APIE POKYČIUS

Ei­li­nis po­sė­dis su ko­le­ga, sa­va­moks­liu, kaip ir aš, pro­fe­so­riu­mi, gy­ve­ni­mo teo­ri­jos ir pra­kti­kos spe­cia­lis­tu. Po­kal­bis pra­si­de­da klau­si­mu „Kas nau­jo, ko­le­ga?”, ku­rį uni­so­nu pa­tei­kia­me vie­nas ki­tam. Kas čia bus nau­jo, šyp­te­lim, juk pa­sku­ti­nį kar­tą po­sė­džia­vom tik už­va­kar… Ko­le­ga, kaip ir tą­kart, pa­ste­bi ant ma­no ūsų ir barz­dos kiau­ši­nie­nės li­ku­čius, aš – ta pa­čia vir­ve­le už au­sies pri­ka­bin­tus aki­nius. Ir šiaip – jo­kių po­ky­čių.

– Ge­rai mo­te­rims: pa­si­da­rė šu­kuo­se­ną, ma­kia­žą – po­ky­tis, ap­si­vil­ko ki­to­kią dra­pa­nė­lę – po­ky­tis, – sa­kau. – O to­kie po­ky­čiai džiu­gi­na, su­tin­ki?

Ko­le­ga ne­prieš­ta­rau­ja, ta­čiau pa­da­ro iš­ly­gą dėl in­ter­ven­ci­jos į kū­ną. Pa­tiks­li­na tu­rįs ome­ny si­li­ko­ną. Ne­si­gin­či­ju, ma­tyt, ži­no, ką sa­ko.

Na, mums šu­kuo­se­nos, ma­kia­žas, dra­pa­nos neak­tua­lu, kaip yra, taip ge­rai. Aps­vars­to­me teo­riš­kai ir gal­būt pra­ktiš­kai mums įkan­da­mus po­ky­čius as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

– Nu­sis­kus­ti ūsus ir barz­dą. O pa­skui kas­dien skus­tis? Ne­ži­nau…

– Su­si­re­mon­tuo­ti aki­nius. Kad kol kas ge­rai ir su vir­ve­le…

– Pra­dė­ti ry­tais mankš­tin­tis. Ai, dar ko­kią saus­gys­lę pa­si­temp­siu…

– Pa­sis­kie­py­ti nuo en­ce­fa­li­to. Pa­lauk­siu er­kių se­zo­no.

– Pas­kie­py­ti obe­lai­tes. Dar anks­ti.

– Iš­kuop­ti san­dė­liu­ką. Jei­gu neuž­mir­šiu.

– Pa­da­ry­ti tvar­ką ga­ra­že. Kai bū­siu mo­ra­liš­kai pa­si­ruo­šęs.

Ir taip to­liau. Po­ky­čiams, su­ta­ria­me, rei­kia ir no­ro, ir va­lios.

Ta­čiau, o tai svar­biau­sia, ga­li­ma pra­gy­ven­ti ir be jų.

Ta­da, tuš­tin­da­mi po ant­rą ir po tre­čią bo­ka­lą, ap­ta­ria­me žūt­būt, mir­ti­nai, nea­ti­dė­lio­ti­nai rei­ka­lin­gus po­ky­čius. Ko­kius? Na, pa­tys ži­not, po­ky­čius gat­vė­je, mies­te, ra­jo­ne, ša­ly­je, įvai­rio­se ins­ti­tu­ci­jo­se. Ką vei­kia val­džios žmo­nės? Ne­jau lau­kia, kad mes su ko­le­ga už juos vis­ką pa­da­ry­tu­me.