GYVENIMĄ PAPUOŠIA NELAIMĖS?
Visi gyvenimai susideda iš mūsų gyvenimo metų, dienų, akimirkų…
– Būna, jog kokios nors akimirkos negali pamiršti ir po dešimties ar daugiau metų. O būna, jog kai kurie mėnesiai ar net metai, apskritai, atmintyje neišlieka, – stebėjosi bičiulis Stasys. Ir bandė paaiškinti šį reiškinį: – Dėl primirštų gyvenimo metų, kaip ir aišku. Nebuvo tais metais jokių netikėtumų. Gyvenimas tekėjo nuobodžia vaga. O štai nelaimių momentus prisimenu su smulkmenomis. Kur tuo metu stovėjau. Ką prieš tai ir po to veikiau… Sukasi galvoje tų dienų sukrečiantys atsiminimai. Kaip filmai. Ir jų atsikratyti negaliu.
Gal ir gerai. Matyt, taip ir turi būti. Juk pastebėjome, jog kai kurie metai atmintyje neišlikę. Kas būtų, jeigu viskas nugyventas gyvenimas būtų toks?! Ko būtume verti, jeigu neturėtume ko prisiminti?! Rašytojas Ernestas Hemingvėjus, tragiškai baigęs savo gyvenimą, yra parašęs: „Žmogaus gyvenimas be tragedijos negali būti gražus“.
MEILĖS NEBŪNA PER DAUG
Nelaimės žmogų užgrūdina. Teigiama, jog žmogus tampa švelnus, kai jį permala gyvenimo malūnas. Kai visi siekiai ir žygdarbiai lieka už nugaros. Kai į supantį pasaulį pradedi žiūrėti meilės akimis.
– Sunkiomis dienomis mus gelbsti meilė, kuri mus lydi nuo mažų dienų. Tėvų meilė. Meilė vaikams. Pirmoji meilė, – sakė Stasys. Ir prisipažino: – Dar ir dabar širdis suspurda prisiminus, kai pradinės mokyklos pirmoje klasėje per naujametinį klasės vakarėlį susikibome rateliu aplink eglutę. Ir aš savo rankoje laikiau mergaitės, iš gretimo kaimo, ranką. To jausmo pamiršti negalima. Ir žodžiais apsakyti neįmanoma.
Mokslo žmonės aiškina, kad meilė – sudėtinga jausmų būsena. Ji apima prisirišimą prie kitų. Pasišventimą ir rūpestį kitiems… Meilė neturi aiškaus apibūdinimo. Mat ji pasireiškia įvairiai – nuo biologinių impulsų iki dvasinių vertybių. Meilė – kiekvienam savas elgesio ir įsitikinimų derinys. Jis apima saugumo, šilumos ir pagarbos poreikį. Meilę reguliuoja hormonai ir smegenų veikla. Todėl meilė yra prigimtinis dalykas, skatinantis žmones kurti tarpusavio ryšius. Ir pagaliau: be meilės nebūtų ir žmonių žemėje. Tarp jų – ir mudviejų su Stasiu.
PABAIGA
Tiek tų gavėnios apmąstymų. Apie nelaimes ir meiles. Pasirodo, jos viena kita papildo. Suteikia gyvenimams pusiausvyrą. Todėl reikia sau ir kitiems palinkėti – nenuobodaus gyvenimo.