Pasakojama, jog gerokai prieš mūsų erą gyveno toks graikų filosofas Diogenas Sinopietis. Jis piktai šaipėsi iš to meto visuomenės elgesio. Kvietė apmalšinti troškimus, nesimėgauti turtais, prabanga... Pats Diogenas gyveno kukliai – statinėje už miesto. Išgarsėjo tokiu gyvenimo būdu ir aplinkinių kritika. Todėl piliečiai jį praminė šunimi. Ir dabar kai kuriuos aršius visuomenės kritikus žmonės vadina sarginiais šunimis. Mudu su Stasiu tokio lygio nepasiekėme. Vargu ar pasieksime. Tačiau retkarčiais užeina noras ką nors supeikti, pasišaipyti… Kai kas nors pabosta ar paprasčiau sakant – užknisa.
VINGIUOTAS GYVENIMAS REKLAMŲ LAIKAIS
Pakalbėjome apie reklamas. Šiais laikais – be jų nė iš vietos. Jeigu jų nebūtų, nuo kojų nusivarytume po prekybos centrus lakstydami, akcijas medžiodami. Dabar pasižiūri televizorių, ir sužinai, kur pigiausi kiaušiniai ar grietinė.
– Maisto prekių reklama man patinka, tačiau užknisa vaistų reklama. Per daug sunkiai įsimenamų pavadinimų. Vieną savaitę nuo uodo įkandimo siūlo vieną tepalą, o kitą savaitę – kitą. Patartų nesikasyti, ir vaistų nereikėtų, – ėmė ir neįtiko tepalų nuo niežėjimo reklama Stasiui. Jo manymu, apskritai, dabar per daug nuo tos pačios ligos vaistų. Per daug ir vaistinių. Sovietiniais laikais Biržuose buvo viena vaistinė. Ir užteko. O dabar – vos ne ant kiekvieno kampo. Nors kelios jau užsidarė. O kaip neužsidarys, jeigu vaistininkų trūksta?! O kaip netruks, jeigu reikia į galvas įsikalti kelis tūkstančius vaistų pavadinimų?!
Stasys sakė pastebėjęs, jog į vaistinę žmonės ateina pirkti vaistų, užsirašę ant popierėlio pavadinimus. Matyt, juos reklamavo televiziją.
– Aš tų lotyniškų vaistų pavadinimų neįsimenu. Tačiau nejučia koks nors vaisto pavadinimas įlenda į galvą. Tada vaikštau pusę dienos su tuo žodžiu, bandydamas prisiminti nuo kokio negalavimo ta piliulė ar tabletė. Kol iš galvos žodis pats neišgaruoja, – prisipažino bičiulis, jog vaistų reklama jam sukelia šalutinį poveikį.
Na, reklamuojami ne tik maistas, vaistai, skalbimo mašinos… Simpatiška bobutė net paskolas dalina. Kita bobutė išlenda iš po lovos ir meiliai lovoje gulinčiųjų – vaikino su mergina – klausia: – o kada, vaikučiai, vestuvės?! Būna ir reklamų, nežinia kam sukurtų. Pavyzdžiui, daugiau kaip mėnuo televizijose vaizdinė, radijuose – garsinė sukama reklama, kaip darbdavys laiku nesumokėjo atlyginimo. Po siužeto patariama tą darbdavį apskųsti vienai valstybės institucijai.
– Ir aš mačiau šią reklamą. Manau, kad ta valdiška institucija pasijuto nereikalinga. Mažai kas į ją kreipiasi, tad valdininkai išsigando, kad jų iš darbo neatleistų. Matyt, susimetė savų pinigų reklamai ir taip gelbėja savo darbo vietas. Juk nereklamuosi tokio reikalo už valdiškus pinigus?! – spėjo Stasys.
Gal taip. O gal ne taip. Juk niekas dabar nebekalba apie kontroliuojančių institucijų mažinimą. Gal valdžia taip stengiasi, kad nebūtų nuskriaustų žmonių. Nors tikrovė tokia, kad dabar visi labiau aptarinėja pasaulinius, o ne vietinius reikalus.
POLITINĖ STASIO PASAKĖČIA
Pasauliniai reikalai labai svarbūs. Bičiulis Stasys pasigyrė net šia tema sukūręs pasakėčią. Mat dabar, pasak jo, visokių pasakų laikai. Įvairiausių rangų politikai nuolat seka pasakas. Kuo aukštesnio rango politikas, tuo didesnę galią turi to žmogaus pasakytas pramanas. Pasako koks Donatas, kad pirmadienį kažką svarbaus pasakys. Ir pasaulis, kvapą užgniaužęs stebi, ką pirmadienio rytą, Donatui dar nieko nepasakius, akcijų biržos suraitys.
– Todėl aš nesusivaldžiau ir sukūriau ne pasaką, pasakėčią, – paaiškino Stasys, kodėl jį aplankė mūzos. Ir perskaitė savo kūrinėlį: – „Donatas anksti rytą atsikėlė ir paskambino Vladui. Pokalbiu liko patenkintas, nes Vladas šaunus vaikinas. Kai smagu pasikalbėti, tai skambino kelis kartus. Ir vis džiaugiasi, kad smagiai pasikalbėjo. Dėl taikos suderėjo. Po kiekvieno pokalbio giriasi žmonai Elanijai, jog Vladas puikus vyrukas, net su gimtadieniu neužmiršo pasveikinti. Elanija purto galvą ir vyrui priekaištauja: juk tavo taikos balandėlis vėl kelis kaimyno namus vėl subombardavo. Nekaltus žmones kasdien žudo! Donatas nustemba: „Eina sau! Vadinasi, jis man jau keturis kartus pamelavo! Nenaudėlis!“ Ir priima Donatas sprendimą: leis Vladui 50 dienų atgailauti. O po to žiūrės, gal jam kokios nors muitų košės įkrės.
Elanija juokiasi: „Kažin ar pusantro mėnesio iškentėsi? Juk Vladas vėl bombarduos. Ir iš tavęs juoksis. Žadėjai tą atominės bombos gamintoją po dviejų savaičių atgailai paklupdyti, bet pats po dviejų dienų bombonešius su bombomis jam nuskraidinai“.
Donatas pripažino: „Brangioji Elanija, tikrai neturiu kantrybės. Iš kur jos bus, kai aplink visi tik ir žiūri, kaip iš manęs pinigų išmelžti! Dabar aš būsiu gudresnis, už kiekvieną šovinį prašysiu sumokėti. Ir kai baigsis kariautojų pinigai, ateis ilgai laukti taikos laikai. Ir už tai gausiu aukso medalį“. Elanija atsiliepė: „Tik neprisišnekėk, ko nereikia. Nors moki išsisukti: kai dėl ko nors priremia prie sienos, išpūti akis ir sakai: negi aš taip sakiau?! Šių moteriškų gudrybių iš manęs išmokai. Todėl dabar visi tau per petį ploja – koks esi gudruolis!“ Pasakėčios pabaiga ir jos moralas: yra galingų pasaulio vyrų, bet už juos galimai galingesnės jų žmonos, nes daug gali jų sijonai“.
PABAIGA
Priėjome prie išvados: nors lygios lyčių galimybės, bet kai kuriose slypi daugiau galybių. Kokia pasakėčia, tokia ir pabaiga.