Apie pinigus, kurių negalima nei pačiupinėti, nei pauostyti

Ma­to­me, kad ban­kai bai­gia at­si­kra­ty­ti gry­nų­jų pi­ni­gų. Anks­tes­niais me­tais ra­jo­nų cent­ruo­se net ke­liuo­se ban­kuo­se ga­lė­jai užei­ti pi­ni­gų pa­si­dė­ti ar pa­siim­ti. Po tru­pu­tį šios tra­di­ci­jos ny­ko. Kai kur vi­sai su­ny­ko. Ban­kai ne­no­ri su gry­nai­siais pi­ni­gais ter­lio­tis. Siun­čia pi­ni­gų ne tik pa­siim­ti, bet ir juos pa­si­dė­ti į ban­ko­ma­tus. Ban­ki­nin­kai su sa­vo klien­tais kal­ba­si tik būs­to pa­sko­lų, nuo­sa­vo vers­lo kū­ri­mo bei ki­tais klau­si­mais. Ir vėl - neat­si­ne­ši į ban­ką pra­di­niam įna­šui kap­šo bank­no­tų. Neats­kai­čiuos ir ban­ki­nin­kas pluoš­te­lio bank­no­tų į klien­to pi­ni­gi­nę. Pi­ni­gai su­ka­si są­skai­to­se vir­tua­lio­je erd­vė­je. Ne­pa­čiu­pi­nė­ja­mi.

Pab­rangs pa­slau­gų krep­še­lis

Aiš­kė­ja, jog taip vyks­ta to­dėl, kad ban­ki­nin­kams dirb­ti su gry­nai­siais pi­ni­gais ne­nau­din­ga. Mat nu­sta­to­mi pa­slau­gų krep­še­liai, pa­gal ku­riuos ban­ki­nin­kai iš klien­tų už vie­ną ar ki­tą pa­slau­gų ne­ga­li im­ti, kiek pa­no­rė­ję. Ir ma­to, kad gry­nų­jų pi­ni­gų pa­slau­ga nė­ra pel­nin­ga. Tad ir at­si­kra­to gry­nų­jų. Nors ban­kai ne­skurs­ta, gau­na mi­li­jo­ni­nius pel­nus, bet nuo ki­tų me­tų jie dar dau­giau pel­no su­krapš­tys. Mat Lie­tu­vos ban­ko val­dy­ba pa­tvir­ti­no 2020 me­tais ga­lio­sian­tį mak­si­ma­lų mė­ne­si­nį ko­mi­si­nį at­ly­gi­ni­mą už pa­grin­di­nės mo­kė­ji­mo są­skai­tos pa­slau­gą – 1,52 eu­ro. Nuo 2017 me­tų šios pa­slau­gos mak­si­ma­lus dy­dis bu­vo 1,50 eu­ro. Nė­ra žvė­riš­ko pa­bran­gi­mo, bet cen­tas prie cen­to, ir iš mū­sų ki­še­nių iš­trau­kia­mi mi­li­jo­nai. Vie­nas Lie­tu­vos ban­ko val­dy­bos na­rys ži­niask­lai­do­je to­kį pa­bran­gi­mą aiš­ki­na, jog au­gant gy­ven­to­jų pa­ja­moms, žmo­nės dau­giau pi­ni­gų iš­lei­džia. Tad dau­giau nau­do­ja­si pi­ni­gais ban­ko są­skai­to­se. To­dėl ir rei­kia di­din­ti pa­slau­gų įkai­nį. Tei­sin­gai, jei­gu mes daž­niau nau­do­ja­mės mū­sų są­skai­to­je esan­čiais pi­ni­gais, ban­ki­nin­kai tu­ri dau­giau dar­bo. Bū­tų ge­riau­sia, jei­gu mes są­skai­to­je esan­čių pi­ni­gų ne­ju­din­tu­me, ta­da ban­ki­nin­kai mė­ne­si­nį mo­kes­tį už pa­slau­gas ga­lė­tų pa­siim­ti už dy­ką? Pa­na­šia kryp­ti­mi ir vei­kia­ma: vos ne per prie­var­tą esa­me ver­čia­mi nau­do­tis elekt­ro­ni­nė­mis kor­te­lėms, nes iš jų ban­kai už­dir­ba dau­giau­sia pel­no. Tad: kai ban­kų pa­slau­gų ma­žė­ja, ban­kų pel­nai di­dė­ja?

Ban­kai – ne­pa­ju­di­na­mos tvir­to­vės?

