APIE POLITIKĄ

Esu pa­pras­tas, ei­li­nis po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kas ir šiek tiek po­li­to­lo­gas, bet ne pro­fe­sio­na­las, ki­taip sa­kant, mė­gė­jas ar­ba di­le­tan­tas. Ka­dan­gi jau net ne­be ru­duo, o ka­len­do­ri­nė žie­ma, į tra­di­ci­nę au­di­to­ri­ją, tai yra kie­mą, su­si­ren­ka tik 2, 1 ar net ma­žiau klau­sy­to­jų, sa­vo au­ko­mis pa­si­rin­kau jus, mie­li, ma­lo­nūs, bran­gūs skai­ty­to­jai (juo­kau­ju).

Jū­sų kant­ry­bė, ma­nau, ne ge­le­ži­nė, to­dėl ap­si­ri­bo­siu vie­na ki­ta lo­ka­li­ne, ar­ba vie­ti­ne, ak­tua­li­ja.

Ne­men­ką, ne­tgi ge­ro­ką šur­mu­lį vi­suo­me­nė­je, tiks­liau, ma­no ap­lin­ko­je, su­kė­lė vy­riau­sy­bės pa­ža­das ir net ke­ti­ni­mas dar kar­tą pa­di­din­ti se­nat­vės pen­si­jas. Pa­žįs­ta­mi pen­si­nin­kai, kaip ir rei­kė­jo ti­kė­tis, ap­si­džiau­gė, ta­čiau ki­tiems pa­žįs­ta­miems pi­lie­čiams ki­lo abe­jo­nių: ko­dėl, už ką, kur tie sin­jo­rai ir sin­jo­ri­nos dės pi­ni­gus, juk jų po­rei­kiai vis ma­žė­ja ir ma­žė­ja ir t.t. ir pan. Ga­li bū­ti, kad ne­pa­ten­kin­tie­ji to­kiu val­džios spren­di­mu grieb­sis pro­tes­to, o pen­si­nin­kai – prie­šin­gai – val­džios pa­lai­ky­mo ak­ci­jų. Neat­mes­ti­na, kad, pa­vyz­džiui, abiems pu­sėms išė­jus į gat­ves kil­tų ir smur­to pro­trū­kių. Ti­kė­ti­nas net toks at­ve­jis, kad, tar­kim, dar ne pen­si­nin­kas vy­ras ir pen­si­nin­kė jo žmo­na at­si­dur­tų prie­šin­go­se ba­ri­ka­dų pu­sė­se. Jei­gu toks juo­das sce­na­ri­jus pa­si­tvir­tin­tų, vy­riau­sy­bė, ma­nau, konf­lik­tą ge­sin­tų pen­si­jas pa­di­din­da­ma, ta­čiau ke­lis kar­tus ma­žiau ne­gu ža­dė­ta ar­ba pa­di­di­ni­mą tam tik­ram lai­kui ati­dė­da­ma.

Bet la­bai ga­li bū­ti, kad at­mos­fe­ra neį­kais ir pro­tes­to ak­ci­ja, jei­gu ir įvyk­tų, praei­tų ra­miai, tai­kiai, kaip, sa­ky­sim, pro­tes­tas su Džon­dy­rais. Nors, rei­kia pa­ste­bė­ti, nuo­mo­nių apie ūki­nin­kus, ypač stam­biuo­sius, bu­vo kont­ro­ver­siš­kų. Pa­vyz­džiui:

(At­siž­vel­giant į ūki­nin­kų rei­ka­la­vi­mus, da­lis teks­to pa­ša­lin­ta au­to­cen­zū­ros. Šio­je vie­to­je ga­lė­tų bū­ti jū­sų rek­la­ma.)

Tai tiek apie ūki­nin­kus ir jų ža­lius kry­žius.

Kad jau pa­mi­nė­jau ža­lią spal­vą, pri­dur­siu, jog nu­sa­vin­ta ne tik ši, bet ir žyd­ra, ir vio­le­ti­nė, ir rau­do­na, ir ru­da, ir net vi­sa vai­vo­rykš­tė (juo­da, prie­šin­gai, už­draus­ta var­to­ti kal­bant apie odą). Neat­sar­giai pra­si­tark apie ku­rią nors – ir ga­li skelb­ti:

(Vie­ta jū­sų rek­la­mai.)

Taip ir da­rau. Dėl šven­tos ra­my­bės.