APIE ŽIOPLAS KLAIDAS

Ir juo­kin­ga, ir liūd­na, ir ap­mau­du, ir pik­ta nuo­lat ma­ty­ti, gir­dė­ti, skai­ty­ti apie ne­ty­či­nius neap­gal­vo­tus ne­tin­ka­mus poel­gius, ki­taip sa­kant, žiop­lys­tes.

Iš ąčiū ar­ba ačių dar ga­li­ma juok­tis, ta­čiau di­de­lis ačiū jau ge­ro­kai liū­di­na. O kaip ner­vi­na val­gy­to­jams ski­ria­mi neap­mąs­ty­ti, ne­konk­re­tūs lin­kė­ji­mai ne­ži­nia ko ska­naus. O kiek aiš­kin­ta ne­sės­ti už vai­ro iš­gė­rus – sės­ti ir sė­dė­ti rei­kia prie vai­ro. Kur tau, žiop­liai ne tik sė­da už vai­ro, bet ir su­mai­šo pe­da­lus, per­sū­do sriu­bą, už­kliū­va už ak­mens ir par­griū­va, ne­su­sip­ran­ta pa­siim­ti grą­žos, spi­ria ir ne­pa­tai­ko į tuš­čius var­tus… Ap­si­rin­ka, lep­te­li, neap­si­žiū­ri, pra­žiū­ri, ne­pa­gal­vo­ja… Gė-da! Gė-da!

O juk iš­veng­ti žiop­lų klai­dų taip pa­pras­ta. Pa­kan­ka va­do­vau­tis tai­syk­le „De­vy­nis kar­tus at­ma­tuok, de­šim­tą kirpk.”

To­dėl štai aš nie­kad neiš­li­pu iš lo­vos ne ta ko­ja, ne­ki­šu no­sies ir lie­žu­vio, kur ne­rei­kia, ne­me­tu ke­lio dėl ta­ke­lio. Jei bū­čiau vai­ruo­to­jas, nie­kad ne­su­mai­šy­čiau pe­da­lų. Jei bū­čiau me­di­kas, vi­sa­da nu­sta­ty­čiau tei­sin­gą diag­no­zę. Jei žais­čiau krep­ši­nį, ne­pra­mes­čiau nė vie­no tri­taš­kio. Jei bū­čiau kler­kas, ne­pa­da­ry­čiau jo­kių tech­ni­nių klai­dų, o jei to­kią ne­ty­čia pa­da­ry­tų ki­ti, pa­ste­bė­čiau, ne­sut­rik­čiau ir iš­tai­sy­čiau. Ką be­da­ry­čiau, nu­ma­ty­čiau vi­sas ga­li­mas pa­sek­mes.Taip, taip, aš sa­ve pa­žįs­tu ir tik­rai ne­klys­tu sa­ve lai­ky­da­mas ne­žiop­lu.

Ta­čiau jūs, skai­ty­to­jau, klys­ta­te, jei ma­no­te, kad aš pui­kuo­juo­si esąs toks pa­vyz­din­gas. Anaip­tol, ka­dan­gi esu ei­li­nis le­gio­nie­rius, vie­nas iš le­gio­no žiop­lų klai­dų me­džio­to­jų, vel­kan­čių jas į die­nos švie­są vi­suo­me­nės auk­lė­ji­mo tiks­lu. Dėl są­mo­nin­gų, ap­gal­vo­tų klai­dų ga­li­ma dis­ku­tuo­ti, gin­čy­tis, kar­tais jo­se net įžiū­rė­ti ra­cio­na­lų grū­dą. Ta­čiau žiop­los klai­dos neat­leis­ti­nos ir tu­ri bū­ti iš­gy­ven­din­tos!