Svars­ty­ta, jog rei­kė­tų pa­pil­do­mai ap­mo­kes­tin­ti ban­kus. Ta­čiau ban­ki­nin­kai jau ki­tą die­ną pa­kė­lė bai­sus vė­jus. Tik pa­ban­dy­ki­te! Nu­ken­tės ne tik pa­pras­ti ban­kų klien­tai, bet ir vals­ty­bė! O kaip ki­taip?! Juk ir val­džia su pa­sko­lo­mis ban­kų ki­še­nė­se sė­di! Jei­gu mes iš jų – eu­rą, jie iš mū­sų už tai paims tris ar ke­tu­ris eu­rus! Nes­var­bu, kad per­nai Lie­tu­vo­je vei­kian­čių ko­mer­ci­nių ban­kų pel­nas po mo­kes­čių bu­vo net 358 mi­li­jo­nai eu­rų. Na kas? Pa­sak Sei­mo biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko Va­liaus Ąžuo­lo, ana­li­zuo­jant fi­nan­si­nius ban­kų duo­me­nis, pa­si­ro­do, jog per­nai 2008-2009 me­tų kri­zė ban­kams dar nė­ra pa­si­bai­gu­si. Ban­kai į sa­vo ata­skai­tas vis dar per­kė­li­nė­ja nuo­sto­lius iš 2009 me­tų. Jei­gu ši­taip, ką iš varg­šų paim­si?! Nors iš tie­sų ban­kai pa­na­šūs į tvir­to­ves. Ar at­si­ras Don Ki­cho­tas, ku­ris iš­jos į žy­gį prieš jas? Yra pel­nin­gų gud­ry­bių

Apsk­ri­tai, nyks­tant gry­nie­siems pi­ni­gams, fi­nan­sų rin­ko­se vyks­ta įdo­mių da­ly­kų. Ma­tyt, ne­tru­kus se­nie­na taps pi­ni­gų spaus­di­ni­mo ma­ši­nos. Juk pi­ni­gų spaus­di­ni­mas nė­ra pi­gus da­ly­kas. Tam rei­kia spe­cia­laus po­pie­riaus, da­žų, daug ap­sau­gos prie­mo­nių… Daug įdo­miau, sa­ky­si­me ko­kių nors bit­koi­nų ar ki­to­kių vir­tua­lių pi­ni­gų pa­si­da­ry­ti kom­piu­te­riais. O dar ge­riau pi­ni­gų pa­si­da­ry­ti tie­siog iš oro! Eko­no­mis­tas, pro­fe­so­rius Rim­vy­das Ja­si­na­vi­čius „Va­ka­ro ži­nių” dien­raš­ty­je ra­šo, jog dau­ge­ly­je pa­sau­lio vals­ty­bių ban­kams yra su­da­ry­tos są­ly­gos sko­lin­ti ne­sa­mų pi­ni­gų. Kaip tai įma­no­ma? Po­nas Ja­si­na­vi­čius paaiš­ki­na: kai, mes, pa­vyz­džiui į ban­ką pa­de­da­me 1000 eu­rų, ban­kas tuos pi­ni­gus iš­kart per­ve­da į va­di­na­mą­sias sa­vo at­sar­gas. O pa­skui jie ga­li elekt­ro­ni­niu bū­du su­teik­ti pa­sko­las už 10 ar 12 kar­tų di­des­nę su­mą nei yra šių pi­ni­gų. „Ki­taip sa­kant, jei­gu jūs įne­ša­te 1000 eu­rų ir už juos gau­na­te 0,2 pro­c. pa­lū­ka­nų, ban­kui su­teik­ta ga­li­my­bė per­sko­lin­ti 10000-12000 eu­rų už 3-5 pro­c. pa­lū­ka­nų”, – aiš­ki­na eko­no­mis­tas, ir ste­bi­si: juk tai pi­ni­gų pa­dir­bi­nė­ji­mas, kai ban­kai sko­li­na ne­sa­mus pi­ni­gus ir iš to už­dir­ba.

Iš­va­da

Kas iš to, kad tru­pu­tį pa­ban­dė­me pa­čiu­pi­nė­ti ne­sa­mus pi­ni­gus? Įsi­ti­ki­no­me, kad vir­tua­lūs pi­ni­gai, kaip ir nyks­tan­tys bank­no­tai, ne­kve­pia? Ar­ba iš­kvė­pi­na­mi taip, kad nie­kas ne­no­ri pa­ste­bė­ti, kuo tie pi­ni­gai iš tik­rų­jų kve­pia?