žodyno tekste. Dvidešimt Žodyno tomų apima lietuvių kalbos raštų leksiką nuo 1547 iki 2001 metų ir gyvosios kalbos (tarmių) leksiką, renkamą nuo 1902 metų. Lietuviškų žodžių bado tikrai nėra. O kiek žodžių mes turime mes savo kasdienėje kalboje? Kokiais žodžiais su mumis kalbasi politikai, valdžios atstovai?
Kalba skurdėja?
Tačiau pastebima, kad mūsų kalba vienodėja. Viena moteris per Prezidento rinkimų debatų laidą skambino į radiją ir apgailestavo, kad kandidatų kalba skurdi. Prikaišiota tarptautinių žodžių, kai į valias turime savų. Viena per kitą kažką traukia ir nieko gero neištraukia iš kažkokio konteksto. Kalba svetimžodžiais apie tautos mentalitetą, taip parodydami gimtosios kalbos išprusimą. Net tik ši moteris, bet ir kiti klausytojai girdėjo, jog visi labai panašiai kalbėjo. Kai kuriuos kalbėtojus, sukišus į maišus, neatskirtum, kuris kuriame maiše tupi. Matyt, todėl nustembame, jei kuris nors politikas, nukrypęs nuo taip vadinamos aukštosios politinės linijos, netikėtai surenka nemenką rinkėjų balsų kraitį. Ne už minčių svarbą, o už išsišokimą, aštresnius, dar negirdėtus žodžius? Matyt, tikima, kad toks akižara, jį išrinkus, nesėdės kampe ar nešoks pagal nusibodusią dūdelę.
Kaip kalba, taip ir galvoja?
Šviesaus atminimo rašytojas, literatūros kritikas Liudvikas Jakimavičius prieš keliolika metų portale bernardinai.lt palygino kai kurių mūsų politikų kalbas. Ta proga rašytojas priminė, jog Prancūzijos semiotikai, tarp kurių buvo ir mūsiškis Algirdas Julius Greimas, yra pasakę rimtų dalykų. Kad stilius ir kalba, kokia žmogus kalba, ir yra jo mąstymas. “Supraskim, jei žmogaus kalba skurdi, tai toks jo ir mąstymas. Ties šia teze turėtume ne juokais suglumti. Juk gražiausiai kalba kaimiečiai, bet pavaro į lankas, kad kartais jų beklausant, norisi užsikasti lapais. Man kyla abejonių, gal tas kalbos ir mąstymo susiejimas yra šiek tiek dirbtinis ir pritemptas”, – rašė ponas Jakimavičius. Ir tai patvirtina, lygindamas kai kurių politikų kalbas,
Žmogų atveria jo kalba?
Pono Jakimavičiaus manymu, niekas tikriausiai nesiginčys, kad kalbiniu požiūriu ir sugebėjimu protauti kalbant tarp politikų nepralenkiamas – Vytautas Landsbergis. Jo retorikos trūkumas tik tas, kad dauguma jo oracijų šaltokos, ironiškos, kritiškos, savus, o ne visus telkiančios.
Pasak rašytojo, saviems rinkėjams jis kalba įtaigiai, o kitus pykina. Bet ir tie supykinti, dantis sukandę, su pavydu pripažįsta, kad Vytauto Landsbergio kalbos (kalbiniu požiūriu) kol kas jiems yra nepralenkiamos.
Prisimintos ir šviesaus atminimo Algirdo Mykolo Brazausko kalbos. “Būdavo gana slogu klausytis jo kalbų, nes per jas skleidėsi partinių kalbų skurdas. Paradoksas, bet jis, šnekėdamas medinėmis konstrukcijomis, buvo daug populiaresnis už Vytautą Landsbergį. Tokia vargana jo kalbėsena tautai kažin kodėl patiko. Gal čia savęs atpažinimo ir tautos tapatybės ženklas? – rašė Liudvikas Jakimavičius ir svarstė. – Tai fenomenas, griaunantis prancūzų semiotikų idėjas apie kalbos ir mąstymo tapatumą, arba mes turėtume pripažinti, kad protingumas nėra mūsų tautos bruožas”. Ir šį įdomų reiškinį aiškino taip, – kalba čia nieko dėta. Klausantysis labiau susitapatina su savo iliuzijom ir vaizdiniais, kuriuos tas asmuo jam sukelia, o jis didelis ir geras, nesišaipo iš jo ir primygtinai neužduoda namų darbų pamąstyti. Ir rašytojas prieina prie išvados: kad ir ką sakytum, bet Algirdas Mykolas Brazauskas sugebėdavo po savo nykiomis kalbomis visados pakišti emocinį pamušalą, kurio esmė buvo paprastoje formulėje, – aš savas.
Vadinasi, klausydamiesi kitų, kone visada, o gal visada – girdime tik save?
Pabaigos žodis
Kompiuteris rodo, kad jau parašiau daugiau kaip septynis šimtus žodžių. Apie kalbą, apie žodžius. Į rašinį papuolė ir nelietuviškų žodžių, nors savų turime devynias galybes. Tokie laikai. Globalėjame, tad į mūsų kalbą atklysta vis daugiau žodžių iš svetur. Yra, kaip yra. Pasidarė baugu, kad per daug neprirašyčiau. Visada yra rizika, sakyti ir nieko doro nepasakyti. Jaučiu, kad pradedu tuščiažodžiauti, tad sakau – užteks.