Žinoti ar nežinoti, štai koks klausimas, mielas Hamletai. Vienas senovės išminčius (žmogus, tradiciškai laikomas proto bokštu) sakė, girdi, geriau nieko nežinoti nei žinoti tik šiek tiek. Suprask, žinoti reikia kuo daugiau. Tačiau vadinamoji liaudies išmintis daug žinoti neskatina („Daug žinosi – greit pasensi.“). O ir kitas proto bokštas savo žinias apibendrino taip: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Išeitų, kad nieko nežinok ir būsi išminčius. Iš to, kas pasakyta, išplaukia dar vienas klausimas: kuo tikėti?
Klausimas, kuo tikėti, iškyla ir dėl informacijos, sklindančios per spaudą, radiją, televiziją, socialinius tinklus, galų gale ir iš lūpų į lūpas (1 m atstumu). Kad ji įvairi, sakyčiau, labai gerai. Bet blogiausia, kad ji dažnai tokia prieštaringa, net nežinai žmogus, ką ir galvoti. Ypač protą jaukia pranešimai, gandai ir prognozės ryšium su koronaviruso siautėjimu. Jie tai baugina, tai guodžia, tai kelia pyktį, tai gailestį. Net ir aptakiųjų horoskopų sudarytojai, žiūrėk, ima ir paragina spjauti į karantiną. Cituoju: „22 d. – puiki diena, palanki bendrauti, keliauti, švęsti, megzti pažintis“. Ar ir žvaigždynai susijaukė, ar kuris galas?
Bent jau man nepasitikėjimą kelia rašytojai ir kalbėtojai, nuolat pabrėžiantys savo teiginius žodžiais „tikrai“, „iš tikrųjų“, „be abejo“. Tarytum jie žinotų absoliučiai visą tiesą! Pasigendu, oi kaip pasigendu posakių „mano nuomone“, „aš manau“, „gal ir klystu, bet man atrodo“. Aišku, tai irgi tik mano nuomonė.
Kalbant apie prognozes, man labai patinka sakinys, kuriuo bičiulis, žinomas žurnalistas, išdėstęs keletą galimų versijų, baigia savo apžvalgą: „Pagyvensim – pamatysim.“ Ypač pirmasis žodis. Geras, tiesa?