Pastebėjome, kad po šiltų ir drėgnų dienas padaugėjo uodų. Jeigu bus karšta ir sausa, uodų sumažės. Tačiau pelkėse, vandens telkinių pakrantėse, miškuose kraugerių uodų vasarą būna nuolat.
Tiesa, visus uodus kraugeriais vadinti negalima. Mat kraują siurbia tik patelės, kurioms kraujo reikia, kad galėtų subrandinti kiaušinėlius. Jos, suradusios auką, gali kraujo prisisiurbti net keturis kartus daugiau nei pačios sveria. Pateles turi straublelį su duriamuoju šereliu. Daugumos rušių patelės čiulpia šiltakraujų gyvūnų kraują. O uodų patinų straublelis be duriamųjų šerelių, todė jie minta žiedų nektaru. Uodų lervos gyvena vandenyje. Pasak vabzdžių žinovų, Lietuvoje yra daugiau kaip dvidešimt uodų rūšių.
Uodės turi gerą uoslę, todėl auką pagal šilumą, prakaito kvapą, iškvepiamą orą bei kitas gyvo organizmo medžiagas sugeba užuosti net už 100 metrų. Aptikus auką, prasideda puolimas. Vienu metu žmogų gali užpulti keli šimtai ar net daugiau kaip tūkstantis uodų patelių. Skrendančio uodo sparneliai juda 500-1000 kartų per sekundę, todėl uodui artinantis išgirstame zyzimą. Uodo greitis nėra didelis – tik apie 2,5 kilometro per valandą. Tad žmogus nuo vieno uodo galėtų pasitraukti pėstute, bet taip padaryti nepavyks, juk esi vabzdžių apsuptas iš visų pusių. Tenka pasiduoti arba gintis.
Įkandus uodui, įkandimo vieta parausta, pradeda niežėti. Mat uodo patelė, siurbdama kraują, suleidžia seilių, kuriose yra proteinų, mažinančių kraujo krešėjimą. Uodų sukandžiotas vietas reikia nuplauti vandeniu su muilu ir netrinant nusausinti rankšluosčiu. Ant skaudamų vietų galima dėti ledo, patepti geriamosios sodos tirpalu. Tam pusė arbatinio šaukštelio sodos ištirpinama stiklinėje vandens. Tvirtinama, kad malšina niežulį spiritinis medetkų žiedų antpilas. Kai kas įkąstas vietas tepa ūkišku muilu, citrinos sultimis, kefyru, česnako ar svogūno sultimis. Gali pagelbėti ant žaizdelių uždėti sutrinti pelyno, petražolės, mėtos ar gysločio lapai.
Suprantama, geriausia nesileisti uodams sukandžioti, tada nereikės ir gydytis. Dabar parduotuvėse galima nusipirkti įvairiausių purškalų, tepalų, pieštukų, kurie saugo nuo uodų ir mašalų. Būna, kad apsaugo. Tačiau ne vienas tokiomis priemonėmis yra nusivylęs. Vienus žmones uodai neva nuo purškalų pradėjo dar smarkiau pulti. Kitiems nuo apsaugos priemonių pradėjo oda perštėti… Patariama atidžiai perskaityti priemonių, apsaugančių nuo vabzdžių instrukcijas. Atkreipti dėmesį, kurį laiką viena ar kita priemonė vabzdžius atbaido. Mat praėjus nustatytam veikimo laikui, tepalas arba purškalas pradeda ne nubaidyti, bet vilioti kraujasiurbius.
Žinoma ir daugiau įvairių liaudiškų savigynos nuo uodų patarimų. Teigiama, kad uodus atbaido anyžių aliejaus kvapas. Iš patalpų ir nuo savęs uodus galima nubaidyti baziliko, pelargonijos, eukalipto kvapais. Neva ne tik uodus nuveja, bet ir po jų įkandimo padeda arbatmedžio aliejus. Senovėje uodus atbaidydavo varpučio šaknų nuoviru. Galima ir dabar pabandyti. Sako, kad uodai nepuola žmogaus, kuris išsitrina sutraiškytais ievos lapais. Turėtų padėti pelyno nuoviras. Teigiama, kad uodai mažiau puola tuos žmones, kurie apsirengę šviesiais drabužiais. Tačiau drabužiai nuo uodų įkandimų nepasaugo. Kadangi uodės burnos aparatas yra pakankamai ilgas ir tvirtas, kad prakąstų medžiagą. Be to, tarp medžiagos siūlių visada yra pakankamai vietos pralįsti ir įkąsti.
Uodai moka įvairias apaugos priemones apeiti. Kitaip išnyktų. Manoma, kad uodai šioje žemėje gyvuoja daugiau kaip 170 milijonų metų, tad patirties, kaip išlikti, turi sukaupę daug.
Pastebėta, kad vienus žmones uodai puola labiau, kitus – mažiau arba visai nepuola. Rimto šio reiškinio paaiškinimo neteko girdėti. Gal ne visos kraujo grupės vienodai uodams patinka?
Ant uodų pykstame, bet dažnai patys jų priveisiame. Sodininkai ir daržininkai mėgsta atviruose induose laikyti vandenį augalams laistyti. O tai puikios peryklos uodams, nes dauguma mūsų krašto uodų patelių kiaušinėlius deda į vandenį. Jeigu bus šilta, jau po dviejų savaičių sulauksime naujo uodų pulkelio. O per metus taip išsivysto kelios uodų kartos. Minėjome, kad uodų patinėliai nėra kraujasiurbiai. Jie minta gėlių nektaru ir gyvena vos 2-3 savaites. O mus kankinančios, kraujo tykančios patelės gyvena net iki 6 mėnesių. Galėtų būti atvirkščiai: gal nebūtų taip pikta, kai aplink ausis pulkas vabzdžių zyzia?
Parengė Feliksas GRUNSKIS
Varžėsi jaunieji žemės ūkio specialistai