Apie senovinių arbatinukų galeriją „Biržų arbatinėje“, Rudolfą ir Rudį

Is­to­ri­ja sly­pi ir ar­ba­ti­nu­kuo­se

Pa­si­ro­do, ar­ba­ti­nu­kai ir įsi­kū­rę ar­ba­ti­nė­je. Jie čia ko­ke­tiš­kai dai­ro­si ne tik pro lan­gus, bet smal­siai ste­bi atė­ju­siuo­sius nuo len­ty­nų ir net tu­ri sa­vo at­ski­rą kam­ba­rį. Vie­ni di­de­li, ki­ti ma­ži, iš­rai­žy­ti įvai­riau­siais įra­šais ir or­na­men­tais, Pil­viu­kus pa­pū­tę iš­di­dus ri­kiuo­ja­si sa­mo­va­rai.

„Ka­dan­gi tu­rė­jau ar­ba­ti­nę, prieš ko­kį pen­kio­li­ka me­tų gal anks­čiau ga­vau do­va­nų iš už­sie­nio par­vež­tą se­no­vi­nį ar­ba­ti­nu­ką. Nuo jo vis­kas ir pra­si­dė­jo. Pa­ti pra­dė­jau juos rink­ti, o da­bar esu ne­pa­gy­do­ma li­go­nė – kur va­žiuo­ju, pir­miau­sia sku­bu į an­tik­va­ria­tą, į sen­daik­čių tur­ge­lius, vis ieš­kau įdo­mes­nių ar­ba­ti­nu­kų. Jų tu­riu jau apie 600. Anks­čiau leng­viau bū­da­vo su­ras­ti se­nų ar­ba­ti­nu­kų, da­bar jau sun­kiau. Di­džią­ją da­lį ar­ba­ti­nu­kų par­si­ve­žiau iš už­sie­nio, da­lį ra­dau Lie­tu­vo­je“, – sve­tin­gai pa­si­ti­ku­si pa­sa­ko­ja „Bir­žų ar­ba­ti­nės“ sa­vi­nin­kė Ire­na Kor­sa­kie­nė.

Ar­ba­ti­nu­kų pa­si­rin­ki­mo kri­te­ri­jai pa­pras­ti: kad jis pa­tik­tų Ire­nai ir kad bū­tų se­nas.

„Gai­la, kad vis ne­tu­riu lai­ko sa­vo eks­po­na­tus bent trum­pai ap­ra­šy­ti, – sa­ko Ire­na paim­da­ma ar­ba­ti­nu­ką. – Tai se­niau­sias mū­sų eks­po­na­tas – 1791 me­tai pa­ga­min­tas si­dab­ri­nis ar­ba­ti­nu­kas. Jį pir­kau auk­cio­ne Ang­li­jo­je. Dau­giau­sia ar­ba­ti­nu­kų ir par­si­ve­žiau iš Ang­li­jos, nes ten jau ke­li šimt­me­čiai vei­kia ar­ba­ti­nu­kų ga­myk­la. Sa­mo­va­rai at­ke­lia­vo iš Ru­si­jos. O šis gra­žuo­lis pa­ga­min­tas 1850 me­tais. Man la­bai pa­tin­ka tie, ant ku­rių ka­ži­kas iš­gra­vi­ruo­ta. Kad ir šis. Ant jo už­ra­šy­ta „Tė­čiui ir ma­mai si­dab­ri­nių ves­tu­vių pro­ga“. Ir me­tai 1802. Gai­la, kad to­kie daik­tai išei­na iš šei­mos. Man la­bai įdo­mus šis ar­ba­ti­nu­kas – su paukš­čio sna­pu.“

Ko­lek­cio­nuo­jant ar­ba­ti­nu­kus nu­tin­ka ir įdo­mių da­ly­kų. Vie­na­me ėmė ir ap­ti­ko lo­bį. „Įdo­miau­sia, kad tas ar­ba­ti­nu­kas pas mus jau bu­vo apie de­šim­tį me­tų. Nu­va­ly­da­vo­me dul­kes, bet į vi­dų taip ir ne­pa­si­žiū­rė­da­vo­me. Vie­ną die­ną man skam­bi­na vy­ras. Sa­ko, lo­bį ra­dau. Pa­si­ro­do, per vi­sus tuos me­tus ar­ba­ti­nu­ke gra­žiai į mai­šiu­ką su­dė­ti gu­lė­jo auk­si­niai mo­ters pa­puo­ša­lai: žie­de­lis, aus­ka­riu­kai. Pa­puo­ša­lai gal ko­kio pus­šim­čio me­tų se­nu­mo“, – įspū­džiais da­li­ja­si Ire­na.

Jau­ku­mas – sve­čiams ir na­miš­kiams

Kaip sa­ko Ire­na, „Bir­žų ar­ba­ti­nė“ yra įsi­kū­ru­si šim­to me­tų se­nu­mo pa­sta­te. Pir­ko jį da­li­mis, nes ta­ry­bi­niais me­tais čia bu­vo pa­da­ry­tas dau­gia­bu­tis. Taip ir nu­si­pir­ko šimt­me­čio is­to­ri­ją sau­gan­tį pa­sta­tą. Jį su­re­mon­ta­vo, su­tvar­kė jo ap­lin­ką. Pir­ma­me aukš­te ir įren­gė ar­ba­ti­nę, ku­rio­je ga­li­ma ap­žiū­rė­ti se­no­vi­nių ar­ba­ti­nių ga­le­ri­ją. Ir ne tik. Čia pre­kiau­ja­ma įvai­rio­mis ar­ba­to­mis, prie­sko­niais, ka­vos ir ar­ba­tos puo­de­liais. Čia yra ne­ma­žas pa­si­rin­ki­mas ir gro­žiui. Pa­vyz­džiui, no­rin­čioms bran­džią odą at­jau­nin­ti Ire­na pa­ta­ria nau­do­ti iš­suk­tą kre­mi­nį alie­jų, ku­rio su­dė­ty­je yra šal­tai spaus­to ko­ko­so, tauk­me­džio, avo­ka­do ir mig­do­lų alie­jus. O no­rin­tie­ji suak­ty­vin­ti ry­šį su že­me čia ga­li įsi­gy­ti šun­gi­to ak­mens.

Ant­ra­me pa­sta­to aukš­te įkur­tas ne­di­de­lis, bet la­bai jau­kus vieš­bu­tu­kas. Ja­me vie­nu me­tu ga­li ap­si­gy­ven­ti iki de­šim­ties žmo­nių. Da­lis vieš­bu­čio bal­dų pirk­ti an­tik­va­ruo­se ir at­gai­vin­ti nau­jam gy­ve­ni­mui.

Li­pant laip­tais akis už­kliū­va už ne­di­de­lio na­mu­ko, du­be­nė­lio ir šio na­mu­ko sa­vi­nin­ko Ru­dol­fo nuo­trau­kos. „Da­bar jis čia ne­gy­ve­na. Tik žie­mą, kai šal­ta“, – paaiš­ki­na ma­lo­ni šei­mi­nin­kė, kvies­da­ma į jau­kiai tvar­ko­mą kie­mą.

Kie­mas tu­ri ir sa­vo pa­sto­vų šei­mi­nin­ką. Jam pa­sta­ty­tas na­mu­kas, net te­ra­sa įreng­ta. Tai Ru­dol­fo va­sa­ros re­zi­den­ci­ja. „Ru­dol­fai, Ru­dol­fė­li, ateik“, – pa­kvie­čia šei­mi­nin­kė. Kie­me pa­si­ro­do iš­di­dus, ži­nan­tis, kur ei­na ir ko­dėl ei­na, Ru­dol­fas. „Kaž­kas prieš Ka­lė­das iš­me­tė. Su­ra­do­me su­lau­žy­tą. Vie­na ko­ja me­ta­li­nė, nes kau­lo ne­be­bu­vo ga­li­ma at­sta­ty­ti. Ve­te­ri­na­ras juos mums mai­šiu­ke ati­da­vė. Da­bar at­si­ga­vo, tik­ras šei­mi­nin­kas“, – au­gin­ti­niu džiau­gia­si Ire­na.

Kie­mo ga­le įreng­ta gra­žus vol­je­ras. „Ten mū­sų Ru­dis. Jis prieš po­rą mė­ne­sių pri­kly­do. Toks su­var­gęs. Prig­lau­dė­me. Da­bar jau jis at­si­gau­na“, – dar vie­ną au­gin­ti­nį pri­sta­to šei­mi­nin­kė, su­ma­niu­si jam ir veid­ro­dį vol­je­re pa­sta­ty­ti, kad Ru­dis ne­nuo­bo­džiau­tų li­kęs vie­nas, o gal kad pa­ste­bė­tų, kaip kei­čia­si, gy­ven­da­mas pas nau­jus šei­mi­nin­kus.

No­ri­te sa­vo aki­mis pa­ma­ty­ti čia ku­ria­mą gy­ve­ni­mą, kur da­bar­tis per­si­pi­na su praei­ti­mi, kur žiau­ru­mas pa­kei­čia­mas mei­le, ge­ru­mu ir gro­žiu? Bū­da­mi Bir­žuo­se su­si­ras­ki­te Vy­tau­to g. 12 na­mą, kur bū­si­te ma­lo­niai su­tik­ti ir kur su Ju­mis šei­mi­nin­kai pa­si­da­lins ge­ru­mu. Ga­li­te ir pa­skam­bin­ti 8 650 45662.

Ka­ro­li­na BALT­MIŠ­KĖ

"Ma­no kraš­tas"